Naujienos
dr. Zigmas Naujokaitis: Kaip miškas ir lanka gimtinėje parku virto
Privatūs parkai Lietuvoje turėtų plisti,- įsitikinęs devintąją dešimtmetį įkopęs miško savininkas dr.Zigmas Naujokaitis, savo gimtinėje Slavikuose (Šakių raj.) puoselėjantis įkurtą dendrologinį parką, vienintelį tokį visame Sūduvos krašte. Jo pastangos gražiai tvarkyti nuosavą mišką įvertintos konkurso „Pavyzdingai tvarkoma privati miško valda 2012” metu, p.Zigmas Marijampolės apskrityje užėmė III vietą ir buvo apdovanotas papildomu prizu už skatintinas miškininkystės iniciatyvas. Beje, straipsnio autorius yra I-jo miškotvarkos projekto privačiam miškui savininkas.Kurynės parke yra įrengta aikštelė, kur vyksta įvairus kultūriniai renginiai (M.Jonkienės nuotr.)
Kurynės parkas, registravimo dokumentuose vadinamas Kurynės dendrologiniu rinkiniu, yra Juškakaimių kaime, Slavikų sen., Šakių rajone. Vienu kampu prieina prie kelio Jurbarkas – K. Naumiestis. Pagrindinę parko dalį iš trijų pusių juosia Siesarties upelis. Vakarinę parko dalį užima 4 ha ploto miškas. Jo dalis, esanti kairiojoje Siesarties pusėje, dabar vadinasi Kalno sodu, o dešiniojoje pusėje esanti dalis – Šileliu. Rytinę parko pusę sudaro lanka (2,8 ha), kuri kairiojoje Siesarties pusėje vadinasi Plautupio sodu, o dešiniojoje pusėje – Vingio sodu. Lankoje ir jos šlaite dabar auga dauguma dendrologinio rinkinio dekoratyvinių medžių ir krūmų. Šiuo metu jų yra apie 530 vienetų, iš viso apie 270 rūšių ir formų.
Kokia yra Kurynės parko istorija? Iki 1948 m. žemė ir miškas priklausė mano tėvui ūkininkui Jonui Naujokaičiui ir buvo gražiai tvarkomi. Dabar jau brandus pušynas yra jo sodintas. Po to Sibiro tremtis. Pirmaisiais kolūkio metais čia vykdavo festivaliai, vėliau čia veikė kiaulių stovykla, o paskui viskas užžėlė dagiais ir dilgėlėmis. Geresnius miško medžius iškirto, įsigalėjo baltalksniai, ievos ir dilgėlės.
Baltalksnių lūžtva – galutinė miško degradacijos stadija – buvo apėmusi didžiąją miško dalį. Lūžtvose peraugę ar šiaip nudžiūvę baltalksniai chaotiškai išgriūva.
Lūžtvos nėra vienodos. Žemoje pietinėje Šilelio dalyje susidarė drėgnoji lūžtva. Joje sugriuvusius baltalksnius perželia ievos, šeivamedžiai, apynuai, pakraščiuose dilgėlės. Palinkusios ar įlūžusios ievų šakos, pasiekusios žemę įsišaknyja. Per drėgnąją lūžtvą prasimušti sunku, o perėjęs parsinešdavai erkę. Gerai dar, kad Kurynės erkės niekad nebuvo ligomis užkrėstos. Lūžtvose yra ir didelių medžių, kuriems pavyko prasimušti iki lūžtvos susidarymo.
Kas kita sausoji lūžtva, kuri buvo išplitusi dabartiniame Kalno sode. Joje baltalksniams išgriuvus, išretėjusiuose tarpuose želia tik nauji baltalksniai. Toks alksnynas nykus, tačiau lengvai pereinamas. Tiktai pakraščiuose įsipainiosi į bevaisių gervuogių žabangas.
Visiškai nepereinami degraduoto miško dariniai yra apynių raizgynai. Jie susidaro iš neaukštų arba išvirtusių ievų, šeivamedžio krūmų, taip tankiai peržėlusių apyniais, kad visas darinys tampa vientisa žalia kauge.
Miško savininkas dr.Zigmas Naujokaitis kalba konkurso „Pavyzdingai tvarkoma privati miško valda 2012” apdovanojimų metu
Kadaise buvusi graži pieva abiejose Siesarties pusėse apaugo krūmais, virto kiečių ir dilgėlių jūra.
Susigrąžinus tėviškės žemę, pradžioje buvo manyta sutvarkyti Kurynę taip, kaip ji atrodė tarpukaryje. Bet vėliau, 1993 m., pasitarus su neabejingais gamtai žmonėmis, Šakių rajono savivaldybėje buvo suderintas projektinis sprendimas sukurti Kurynės parką. 1994 m. Kauno miškotvarkos institutas sudarė Kurynės miškotvarkos projektą, kuriame buvo pateikti pagrindiniai parko kūrimo principai ir gamtosaugos reikalavimai. Buvo ketinama kurti kraštovaizdžio parką, bet projektuojant parko dalis (sodus) ir parenkant sodmenis ėmė daugėti dekoratyvinių medžių bei krūmų. Jų skaičius 2003 m. pasiekė keletą šimtų. Taip parkas tapo dendrologiniu. Buvo sudarytas parko planų albumas. Kad parkas būtų apsaugotas nuo sunykimo, buvo pasiūlyta Aplinkos ministerijai užregistruoti parką kaip saugomą teritoriją, Ministerijos užsakymu Žemėtvarkos institutas sudarė parko ribų planą bei jo tvarkymo reglamentą. Parko ribos apėmė visą Kurynės mišką su Siesarties lanka, t. y. 6,8 ha. Parkas buvo pavadintas Kurynės dendrologiniu rinkiniu. Šakių rajono savivaldybės taryba 2006 06 29 d. suteikė parkui savivaldybės saugomo gamtos botaninio paveldo objekto statusą. Lietuvos Aplinkos ministerija įrašė Kurynės dendrologinį rinkinį į saugomų teritorijų kadastrą. Ar šios procedūros padės apsaugoti parką nuo sunykimo, bus matyti ateityje.
Parką įrengiant buvo atlikta nemaža darbų. Lankose palaipsniui iškirsti krūmai ir dilgėlynai. Atsėjus žolę, atgaivintos pievos. Nutiestas naujas įvažiavimo kelias, atstatyta upelio brasta. Per Šilelį nutiesta didžioji kelio kilpa, nuo kurios prasidėjo miško rekonstrukcija. Buvo praretinti baltalksniai, išvalytos lūžtvos, kasmet sodinami vertingi miško medžiai. Miško jaunuolynai dabar sudaro 1,8 ha. Ypač gražiai paaugo ąžuoliukai Kalno sode, kur jų nepasiekia bebrai. Visu Kalno sodo pakraščiu iš vieškelio pusės pasodinta pusės kilometro ilgio pušų, maumedžių, beržų eilė. Keliuose miško ploteliuose šienaujama žolinė augmenija, ir juose miško vaizdas bemaž pasiekė miško parko lygį. Tačiau įveikti agresyvią žolinę augmeniją visame miškelyje – kol kas per sunkus uždavinys. Augmenija išpjaunama tik kelio kilpoje ir takuose.
Kaip degraduoto miško pavyzdys Kalno sode paliktas neliestas nedidelis sausosios lūžtvos plotas, o Šilelyje drėgnosios lūžtvos plotelis. Išsaugoti per Šilelio suniokojimą išlikę stambūs reliktiniai miško medžiai. Jie pažymėti parko planuose: Didysis uosis, Didžioji vinkšna, Senoji ieva ir kt.
Žydi svyruoklinė rausvažiedė rojinė obelis (nuotr. Renatos Baltrušaitienės)
Dekoratyviniai parko medžiai ir krūmai taip pat sodinami palaipsniui. Sodmenys (dažniausiai pigesnieji) įsigijami medelynuose, mugėse. Daug dekoratyvinių formų skiepijama vietoje, auginama iš sėklų ar pridaiginama iš ūglių. Todėl nemaža sodmenų, jau turinčių vietas parko kompozicijose, dar ilgai užsibūna parko daigyne. Taip sudarytos dekoratyvinių obelų, uosių, klevų ir kitos kolekcijos. Kurynėje labai ryškūs kraštovaizdžio elementai: vaizdingas Siesarties vingis, lankos, skardžiai, gili Plautupio sausvagė. Dekoratyvinių sodinių grupės seka jų kontūrus, papildo vaizdą.
Miško prieglobstis padeda išsaugoti kai kuriuos svetmžemius medžius nuo iššalimo. Miško aikštelėje pasodinti svečiai iš Amerikos ir Kinijos -- obuolinė makliūra ir metasekvoja -- kol kas gerai jaučiasi. Aikštelei prigijo Bangladešo pavadinimas. Šiaip miške dekoratyviniai medžiai nesodinami. Tai būtų tas pat, kas į liaudies dainą įterpti tarptautinius žodžius.
Vingio sode iš dekoratyvinių medelių suformuota estradinė aikštelė, įrengti suolai. Joje neretai vyksta renginiai, pvz. „Poezijos rudenėlis“, mokinių šventės. Buvo ir gegužinių giesmių vakaras.
Pusę parko grožio sudaro pievos. Žolę būtina pjauti bent 3 kartus per sezoną. Takus, kelius, kolekcijų užimamus plotus tenka šienauti dvigubai dažniau. Parko medžius ir Šilelio sodinukus tenka laikyti aprištus visus metus, nes juos nuolat tikrina kiškiai, stirnos, bebrai. Gamta nuolat tikrina ir sodinių atsparumą regiono sąlygoms. Nunykusius reikia keisti kitais. Gėlyną ir mažus sodinukus reikia palaistyti, patręšti, apravėti. Sezono metu parko negalima palikti vieno.
Auginant dendrologinį parką būtina dokumentacija. Reikia pildyti parko žurnalą ir parko sodinių registrą, kuriame įrašomi ir naujai pasodinti, ir nunykę dekoratyviniai medžiai bei krūmai. Kasmet, pasibaigus sezonui, reikia pakoreguoti parko planų albumo planus, kuriuose pažymėtas kiekvienas dekoratyvinis sodinys. Lauke visi kolekcijų sodiniai turi etiketes su vardais ir numeriais.
Neapseita ir be statinių. 1994 m. pradėta statyti klėtelė, kurios įrengimas niekaip nesibaigia. 2002 m. per Siesartį nutiestas aukštas pėsčiųjų tiltas, 2005 m. ant Plautupio sausvagės šlaito pastatyta ornamentuota altana. Klėtelės viduje įrengtos trys ekspozicijos: liaudies patriotinių paveikslų, liaudies religinių paveikslų ir Slavikų krašto istorijos.
Kraštotvarkos darbai išsiplėtė už parko ribų. Prižiūrimas parko prieigoje prie vieškelio augantis jubiliejinis Lietuvos 20 - mečio ąžuolas, pasodintas 1938 m. Šalia jo su kaimynų ūkininkų ir rajono Kultūros skyriaus pagalba pastatytas šv. Dzidoriaus, artojų globėjo, koplytstulpis. Prie vieškelio pasodinta beržų alėja -- 100 beržų jau gražiai paaugo. Tvarkoma tėviškės sodybvietė ant Šešupės kalno. Ties ja iškirsta 120 menkaverčių medžių, atidengta Šešupės panorama. Šone sodinamas ąžuolynas. Sodybvietėje čia gyvenusių ūkininkų atminimui pastatytas stogastulpis.
Yra žinoma taisyklė: miškas ir žemė turi duoti naudą. Tačiau nauda gali būti ir dvasinė. Tai parko grožis, kūrybinė veikla, ryšys su gamta. Matydamas kaip iš sėklytės išdygsta geltonoji pušis, kaip prigyja įskiepinta liepa ‘Laciniata‘, parko augintojas patiria šiurpų malonumą. Be to, grožis kuriamas ne vien sau , bei ir visai aplinkai.
Dekoratyviniai sodiniai miško fone (nuotr. Živilės Vasiliauskienės).
Privatūs parkai Lietuvoje turėtų plisti. Miško savininkas galėtų išskirti 1-3 ha sklypą ir ugdyti jį kaip parką. Ir nebūtinai dendrologinį. Labai grąžūs yra angliškojo stiliaus miško parkai. Toks miškas atrodo laukinis, net archajiškas, bet dvasingas. Parką kūrusi žmogaus veikla, kartais labai didelė, yra paslepiama. Puošnūs, prabangūs yra prancūziškojo stiliais parkai su geometriškais gėlynais, stilingais takais, skulptūromis.Taigi, kūrybiškai veiklai vietos yra daug.
Gali atrodyti, kad parko kūrimas reikalauja neįmanomai daug darbo. Tikrovėje kuriant Kurynės parką ypatingų sunkumų nebuvo, nes darbai tęsėsi 20 metų. Lėšų taip pat užteko tiek, kiek jų buvo – pensija ir nuoma už 17 ha dirbamos žemės. Bene daugiausiai kainuoja žolės pjovimas ir automobilio eksploatacija. Daug gelbsti savivaldybė – seniūnija atsiunčia talkininkų iš darbo biržos.
O problemų ar nekyla? Jų daugiau, negu norėtųsi.
Visų pirma, tai nesibaigianti kova su bebrais ir stirnomis. Bebrai du kartus veik visiškai suėdė miško medžių sodinukus, pasodintus pietinėje Šilelio dalyje po lūžtvos išvalymo. Kai užšąla Šešupė, per ledą iš Kaliningrado srities eina būriai stirnų ir puola parką. Mėginta kreiptis į Aplinkos ministeriją, kad išimties tvarka leistų ginti nuo žvėrių dendrologinį parką visą laiką, ne vien medžioklės laikotarpiu, bet atsakymas buvo griežtai neigiamas. Mėginta prašyti kompensacijos už padarytus nuostolius. Atvyko savivaldybės komisija ir nutarė, kad būtina parką aptverti, net paramą pažadėjo, bet veikiai tapo aišku, kad dėl įvairių aplinkybių jos gauti neįmanoma.
Norint gauti paramą iš ES ar kitokių fondų, visų pirma jau reikia turėti savų pinigų projektui įgyvendinti, ir tik įgyvendinus tikėtis, kad įdėtos lėšos bus daugiau ar mažiau kompensuotos. O kur dar brangiai kainuojančios ekspertizės, geodeziniai matavimai. Kadangi parkas pajamų neduoda, apie fondų paramą svajoti netenka.
Sunki problema yra užtikrinti parko veiklos tęstinumą, kai privataus parko augintojas pasensta, o jo vaikai nepasirengę ir neturi galimybių parką prižiūrėti. Kas laukia parko, kai jis liks be priežiūros? Jei parkas dendrologinis, po 1-2 metų jis sunyks. Išsiaiškinta, kad pasamdyti miškininką ar kitokį dendrologijoje nusimanantį specialistą savivaldybė neturi galimybės, nes parkas yra privati nuosavybė. Atiduoti parką savivaldybei irgi ne išeitis – priežiūra kainuotų daug daugiau, negu kainavo savininkui, nes jis dirbo be algos. Gal ieškoti privataus pirkėjo? Toks gal ir atsirastų, bet vargu ar jis bus atsidavęs gamtai. Gal jis tik užstatys parką bankui ir dings... Taigi, beveik tikra, kad parko laukia sunykimas. Tada ateis komisija, nustatys, kad parkas sunyko, ir galima jį išbraukti iš registro. Žinoma, atejusi kita žmonių karta nepasakys, kad mes buvome labai gudrūs.
Tačiau žmonių atmintyje parkas liks. Yra nemaža tikimybė, kad kas nors imsis ir atkurs jį dar gražesnį, negu buvo.
--------------
2012 12 14
Zigmas Naujokaitis
Kauno technologijos universiteto dėstytojas, mokslinis konsultantas, inžinierius-konstruktorius, Lietuvos ūkininkų draugijos asociacijos „Tėviškės žemė" steigėjas ir ilgametis vadovas, kraštotyrininkas, dendrologas...
