Naujienos

P.Rakštys. Prakalbus apie medžioklę: jeigu visi esame savininkai, kodėl dalis dar linkę ignoruoti privačią nuosavybę?

Diskutuoti iki sutariant dėl vieningos pozicijos  teks dar ilgokai, - svarsto miško savininkas, medžiotojas Paulius Rakštys, pasidalindamas įspūdžiais iš nesenai Vilniuje surengtos konferencijos medžioklės.

Pats mišką paveldėjęs iš senelio, profesionaliai užsiimantis medžioklių organizavimu, Paulius Rakštys pastebi dar didelį požiūrių skirtumą tarp žemės savininkų, ūkininkų, miško savininkų ir jų privačioje žemėje nuo sovietmečio medžiojančiųjų būrelių narių.

Susidarė keistokas įspūdis, kad visi kalbėję-tiek medžiotojų organizacijų tiek ir žemės ir miškų asociacijų atstovai, kalbėdami kažkodėl  pabrėždavo, kad jie yra žemės arba miško savininkai. Iš to kyla pagrindinis klausimas, kam mes čia dar diskutuojame, jeigu visi esame vienminčiai ir savininkai. Juk nei vienas nenorėtume, kad nors ir sodo sklypo žolytėje besimaitinantį zuikutį išvytų staiga atsiradęs varovas varyminės medžioklės metu.

Ko gero ir pats Bronius Bradauskas, įkūręs savo sodybą su žaliais pašvietimais netoli autostrados Vilnius-Ukmergė, pastatęs uždarą bokštelį bei įrengęs šalia šėryklą, labai supyktų, kad jo privačioje valdoje kas nors trukdydų jo prižiūrimą ir medžiojamą fauną.

Gal čia slypi kitos nesutarimo problemėlės, gal tie, kurie kalbėjo pasipuošę puikiomis medžioklinėmis - šventinėmis uniformomis labiau norėjo pasirodyti, kokie mes gražūs ir tikri medžiotojai, o gal kiti, taip gerai įvaldę kalbėjimo meną prieš TV kameras atstovauja kažkieno interesus ir pribijo prarasti minkštas bei patogias kėdes, todėl savo nuosavybes atidėjo į šalį?

Buvo ir tokių pasisakiusių savininkų, kurie savo garsia kalbėjimo maniera norėjo visus išgąsdinti, kaip koks kulkosvaidis prabilęs tyloje iš doto karo metu.

Didžioji dauguma konferencijoje užsiregistravusių dalyvių jau yra tokio amžiaus, kad kitose šalyse prigyti, kaip koks medis nebegalės, tad migracija kaip ir negresia, todėl belieka ramiai susitarti ir pasukti, kaip kokiems švedams ar vokiečiams, į privačią nuosavybę gerbiančiųjų pusę.

Kam tas prarastas laikas bereikalingiems prieštaravimams, vis tiek anksčiau ar vėliau sėsime ant senai kapitalistinio pasaulio išrasto dviračio, kad nuosavas daiktas, miškas ar žemė, yra Šventas dalykas, kuris priklauso tam, kieno tai yra, ir nieko naujo 2ia nesugalvosi.

Visiems kitiems, kurie neturi tos nuosavybės ar neturi jokio noro jos turėti, teks susitaikyti ir pradėti nuosavybę gerbti,  su ja skaitytis pagal Įstatymą, pagal tradicijas ir pagal žmonių bendravimo etiką, nesvarbu tai medžioklei, žvejybai, darbui ar poilsiui ši nuosavybė skirta ir sukurta bei puoselėjama.

Pagarbiai,
Paulius Rakštys
2013-03-02