Naujienos
Š.Laužadis: Nuo neatmenamų laikų giriose, kur tik buvo įmanoma, gyveno žmonės
Reikia leisti atstatyti girių apsuptyje buvusias sodybas, kur dar žmonės to nori. Antraip gali iširti ir paskutiniai kaimo infrastruktūros likučiai, o miškai, pasilikę be kaimų gyventojų, bus negyvi, tarsi medžiai be lapų,- apie tai kalba rašytojas publicistas Šarūnas Laužadis naujienų portale Grynas.lt.Dar visai neseniai daugelyje miško pakraščių, ypač netoli ežerų ar upių, gyveno senieji šių žemių gyventojai. Prie nuošalių sodybų vedė tvarkingi keliukai, visos miško laukymės, pakrantės būdavo nušienautos ar nuganytos. Gyvulių girdymo vietose akį traukė geltono smėlio atabradai.
Dabar gi be žmogaus, be gyvybės miško laukymės virsta brūzgynais, ežerų pakrantės užpelkėja. Buvusių sodybų vietas dar kai kur žymi seni vieniši ąžuolai, kiti seni medžiai, bet ir jų nemaža dalis vasaras jau leidžia be lapų.
Miškai svarbūs ne vien dėl to, kad brandžiuose medynuose sukaupti dideli medienos resursai, kad juos nukirtus galima gauti pinigų. Miškai puošia šalies kraštovaizdį, maitina, saugo upių, ežerų vandenis, sergsti nuo erozijos dirvožemį. Miškai – tai ir žvėrys, žuvys, paukščiai, be kurių neįsivaizduojamos lietuviškos girios. Todėl nuo neatmenamų laikų giriose, kur tik buvo įmanoma, gyveno žmonės. Miškai buvo mūsų lietuviško kaimo dalis, gyvenamoji aplinka, šimtmečiais formavusi sveiką gyvenimo būdą, gilią pasaulėžiūrą ir leidusi mūsų tautai išsaugoti tuos „užburtus“ tris milijonus.
[...] Civilizacijai skverbiantis į miškus, pirmenybę įgavo ekonominė miško nauda, bet galvota ir apie miškų išsaugojimą. Susikūrus Lietuvos valstybei, paprotiniai draudimai netinkamai elgtis su mišku buvo apibrėžti teisės aktais. Miškų apsaugai skirti atskiri skyriai 1435 m. Jogailos išleistame statute ir visose kituose – 1529 m., 1566 m. ir 1588 m. – Lietuvos Statutuose. Vėlesniais laikais miškų išsaugojimui dėmesį skyrė net okupacinė carinės Rusijos administracija, taikiusi 1839 m. caro patvirtintus Girininkų korpuso nuostatus, samdžiusi miškų sargybą iš vietinių kaimiečių.
[...]Dėl iki šiol įvykdytų reformų per paskutinius dešimtmečius ženkliai sumažėjo dirbančių miškininkystės sektoriuje žmonių. Netekę pragyvenimo šaltinio, nemaža dalis šalia miškų esančių kaimų gyventojų apleido gimtąsias vietas – miškas lieka be žmonių.
[...]reikia ieškoti priemonių, padedančių natūraliai įtraukti į miškų apsaugą dalį mūsų šalies visuomenės. Manau, geras žingsnis šia linkme yra 2008-2012 m. Seimo priimtos Miškų įstatymo pataisos, leidžiančios tam tikrais atvejais atstatyti sodybas miško žemėje. Įvertinus čia minėtas ir nepaminėtas aplinkybes, racionaliai naudojant miško teikiamą naudą, galima pasiekti nemažą ūkinį ir aplinkosauginį efektą: juk sodybų savininkai miške pirmieji bus suinteresuoti ne tik miško, bet ir visos juos supančios aplinkos apsauga. Tokių savininkų būtų ne tiek jau mažai – net apie 3 proc. miško žemės sudaro plynumos miškų apsuptyje, dalyje jų kadaise rymojo sodybos.
Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos miško žemėse sunyko beveik 100 tūkst. sodybų. Atstačius senąsias, jose galėtų apsigyventi ne tik žemdirbiai ar miškininkai, bet ir dirbantieji aptarnavimo sferoje. Manau, kad į tokias sodybas sugrįžtų ir dalis vyresnio amžiaus žmonių, gaunančių pensiją ar turinčių kitą pragyvenimo šaltinį, norinčių gyventi savo tėvų žemėje, sveikoje gamtos aplinkoje.
Nuotrauka: efoto.lt
Čia gyvendami, jie natūraliai įsilietų į miško ir aplinkos saugotojų gretas, prie jų prisidėtų ir į svečius atvykstantys vaikai bei giminaičiai. Nieko nedarant, nesvarstant, gali iširti ir paskutiniai kaimo infrastruktūros likučiai, o miškai, pasilikę be kaimų gyventojų, bus negyvi, tarsi medžiai be lapų.
Pilną Šarūno Laužadžio 2013-02-16 straipsnį "Miškai mūsų tautai leido išsaugoti tuos „užburtus“ tris milijonus" skaitykite portale Grynas.lt čia...>>>
