Naujienos

Molėtiškis S.Stonkus-geriausiai Utenos apskrityje 2012 m. besitvarkantis miško savininkas

Kiek metų reikia privataus miško savininkui, kad jis pajustų pasitenkinimą tuo, ką padarė? O kiek laiko dar prireiktų, kad išdrįstų parodyti ir kitiems savo darbo rezultatus?  62 metų molėtiškis Stasys Stonkus suskaičiavo: nuo 1994 metų, kai jis, profesionalus miškininkas, įsigijo pirmąsias miško valdas ir vieną jų, prie Juodikės kaimo, tvarkyti ėmėsi nuo trako (tokių krūmų, kaip avietynai, šaltekšniai, lazdynai) valymo, vykdė ugdomuosius kirtimus, miško atkūrimo priemones, pažvyravo miško kelius, kol nusprendė dalyvauti Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) paskelbtame konkurse „Pavyzdingai tvarkoma miško valda 2012“. Jo rezultatai 2012 m.gruodžio mėnesio pradžioje buvo apibendrinti konferencijoje „Žmogus – miškui, miškas - žmogui“.

Jau 10 metų rengiamame konkurse iš pradžių jo dalyviai buvo vertinami atskirose apskrityse, o po to ir visos šalies mastu, Stasio Stonkaus miško valda buvo įvertinta 77 balais iš 100 (ir buvo pripažinta geriausiai tvarkoma 2012 metais Utenos apskrityje), o tarp kitų apskričių dalyvių – nugalėtojų jo valdai buvo pripažinta 7-oji vieta.

Tai, kas buvo pasakyta apie prieš 18 metų nupirktame miške įgyvendintas miškininkystės priemones, toli gražu – ne viskas. S. Stonkus patikslina, kad konkursui pateiktos jo miško valdos dydis yra ne 14,3 ha, kaip nurodyta, o 35  ha. Taigi galima skaičiuoti, kad darbo sąnaudų šioje valdoje teko mažų mažiausiai dvigubai. Būta ir pavojingo tuo metu į eglynus įsimetusio kenkėjo žievgraužio padarytų nuostolių. Tačiau profesionalaus miškininko akis skaitydavo kiekvieno medžio būklės ženklus, ir tai leido be didesnių nuostolių medienos kokybei imtis savalaikių veiksmų. Todėl jau brandus medynas, pažeistas žievgraužio, buvo iškirstas ir atsodintas eglaitėmis, kurios, Stasio Stonkaus teigimu, po 18 metų jau siekia 3-4 metrų aukštį.

Tvarkant mišrų mišką Stasiui Stonkui savaip „talkino“ ir šernai. Jie puikiai paruošė, supurendami miško paklotę, būsimą augavietę, eglių sėkloms, todėl savaiminukų plotai taip pat plėtėsi. Tačiau, savaime suprantama, dar greičiau už jas augo ir ėmė stelbti avietynai, mėgstantys drėgną eglynų žemę. Stasys Stonkus patarė, kad geriausias būdas naikinti avietynus yra ne kokios nors įmantrios priemonės, o paprasčiausias jų sumindymas aplink eglaitę. Esą, nukirtus avietes, jos išleidžia dar daugiau sąžąlų, o sutryptos prie žemės vegetuoja tol, kol eglaitės atsiplėšia nuo jų į saulės šviesą. Miškininkas tokiu būdu formuoja mišką iš dviejų ardų, tai yra kelių aukštų. Jaunos eglaitės taip pat turi būti prižiūrimos, kai kurias atvejais jas retinant, kad gautų erdvės, nes po 40 metų iškirtus brandžius eglės medynus, išugdyti savaiminukai pakeis senuosius  medynus.

Be miško valdos medynų ugdymo, konkurso komisija vertino ir kitas įgyvendintas priemones – miško keliai S. Stonkaus valdoje yra žvyruoti. O jei šioje valdoje jis būtų aptvėręs bent kelis skruzdėlynus, iškėlęs paukščiams inkilus, šios aplinkosauginės priemonės jam būtų davusios papildomai 5 balus. Todėl susumavus balus už visus kitus sprendimus, S. Stonkus būtų susilaukęs aukščiausio 100 balų vertinimo.

Bet jis nesijaučia praradęs šią galimybę, nes, be šios valdos prie Juodikės, jis turi dar keletą valdų, ir vieną iš jų galėtų pristatyti naujam konkursui. Iš 158 hektarų nuosavo miško, kurio valdų dydžiai yra ne keli, o dešimtys hektarų, Stasys Stonkus ypač vertina vieną, kuriame formuoja ąžuolyną. Kai jis įsigijo tą valdą, tai eglės ir ąžuolo santykis buvo 90 proc. ir 10 proc. Po 15 metų atliktų šiame miške ugdomųjų darbų ąžuolynas jau užima 60 proc. miško ploto, o eglynas 40 proc. Nors ES KPP paramos priemone dėl žemės ūkio paskirties žemės ir ne žemės ūkio bei apleistos žemės apželdinimo mišku savininkai dėl didesnių išmokų susivilioja sodinti ąžuolus, S. Stonkus tvirtina, kad priesmėlio žemėje ąžuolynų neliks. Tuo tarpu jo mišraus miško valdoje 10 procentų buvusių ąžuolų tik po jų ugdymo užima 6 hektarų plotą. Tai pareikalavo didelių darbų. Jis iš miško  valdos pardavėjo gavęs parengtą miškotvarkos projektą, pirmiausia iškirto eglaites, trukdžiusias ąžuolams augti į aukštį ir plotį, o po antro eglių kirtimo ąžuolai pakilo į šviesą ir saulę visa savo galybe, ir dabar miškininko akies negali nedžiuginti retas mūsų kraštovaizdyje išpuoselėtas drūtas ąžuolynas. Tai, jo manymu, yra labiausiai pavykęs eksperimentas. Bet net ir nepasisekimas jo nesustabdo nuo eksperimento, nes tokia jau tikro miškininko natūra.

Dar kitoje pirktoje miško valdoje, kalvotoje gražioje vietovėje pamatęs eglyną, jis sumanė jį ugdyti kaip būsimąjį miško parką. Kad jaunos sutankėjusios eglės gautų daugiau erdvės jis nukapojo apatines, žemę beveik dengiančias šakas. Ir tai buvo klaida, nes nors eglės iš pradžių atrodė įspūdingai, bet po kurio laiko žuvo. O priežastis buvo ta, kad prie jaunų eglių atvirų kamienų prisigretinusios briedės nugraužė sultingą žievę ir dalis medžių buvo pasmerkta žūti. Taigi žmogaus noras gamtoje ką nors patobulinti, gali baigtis nesėkme. „Taigoje, sako Stasys Stonkus, kur kiekviena rūšis kovoja už šviesą, laimi stipriausia, o silpnesnė pasiduoda. Taip vyksta natūrali atranka. O kai žmogus prideda savo ranką, padaro klaidų. Šis bandymas tik patvirtino jo nuostatą, kaip svarbu miško savininkui kuo dažniau lankytis miške, stebėti, kas jame vyksta. Be penkių per savaitę darbo dienų, jis negali neištrūkti į mišką ir savaitgaliais, nors iš namiškių susilaukia priekaištų: esą vyriškų rankų reikia ir namuose.

Kadangi kalba pirmiausia sukasi apie ūkinio miško valdas, Stasys Stonkus negalėjo nutylėti, kad kitas jo rūpesčių objektas yra rekreacinės miško paskirties valda, kurioje jis teikia kitas paslaugas. O šioje valdoje jis nepagailėjo kelių arų žemės medelynui. Jis bus skirtas auginti miško sodmenis tik savo reikmėms. Miškininkas tvirtina, kad sodinamosios medžiagos įsigijimas, teisingas jos transportavimas jam toks svarbus, kad jis nepatiki to kitiems tiekėjams. Nuo teisingai paruoštos sodinamosios medžiagos priklauso sodmenų prigijimas ir tolesnis augimas. O kadangi medelynui reikia laistymo, todėl rekreacinėje miško valdoje turėdamas artezinį gręžinį, jis turi ir būtinas sąlygas prižiūrėti medelyną.

Visą kompleksą miškininkystės priemonių miško savininkas negali įgyvendinti per vienerius ar antrus metus. Dažniausia jis triūsia visą savo amžių, kaip rūpestingas mokytojas savo ugdytinį – mišką vis keldamas iš klasės į klasę.

Žurnalistės Alinos Raudienės straipsnis apie miško savininką molėtiškį Stasį Stonkų "Žmogus per savo amžių ilgina ir miško amžių" atspausdintas Molėtų rajono laikraštyje "Vilnis" 2012 m. gruodžio 18 d. Nr. 99 (7569)