Naujienos

V.Mazuronis: Miškų savininkams reikėtų leisti statyti, bet sudėti saugiklius

„Mechanizmo, kuris tenkintų ir savininkų, verslo, ir nacionalinius interesus, paieškas ir laikyčiau didžiausiu ministerijos iššūkiu miškotvarkos srityje”, - teigia Aplinkos ministras interviu žurnalui"Miškai"

Kelios citatos iš publikuojamo interviu:

[...]

- Kokią regite Lietuvos miškų būklę, ateitį, problematiką?

- Lietuvos miškų plotai ne mažėja, o didėja, ir tai gerai. Apskritai miškų būklę vertinčiau teigiamai.

Kalbėdamas apie miškų problematiką pirmiausia atmetu subjektyvius dalykus – simpatijas ir antipatijas. Svarbiausia yra tai, kad pusę miškų ploto, priklausančio valstybei, prižiūri regioninės urėdijos, o kitą dalį – 240 tūkst. savininkų.

Manau, valstybinių miškų valdymo struktūra yra daugmaž normali, pasiteisinusi, nors viską galima tobulinti. Labai aiški privačių miškų problema – valdymas. Bet juk visi miškai: ir privatūs, ir valstybiniai – nacionalinis turtas, visuma. O dabar netgi tas pats miško keliukas vienoks yra urėdijos ir kitoks privačioje valdoje.

Suprantu, privačių miškų savininkai nenorėtų būti prastesni, bet jų disponuojamos lėšos ir valdomi plotai dažniausiai neleidžia daug ko, kas nekelia problemų urėdijoms, valdančioms ir lėšas, ir techniką, ir negali lygiomis galimybėmis su urėdijomis dalyvauti medienos aukcionuose.

Nepaisant visų peripetijų, miško, nacionalinio turto, priežiūra vienodai turi rūpėti ir urėdijoms, ir privatiems savininkams. Būtent į tai atsižvelgdama ministerija skatins kurtis privačių miškų valdymo struktūras. Apie tai jau kalbėjausi su Lietuvos miško savininkų asociacijos nariais. Jie irgi nurodo šią problemą, siūlo sprendimų, kalba apie vieną privačias valdas aptarnausiančią struktūrą, bet prašo padėti lėšomis. Ministerijos ir valstybės galimybės, be abejo, ribotos. Pasiūliau pirma apsibrėžti, ką reikėtų daryti, apskaičiuoti galimas sąnaudas, bendrai aptarti, o paskui galima pasikalbėti ir apie numatytos kurti struktūros finansavimo galimybes.

Kita vertus, ir valstybė privalo sukurti savus miškų, kaip visumos, valdymo instrumentus. Būtent tokio mechanizmo, kuris tenkintų ir savininkų, verslo, ir nacionalinius interesus, paieškas ir laikyčiau didžiausiu ministerijos iššūkiu miškotvarkos srityje.

Be abejo, yra ir smulkesnių problemėlių, kurios neturėtų slėptis nuo akių.

Pirmiausia patys miško savininkai turi būti suinteresuoti sukurti tokią bendrą miško valdymo ir priežiūros sistemą, kuri padėtų smulkiesiems ir mišką tvarkyti, ir aukcionuose dalyvauti. Dabar privačių savininkų siūlomi medienos kiekiai maži, jie negali užtikrinti periodinio medienos tiekimo, dėl to vidaus rinkoje dėsningai pralaimi urėdijoms. Susikooperavę į bendrą darinį privatūs miško savininkai galėtų sėkmingai konkuruoti.

Tokius miško namelius pasistatyti privačiuose miškuose Estijoje - leidžiama nekeliant didelių problemų

Sukūrus vieną ar daugiau privačių miško savininkų kooperatyvų arba kitokių jungtinių darinių, už sutartą mokestį būtų kas prižiūri ir atokiau nuo miško gyvenančių savininkų valdas. Juk ir savininkų yra visokių. Vienas supranta, kasdien prižiūri, o kitas tik dokumentus turi. Trečias norėtų tvarkyti, bet ne ką supranta arba gyvena už kelių dešimčių ar kelių šimtų kilometrų – kasdien net labai norėdamas neprivažinėsi. Jų pareigą miškui galėtų atlikti kooperatyvo samdomi darbininkai.

- Ką Jūs manote apie statybas privačiuose miškuose?

- Aš žinau baimę, kad jei lietuviui duosi pirštą, tai jis nukąs ranką. Tai svarbiausia priežastis, kodėl politikai yra linkę nieko neleisti, kad miškai netaptų gyvenamaisiais rajonais ar poilsio bazėmis. Ir aš prieštaraučiau tam, kad miškuose būtų statomi plytiniai daugiaaukščiai.

Savininkams reikėtų leisti statyti, bet sudėti saugiklius. Jei žmogus turi miško sklypą, nori jį tvarkyti, prižiūrėti, bet neturi kur nei pernakvoti, nei daiktų ar įrankių pasidėti, tai neteisinga. Mano nuomone, tai galėtų būti tinkamos architektūros nedideli medinukai, gal panašūs į taigos medžiotojų namelius, ir tik tiek. Jei norima, kad žmogus tvarkytų savo mišką, būtų logiška, kad jis, gyvendamas už kelių dešimčių ar šimto kilometrų, čia galėtų ir patogiai pernakvoti.

 [...]

Pilną Kosto Martinkėno interviu su aplinkos ministru Valentinu Mazuroniu "Jei žmogus turi mišką, bet negali jame pernakvoti - tai neteisinga" žurnalui "Miškai" skaitykite  čia...>>>