Naujienos

R.Griguolaitė: Apie Lietuvos valdžios sprendimus, paneigiančius privačios nuosavybės turėjimo ir naudojimo esmę

Žmogui nuosavybė paprasčiausiai intuityviai parodo aiškią ribą tarp to, kas jo ir ne jo, kas yra jo atsakomybė, o kas – kitų, - aiškina Lietuvos laisvos rinkos instituto ekspertė Rita Griguolaitė savaitraštyje "Veidas" Nr.5-2013 publikuojamame straipsnyje "Nuosavybė: kiek ji nuosava".

Keletas citatų iš straipsnio: [...] Dėl savo svarbos nuosavybės neliečiamumas ir apsauga yra pamatinė Vakarų valstybių konstitucinė vertybė. Lietuvoje konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą atskleidžia Civilinis kodeksas. Iš esmės nuosavybės teisių turinys apibrėžia savininko galimybes priimti sprendimus dėl turimos nuosavybės: [...] leisti kitiems naudotis savo prižiūrimu mišku ar už tai imti užmokestį, ir pan.

Tačiau ši laisvė priimti sprendimus priklauso nuo neliečiamumo principo įgyvendinimo.

Nors mūsų Konstitucijoje įtvirtinama nuosavybės ir jos teisių apsauga, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti „nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją“, įstatymu leidžiama riboti nuosavybės teises. Vadinasi, įstatymais galima nustatyti praktiškai bet kokias saugomas vertybes ar kitas „asmenų teises“, kurios tampa kito nuosavybės teisių ribojimo pagrindu. Kaip yra pastebėjęs M.N.Rothbardas, nuosavybės teisių tvarkos priklausymas nuo valdžios taisyklių reiškia, kad tenka susitaikyti su bet kokiu perskirstymu, nepaisant to, kokie dirbtini, nemotyvuoti, politiniai būtų šie sprendimai.

[...] Štai Mėgėjiškos žūklės įstatymu pripažinta, kad žuvys, nepaisant to, privačiame ar viešame vandens telkinyje jos auga, priklauso visiems. Tad privatus asmuo, investavęs į telkinio įsigijimą, jo priežiūrą, turi leisti kitiems naudotis tuo, ką jis sukūrė ir į ką investavo, ir tik už tokią kainą, kokią leidžia valstybė (o kitiems ir nemokamai).
„Valstybinė“ kaina nustatoma motyvuojant tuo, kad savininkai „nepagrįstai“ pelnosi iš žvejybos leidimų. Tačiau draudimas gauti pelno iš privačios nuosavybės paneigia pačią nuosavybės turėjimo ir naudojimo esmę.

[...] Kadangi šiuo metu nėra nei viešojo intereso apibrėžimo, nei viešojo intereso gynimo senaties, privačios nuosavybės savininkas negali būti tikras, kada ir kokius valstybės institucijų įpareigojimus turės vykdyti. O praktika rodo, kad „viešieji interesai“ su nuosavybės teisėmis „derinami“, deja, dažniausiai pastarųjų nenaudai.

Kitas savininko nuosavybės naudojimo ribojimo pavyzdys – žemė. Žemės paskirties keitimas yra sunkiai prognozuojamas ir gali trukti gali nuo vienų iki dešimties metų. [...]Be to, žemių, kurios patenka į medžioklės plotus, savininkai praktiškai turi mažiau teisių nei medžiotojų būreliai. Nepaisant Konstitucinio Teismo dar prieš aštuonetą metų paskelbto išaiškinimo, kad tai prieštarauja nuosavybės apsaugai, valdžios atstovai neskuba keisti įstatymo nuostatų, bet toliau ieško pateisinimų, jog teisė į medžioklę yra svarbiau nei privati nuosavybė. Ir toliau įpareigoja savininkus leisti medžioti savo žemėje pagal valstybės nustatytas taisykles.

Kadangi įstatymų leidėjas naudojasi privilegija pagal savo požiūrį nustatyti nuosavybės ribojimus, pagarba jai ir apsauga tapo antraeiliu dalyku. Taip savininkas netenka galimybės spręsti dėl savo nuosavybės, o privačiuose santykiuose vis dažniau dalyvauja valstybės subjektai. Kokia viso to kaina? Atimama asmens motyvacija turėti nuosavybę, kurti savo sugebėjimais jos vertę bei būti savarankiškam.

[...]

Visą Lietuvos laisvos rinkos instituto ekspertės Ritos Griguolaitės savaitraštyje  straipsnį "Nuosavybė: kiek ji nuosava" skaitykite savaitraštyje "Veidas" Nr.5-2013 čia...>>>