Naujienos
prof.A.Vasiliauskas: knygoje atspindėtas dažnai kategoriškas asmeninis požiūris į svarbiausias tuometines miškų valdymo problemas
Prof.Albertas Vasiliauskas- tikrai neeilinis, gerai žinomas ir dažnai kontraversiškai vertinamas įtakingas miškininkas, savo laiku užėmęs įvairius svarbiausius vadovaujančius postus Lietuvos miškų ūkiui reikšmingose institucijose: 1992–1994 m. dirbo Miškų instituto direktoriumi, 1994–1996 m. – miškų ūkio ministru, 2001 –2004 m. –aplinkos viceministru. Besidomintys Lietuvos miškų valdymo problemomis su įdomumu perskaitysite prof.A.Vasiliausko nesenai išleistą knygą "Lietuvos miškų administracija atkurtos Nepriklausomybės metu (1990–2011)".
Autoriaus parengtoje knygos anotacijoje skelbiama:
Knygoje apžvelgta aukščiausia Lietuvos miškų buvusi ir dabartinė administracija. Chronologine tvarka bendriausiais bruožais aprašyti miškų žinybos struktūriniai bei pavaldumo pokyčiai ir aukščiausių pareigūnų (ministrų, viceministrų ir kitų pareigūnų) principinės nuostatos (autoriaus nuomone ) sprendžiant miškų ūkio valdymo klausimus. Knyga parengta pagal įvairių autorių, įvairiuose literatūros šaltiniuose, daugiausia periodinės spaudos leidiniuose, paskelbtas nuostatas ir autoriaus asmeninį požiūrį į nagrinėjamas problemas.
Knygą sudaro 10 skyrių. Pirmuose penkiuose skyriuose: 1. Pirmi ir paskutiniai savarankiškos žinybos gyvavimo metai (1990-1996), 2. Miškų žinyba Žemės ir miškų ūkio ministerijos sudėtyje (1997-1998), 3. Pirmieji treji metai Aplinkos ministerijos globoje (1998-2001), 4. Darnaus ir vaisingo darbo metai (2001-2005) ir 5. Aplinkos ministerijos aukščiausia vadovybė be miškų ūkio specialistų (2006-2011), nagrinėjami miškų valdymo ypatumai (pakilimai ir nuosmukiai), susiję su žinybos pavaldumo ir aukščiausių vadovų kaita. Šeštame skyriuje aprašyta valstybinių miškų privatizavimo istorija, o septintame –pastabos dėl LMS veiklos. Aštuntame ir devintame skyriuose (8. Straipsniai ir pranešimai ir 9. Interviu žurnalistams) nagrinėjamos problemos, kurias autoriui teko spręsti būnant aplinkos viceministro pareigose (2001-2004). Dešimtame skyriuje pateikta informacija apie kai kuriuos priimtus kontraversiškus sprendimus.
Savarankiškos ministerijos funkcionavimo laikotarpiui pailiustruoti panaudotos tik dviejų buvusių ministrų (Rimanto Jono Klimo ir Gintauto Kovalčiko) principinės programinės nuostatos, paskelbtos „Mūsų girių“ puslapiuose (1992 m. Nr. 3 ir 1993 m. Nr.7). Ministrų prof. Vaidoto Antanaičio ir prof. Alberto Vasiliausko programinės nuostatos iš esmės nepaminėtos, nes jos išsamiai apžvelgtos atskiruose leidiniuose (V. Antanaitis, „Gyvenimo liudijimai“, Kaunas, 2009 ir A. Vasiliauskas, „Neramios miško dienos“, Kaunas, 1999). Knygoje kritiškai vertinamas miškų valdymo laikotarpis, kuomet miškų žinybai vadovavo ministrai – ne miškų ūkio specialistai, išskyrus aplinkos ministro Arūno Kundroto darbo metus (2001-2008 m.). Beje, kritiškai vertinama ne personalinė vieno ar kito ministro veikla, bet ta, prieštaringa situacija, kuri jų vadovavimo laikotarpiu tvyrojo tarp miškų sektoriaus padalinių vadovų bei atskirų asmenų.
Didelę knygos dalį sudaro autoriaus paskelbti straipsniai bei pranešimai, susiję su jo darbu aplinkos viceministro pareigose (2001-2004 m.) Būtent juose ir interviu žurnalistams išsamiai atsispindi to laikotarpio miškų žinybos sektoriaus spręstos problemos bei uždaviniai. Pirmą kartą žinybos istorijoje buvo parengta ir ministro patvirtinta Lietuvos miškų ūkio politika ir jos įgyvendinimo strategija, šešios pagrindinės miškų atkūrimo bei miškų žinybos išvystymo programos ir peržiūrėti bei atnaujinti beveik visi miškų žinybos veiklą reglamentuojantys teisiniai aktai. Aptarti šių teisinių aktų šviesoje iškelti uždaviniai, kurie susieti su konkrečia valstybinių ir privačių miškų būkle ir jos vadovų nuostatomis bei veikla.
Paskelbtuose publikacijose ir interviu žurnalistams yra daug kategoriškų teiginių, rodančių knygos autoriaus asmeninį požiūrį į svarbiausias tuometines miškų valdymo problemas. Teigiama privaloma pareiga vienodai rūpintis valstybiniais ir privačiais miškais, neskirstant juos į neva konkuruojančius sektorius (2002 m. pusl. 175; 2003 m., pusl. 181; 2004 m. pusl. 192 ir kt.), gerinti valstybinių ir privačių miškų vientisą ir kompleksinę apsaugą, miškotvarkos projektų kontrolę ir tvaraus ūkininkavimo principų įgyvendinimą (2005 m., pusl. 201 ir kt.); kategoriškai pasisakyta prieš miškų urėdijų stambinimą, jų jungimą į vieną įmonę ar kelių miškų urėdijų neaiškaus statuso jungtuves (2002 m., pusl. 128; 2007 m. pusl. 129 ir kt.).
Knygą verta paskaityti visiems, kurie domisi Lietuvos miškų valdymo problemomis atkurtos Nepriklausomybės metu.
Apie prof.Albertą Vasiliauską:
Dirbo Zapyškio (1958),1959–1960 m. – Vaišvydavos miškų girininku, 1966–1991 m. – Dubravos miškų tyrimo stoties direktoriumi, 1992–1994 m. Miškų instituto direktoriumi, 1994–1996 m. – miškų ūkio ministru, 2001 –2004 m. –aplinkos viceministru. Be to, 1984–1994 m. ir 2001 m. ėjo antraeiles profesoriaus pareigas LŽŪU ir dėstė ekologijos pagrindų bei miško fi topatologijos kursą Agronomijos ir Miškų ūkio fakulteto studentams.
1981 m. Tartu universitete apgynė biologijos mokslų (specialybė – ekologija, fitopatologija ir augalų apsauga) habilituoto daktaro disertaciją. 1989 m. jam suteiktas profesoriaus vardas, 1985 m. – Lietuvos nusipelniusio miškininko garbės vardas, 2005 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.
