Naujienos

Stasys Santvaras: LIETUVA

 

Vardas, kuriuo mes vadinam ir visada turėtumėm vadinti daugelį šio gyvenimo gražiausių dalykų, – yra Lietuva.

Žemės grumstas, iš kurio saulėn pažvelgė gyvybe atspindintis diegas, mums yra Lietuva.

Audrų neįveikiamas ąžuolas, bitėm dūzgianti liepa, gėlių ir medžių pumpurai, kurie amžiais skelbia sugrįžtantį pavasarį, yra Lietuva.

Lakštingalos daina upių atkrantėse mėnulio sidabru aplietame vidurnakty, meilės ilgesiu ir laime persotinta paukščių giedama simfonija, ta svaiginanti ir niekur kitur nepakartojama girių giesmė – yra Lietuva.

Tėvo ir motinos pastogė, kurioj mes pažinom žemės ir žmogiškosios širdies šilimą, – yra Lietuva.

Kriaušių, obelų ir vyšnių sodai, žiemkenčių ir vasarojų laukai vasaros kaitroj alsuoją, kaip akim neaprėpiami žalių marių plotai, – yra mūsų tėvų darbu ir meile išpurenta, žaliuojanti ir žydinti Lietuva.

Šaltas ir skaidrus šaltinio vanduo, tekąs žemės gyslom, lyg mūsų kraujas, yra Lietuva.

Nemunas, Neris, Nevėžis, Dubysa, Šešupė ir kiti nuostabiais reginiais pasidabinę vandenys – yra mūsų godų šalis Lietuva.

Kaimai, dvarai, viensėdžių sodybos, senobinės pilys ir piliakalniai, tai regimi liudininkai to būdo, kuriuo ilgus amžius gyveno Lietuva.

Miestai, miesteliai ir bažnytkaimiai, iš kurių triško šviesa, naujų laikų mintys, pažanga ir mados, kuriuose brendo savaiminga kultūra, vadinama nepraeinančiu ir nepasenstančiu vardu – Lietuva.

Kiekviena lietuvė yra mūsų sesė, kiekvienas lietuvis turėtų būti mūsų brolis – nesgi visi jie, lyg bitės vienam avily, yra gyvoji, nepailstančioji ir nemirtingoji Lietuva.

Istorija, apvainikuota karalių ir kunigaikščių karūnom, paženklinta milžiniškom kovom ir pergalėm, didingais didvyrių žygiais ir sunkiu pralaimėjimų bei svetimųjų atneštu baudžiavų skausmu – yra mūsų amžinoji tėvynė Lietuva.

Gimtasis lietuvio žodis, kyląs iš gilių amžių glūdumos, skambąs, kaip arfos užgauti akordai, yra ta nepamėgdžiojama aštuonnyčių drobė, ta per kalnus ir marias aidinti daina, iš kurios atpažįstama Lietuva.

Mano ir tavo, kiekvieno iš mūsų, pasakų, žaidimų ir stebuklų kupina vaikystė – yra Lietuva.

Mano ir tavo, kiekvieno iš mūsų, tikėjimo, vilties ir pergalės pilna jaunatvė – yra Lietuva.

Auksu žvangą dainos posmai, niekad net vasaros sausrų ir priešų priespaudos nesunaikinama pasakų ir poringių fantazija, visa tai, ką sukuria lietuvio džiaugsmai ir kentėjimai – yra Lietuva.

 Rūpestis ir kančia, sielvartai ir nedalia, nuo kraujo raudonas kankinio drabužis yra mūsų tėvų žemė sopulingoji Lietuva.

Kad mes gyventumėm, kad gyventų mūsų vaikai ir vaikaičiai – ne vieną šimtą kartų krauju apteko ir tūkstančius gyvybių aukojo po kalvarijų kryžium parpuolusi Lietuva.

Pažįstami ir nepažįstami veidai, žinomi ir nežinomi kariai kovotojai dėl didžiausio tautos turto, kurio vardas Laisvė – yra Lietuva.

Nepamirštami, laiko dulkėm neapnešami, našlių ir našlaičių ašarom nuskaidrinami, kurie išdrįsta didvyriškai mirti, kad amžius būtų gyva Lietuva.

Praeity paskendusių ir naujųjų dienų milžinkapiai, kapai ir kapeliai, kiekviena žemės pėda, permirkusi lietuvio krauju ir prakaitu – yra mūsų šventa ir amžina nuosavybė Lietuva.

Džiaugsmai ir laimė, perteklius ir gerovė, didelė žydinti ateitis, jeigu tik mes nepavargsim ryžtingai kovoti ir dirbti, visada bus mūsų kilniausių ir gražiausių siekimų šalis Lietuva.

Tu ir aš, sese, aš ir tu, broli, turim būti tuo pilku, nuolat budinčiu nežinomu kareiviu, kurių taip reikalinga mūsų amžiaus Lietuva.

Nesgi – žemės grumstas, iš kurio saulėn pažvelgė gyvybę atspindintis diegas, yra Lietuva.

O diegas, tai amžinasis pavasaris, amžinasis prisikėlimas, amžinoji jaunystė!

Ne tik esam, bet visada būsim protėvių žemės sauja, ir savo siela, lyg brangiausiu deimantu, švytėsim laike ir erdvėj, ir tas mūsų brangus vardas skambės amžinai –

Lietuva,

Lietuva,

Lietuva!..  

Šaltinis: „Dirva”, 1960.XII.21

*********************************************************************************************************

Poetas, publicistas, dramaturgas, vertėjas, lietuviškų operų libretų autorius, operos solistas Stasys Santvaras gimė 1902 m. gegužės 27 d. Rūstekoniuose (Seredžiaus valsč., adbar-Jurbarko rj.). Kaip menininkas jis formavosi ir brendo Kaune. Čia išleido ir pirmąją eilėraščių knygą Saulėtekio maldos. Autobiografijoje yra prisipažinęs, jog daugelį šios knygos eilėraščių parašė saulei tekant, sėdėdamas Aleksoto šlaite ant skardyje besilaikančio kelmo. Neįtikėtiną drąsą parodė 22 metų jaunuolis, pasiryžęs su tuo rinkinėliu aplankyti ir pagerbti savo neakivaizdinį kūrybos Mokytoją - Maironį. Įleistas paties namų Šeimininko, jaunasis Santvaras įteikė jam knygelę su autografu „Didžiajam Maironiui - Autorius. Kaune, 1924.X.2“. Buvo svetingai priimtas, išsiaiškino, jog abu esą pakraščio žemaičiai, pasikalbėjo apie kūrybą, net išgėrė po stiklelį sesers Marcelės krupniko. Maironis buvo uždaras, maištingojo jaunimo prisibijojo, todėl toks S.Santvaro priėmimas tikrai išskirtinis. Šį susitikimą S.Santvaras nešiojo iki mirties, gerbė Maironį ir didžiavosi ta pažintimi. O knygelė Saulėtekio maldos iki šiol saugoma tarp Maironio memorialinės bibliotekos knygų.1944-iais su šeima pasitraukė į Vokietiją, vėliau emigravo į JAV, mirė 1991 m. balandžio 12 d. Bostone.
Nuotraukoje - 2012 metais išleistos S. Santvaro bibliografijos rodyklės viršelis (sudarytojos Dainuolė Kazlauskienė ir Ilona Griškonytė, išleido Kauno apskrities viešoji biblioteka).