Naujienos

Miškininkavimo istorija Lietuvoje. Kaip kūrėsi girininkijos Lietuvoje.

Lietuvoje jau XV - XVI a. niekieno miškų nebuvo. Jie priklausė Didžiajam kunigaikščiui arba privatiems savininkams bajorams. Miškams  prižiūrėti ir tvarkyti buvo skiriami specialūs pareigūnai – miškų sargai šauliai, žvėrių sekėjai („osočnikai“), bebrininkai ir, pagaliau girininkai. Ir mažesnių privačių miškų  savininkai samdė miškams saugoti pareigūnus, dažniausiai sargus, vėliau vadinamus eiguliais.

2013-siais skaičiuosime sukanka 584 metus, kai Beringerio rašte pirmą kartą paminėti kryžiuočių užimtose Lietuvos žemėse dirbę girininkai. 484 metus,  kai I-jame Lietuvos Statute buvo reglamentuoti miškų nuosavybės apsaugos klausimai, 454 metus pirmajam Lietuvos miškų tvarkymo dokumentui. 374-tieji skaičiuojami, kai Lietuvos giriose įkurtos pirmosios girininkijos.

Apie girininkijų istoriją buvo kalbėta 2009 m. gruodžio 4 d. Lietuvos žemės ūkio universitete vykusiame  III-jame girininkų suvažiavime, kur išsamų pranešimą "Pirmieji girių apsaugos ir naudojimo reguliavimo žingsniai Lietuvoje" perskaitė doc.dr. Romualdas Mankus. Pranešimo tekstas viešai publikuojamas Aleksandro Stulginskio universiteto (buvęs LŽŪU) svetainėje čia...>>>
Kviečiame susipažinti:

Lietuvoje jau XV - XVI a. niekieno miškų nebuvo. Jie priklausė Didžiajam kunigaikščiui arba privatiems savininkams bajorams. Tiesioginiam Didžiojo kunigaikščio žemių, tarp kurių buvo ir miškai, valdymui XV a. atsirado vietininkų - žemių laikytojų, seniūnų tarnyba arba pareigos. Jos iki gyvos galvos buvo dalijamos už įvairius nuopelnus, kartais, matyt, buvo atsižvelgiama į numatyto asmens administracinius sugebėjimus. 1514m. buvo išleistas įsakymas, kad žemių laikytojai valstybės iždui mokėtų 2/3 gautų pajamų, o likusį 1/3 pasiliktų sau. Vėliau, 1529m. įstatyme buvo nurodyta, kad miško eksploatacijos produktai yra valstybės iždo nuosavybė. Atrodo, tokia nuostata atsirado todėl, kad užsienio rinkose augo miško prekių paklausa, didėjo pajamos, kurios galėjo padidinti valstybės iždą.

Kai valdytojų rankose buvo daug miškų, gausu žvėrių, upėse ir upeliuose bebrų taip pat bitynų, šienaujamų  pievų, juos saugoti, prižiūrėti ir tvarkyti buvo skiriami specialūs pareigūnai – miškų sargai šauliai, žvėrių sekėjai („osočnikai“), bebrininkai ir, pagaliau girininkai. Kartais girininkai, bebrininkai ar miško sargai buvo vietininkų padėjėjai, kartais miškai buvo laikomi atskira valda – girininkija, kurios laikytojas buvo girininkas ir turėjo visas žemių laikytojo teises. Rašoma, kad Žygimanto Senojo valdymo metais Lieponių ir Valkininkų vietininkas kartu buvo ir Gardino girininkas.

Iki Žygimanto Augusto reformų savarankiškų girininkijų buvo labai mažai, jas administravo laikytojai, seniūnai. Pasitaikė, kad Žygimantas Senasis atiduodamas kokią nors valdą laikytojui, išskirdavo iš jos girią, kuri tapdavo savarankiška girininko administruojama girininkija. Pamažu, dėl miško prekių eksporto augimo, girininkijų skaičius didėjo. XVI a. girininkų pareigos buvo prižiūrėti šaulius ir žvėrių sekėjus, valstiečių gyvenvietės girininkijos administruojamose žemėse, bebrininkus, bitininkus ir kt., prižiūrėti girių ribas, kontroliuoti giriose vykdomus miško darbus (miško prekių gamybą). Jie privalėjo saugoti, kad giriose niekas nedarytų žalos kunigaikščio kaimenėms sukauptoms šieno atsargoms, taip pat išdalinti valstiečiams valakus (žemdirbystei tinkamas žemes), išduoti pagal gautus kunigaikščio raštus miško prekes, surinkti činšą ir prievoles.

Paprastai nurodoma, kad girininkijos atsirado XV – XVI a. sandūroje. XVI a. viduryje Didžiojoje Lietuvos kunigaikštystėje buvo 43 girininkijos, tarp jų dabartinėje Lietuvos teritorijoje: Alytaus, Birštono, Darsūniškio, Rumšiškių, Karmėlavos, Žiežmarių, Gegužinės, Lavoriškių, Kauno, Vilkijos, Merkinės, Veliuonos, kirsnemunės ir Jurbarko, viso 14 girininkijų.

Kol Lietuvoje buvo daug miškų, o miško prekių paklausa buvo nežymi ir už jų naudojimą mažai surenkama pinigų, miškai buvo vertinami kaip turtas, tačiau didesnio dėmesio jiems neskirta. Padėtis pradėjo keistis XVI a. pirmoje pusėje, kai užsienio rinkose išaugo ne tik žemės ūkio produkcijos, daugiausia grūdų , bet ir medienos bei kitų miško produktų paklausa. Paminėtų prekių eksportas leido papildyti gaunamomis pajamomis dėl karų tuštėjantį valstybės iždą. Būtinybė papildyti iždą vertė intensyvinti žemės ūkį, geriau panaudoti miškų išteklius ir XVI a. viduryje imtis valstybės ūkio reformų. Reikšmingiausia buvo Valakų reforma, pradėta 1547 m. ir užsitęsusi daugiau 20 metų. 1557 m. išleistame reformos įstatyme, greta kitų dalykų buvo ribojamas didžiojo kunigaikščio girių naudojimas. Kunigaikščio valstiečiams leista tik negiliai įeiti ar įvažiuoti į girias apsirūpinti saviems reikalams nustatytose vietose mediena ir kitais produktais. Kitiems asmenims griežtai uždrausta duoti stačius medžius statybai, pardavimui ir pan. taip pat uždrausta lankytis medžioklei skirtose pavarose („ostupuose“). Moterims ir vaikams leista nemokamai rinkti miško gėrybes – uogas, grybus, riešutus, apynius ir kt. Valstiečiams leista medžioti tik savo valakuose (žemėse) ir savo nuožiūra naudoti medžioklės laimikius. Tačiau medžioti stirnas ir stambius žvėris, turėti pagiriuose ir giriose šautuvus ir ten medžioti arba kitaip gaudyti žvėris, uždrausta.

Siekiant gauti daugiau pajamų iš didžiojo kunigaikščio girių, 1558 m. gruodyje Petrakave (Lenkijoje, į pietvakarius nuo Varšuvos) vykusiame seime, nutarta aprašyti didžiojo kunigaikščio girias, žvėrių perėjas ir atlikti jų reviziją. Darbas buvo pavestas buvusiam Gardino horodničiui Mstibokovo (Baltarusijoje, netoli į vakarus nuo Valkovysko, dabar Mscikovo) ir kitų valdų seniūnui Grigaliui Valavičiui (Grigorijui Volovičiui).

Nežinoma, kaip vyko girių aprašymas ir kada jis buvo pabaigtas. Išliko, atrodo, ne visi girių aprašymai, gal būt ne visos girios buvo aprašytos. Girių planai, kurie turėjo būti sudaryti, neišliko. Išlikusi aprašymo dalis 1867 m. buvo išleista Vilniuje. 1964 m. aprašymo tekstas buvo perspausdintas, išverstas iš rusėnų kalbos lietuviškai, papildytas keletu straipsnių ir Lietuvos miškininkų sąjungos išeivijoje išleistas Čikagoje atskira knyga („Pietinė Lietuva Grigaliaus Valavičiaus 1559 metų Lietuvos girių aprašyme“).

Pagrindiniai aprašymo tikslai buvo aprašyti girių ribas, atskirti nuo kitų žemvaldžių  bajorų žemių, kad šie nesikėsintų kunigaikščio girias grobti ar jomis be leidimo naudotis. Be to reikėjo surašyti girių apsaugos tarnybą - žvėrių sekėjus, šaulius, jų skaičių, gyvenamas vietas, nurodyti medžioklės pavaras, miško prekių gamybos vietas, šienaujamas miško pievas, jų naudotojus, sukaupiamų šieno atsargų kiekį taip pat ir žvėrių perėjas. Pagaliau, reikėjo nustatyti miško išteklių naudotojus ir jų veiklos teisėtumą. Aprašant girias G.Valavičiui talkino girių žvėrių sekėjai.

Paskelbti 38 didžiojo kunigaikščio girių aprašymai, tarp kurių dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo Merkinės, Alytaus, Birštono, Darsūniškio, Rumšiškių, Kauno, Vilkijos, Veliuonos, Skirsnemunės ir Jurbarko girios, viso 11, bei dalis  Perelomo girios. Dauguma girių buvo kairėje Nemuno pusėje ir ėjo nuo Nemuno iki  Prūsijos sienos. Nemuno pakrantės  nuo Varviškės pietuose iki Kauno, daugelyje vietų buvo apgyvendintos. Minimos Veisėjų, Leipalingio, Lazdijų, Seirijų gyvenvietės, taip pat kai kurios gyvenvietės kairėje Nemuno pusėje nuo Kauno iki Prūsijos sienos, apgyvendinta Paprūsė. Apgyventoje teritorijoje buvo išsidėsčiusi dešinėje Nemuno pusėje buvusi didesnioji Vilkijos girios dalis. Būta gyventojų ir giriose. Girių sienos daug kur buvo natūralios, ėjo upėmis, upeliais ir ežerų pakrantėmis, pro bajorų dvarų žemes ir gyvenvietes. Kai kur nurodytas girių sienų atkarpų ilgis myliomis, mažesnių girių ilgis ir plotis bei kiti dalykai.

Tikrinant girių išteklių naudojimo teisėtumą, nustatyta pažeidimų. Tuomet garsėjęs Hanusas Skopas, turėjęs teisę 7 metus Kauno giriose gaminti vančiosą, pelenus ir pušies lentas didžiajam kunigaikščiui, neteisėtai juos gamino savo reikalams ir nuniokojo girią. Toje pat girioje prie Dievogalos upelio turėjęs dvarelį ponas Kuncečius nežinia kokia teise naudojosi didžiajam kunigaikščiui priklaususiomis trejomis pievomis (prie Jurės, Novos upelių ir kt.) o ketvirtoje vietoje prie girios apgyvendino 12 valstiečių tarnybų. Skirsnemunės ir Jurbarko giriose nuo senų senovės nebuvo paskirta žvėrių sekėjų ir šaulių, girių gyventojai ir Prūsijos žmonės brakonieriavo, šaudė žvėris didžiojo kunigaikščio giriose ir darė didelę joms žalą.       G. Valavičius žvėrių sekėjais paskyrė valdovo Jurbarko dvaro Kidulių kaimo valstiečius su 10 arklių. Girininkui pavesta surašyti medžioklės pavažas ir sąrašą pristatyti didžiajam kunigaikščiui.

Girių ir žvėrių perėjų aprašymas yra reikšmingas dokumentas, suteikiantis paikimų žinių apie XVI a. vidurio Lietuvos miškus. Jis atspindi pastangas kontroliuoti miškų išteklių naudojimą, pradėtą miškų inventorizacija ir jų būklės nustatymu. Tai buvo pradinis darbas, kurį atlikus turėjo atsirasti prielaidos gerinti girių naudojimą.

G. Valavičiaus atliktas girių aprašymas parodė geresnės jų apsaugos būtinybę. Šiam tikslui pasiekti Žygimantas Augustas 1567 m. Knišine (Lenkijoje, į šiaurės vakarus nuo Balstogės) paskelbė Girininkų įstatymą, kuriame nurodytos girininkų pareigos.

Perimdamas girininkijos administravimą, girininkas kartu su žvėrių sekėjais privalėjo apjoti girias, susipažinti su jų ribomis, apžiūrėti medžioklės pavaras, aplankyti besikuriančius giriose valstiečius ir išsiaiškinti kada baigsis jų įsikūrimui nustatytas neapmokestinamas laikas, saugoti girią, kad nebūtų daroma žalos nei žvėrims, nei dreviniams, nei kitokiems medžiams. Tinkamus statybai ir kitiems reikalams medžius leista atleisti tik raštišku valdovo paliepimu, o virtėlius ir sausuolius išimtinai tik valdovo pavaldiniams ir kontroliuoti, kad būtų atleistas tik nurodytas medžių skaičius. Atsiradus būtinybei, pavyzdžiui atleisti medžių padegėliams, kai žinia apie tai negalės greitai valdovo pasiekti, girininkui leista skirti tam tikrą medžių skaičių be valdovo leidimo, tačiau gavėjas turėjo raštiškai patvirtinti apie gautą medžių skaičių. Girininkas privalėjo kontroliuoti ir surinkti mokesčius už išnuomotas  šienaujamas pievas, tačiau negalėjo pats jų nuomoti ir imti mokesčius. Giriose, kur buvo bitynų, girininkas turėjo reikalauti, kad bitininkai kasmet sutvarkytų dreves, skobtų naujas, apgyvendintų bites. Jam buvo privaloma turėti patikimas žinias apie bebrų buveines, reikalauti, kad būtų panaikinti giriose nereikalingi keliai ir takai, nesiekti sau naudos iš girios užsiimant deguto, smalos, pelenų gamyba ir niekam kitam neleisti to daryti. Užtvankas, t.y. pintas tvoreles žuvų gaudymui statyti leista tik ten, kur upės, pratekėjusios ežerus, įteka į dideles upes ir taip gausinti valdovo iždą. Girininkas privalėjo prižiūrėti, kad giriose išmatuotuose valakuose valstiečiai tvarkingai kurtųsi ir statytų trobas, o pasibaigus neapmokestinamam laikotarpiui („valiai“) surinkti činšą. Asmenims, eksploatuojantiems girias iždo naudai, drausta kliudyti, tačiau reikėjo kontroliuoti, kad jie dirbtų tik paskirtose vietose ir nebaugintų žvėrių. Privaloma girininkams buvo saugoti girias, kad niekas nemedžiotų, išskyrus tuos, kurie turės valdovo pasirašytą leidimą. Prūsams ir mozūrams buvo uždrausta įeiti į girias.

 Girių apsaugai girininkai savo žinioje turėjo šaulius, iš kurių kasmet privalėjo surinkti nustatytą mokestį ir surinktus pinigus perduoti iždui.

Girininko išlaikymui buvo skiriami 9 valakai žemės, iš jų 3 valakai girininko palivarkui, o 6 valakai valstiečiams, kurie išdirbs girininko žemę. Aplinkinių žemių gyventojai, naudojantys girių sausuolius ir virtėlius, nuo kiekvieno apgyvento valako kasmet privalėjo mokėti girininkui po 1 lietuvišką grašį, o nuo 10 valakų duoti statinę ir du Krokuvos gorčius avižų. Be to girininkai nuo sekėjų, bitininkų, bebrininkų, šaulių ir mokesčių dar nemokančių valstiečių gaudavo dovanų. Su girininko žinia valdovo pavaldiniai nemokamai kas savaitę galėjo gauti vasarą 1 vežimą, o žiemą 2 vežimus virtėlių ir sausuolių.

Nepamiršta įstatyme paminėti, kad girininkai už gerus darbus nelauks valdovo malonės, o už įstatymo pažeidimus neišvengs jo rūstybės.

Jei ankstesni nurodymai girininkams turėjo vietinį pobūdį, tai šis įstatymas buvo visiems kunigaikštystės girininkams ir parodė jų tarnybos reikšmingumą. Girininkai buvo išskirti iš kitų didžiojo kunigaikščio žemių laikytojų, kurie tarnybas gavo, kaip minėta dažnai už įvairius nuopelnus, tarp kurių galėjo būti ir paskolos valstybės iždui. Kol miškai buvo jų žinioje didesnių pajamų iš girių galbūt ir nesitikėta.

Pastebėta, kad įstatyme, palyginus kitais dalykais, pavyzdžiui, šienaujamų pievų naudojimu, nedaug vietos skirta miško darbams, t.y. miško prekių gamybai. Tai galėjo parodyti, kad paminėtų prekių eksportas vis dar nebuvo išvystytas.

Apskritai, Girininkų įstatymas reikšmingas to meto girių išteklių apsaugos ir naudojimo reguliavimo dokumentas. Kaip atrodo, jo reikalavimai pasiliko galioti iki Lietuvos Lenkijos valstybės žlugimo, nes daugiau panašių dokumentų neišleista. Kai kurių išdėstytų įstatyme reikalavimų pėdsakai ilgam išliko vėlesniuose tokio pobūdžio dokumentuose.

***

Šis doc.dr. R.Mankaus pranešimas perskaitytas 2009 m. gruodžio 4 d. Lietuvos žemės ūkio universitete vykusiame  III-jame girininkų suvažiavime