Naujienos

prof. L.Čekanavičius: ekonominė krizė jau nebeužklups mūsų netikėtai

Šiandien du didžiausi Lietuvos ekonomikos skauduliai – korupcija ir nekompetencija. Korupcija demoralizuoja žmones  ir kliudo efektyviam įvairios rūšies – darbo, finansų, materialių – išteklių pasiskirstymui. O nekompetencija įvairiais lygiais ir įvairiuose sektoriuose trukdo priimti racionalius sprendimus,- žurnalistės kalbinamas apie Lietuvos pasirengimą naujai krizės bangai konstatuoja ekonomistas prof. Linas Čekanavičius.

 Keletas citatų iš interviu:

Nevienareikšmiškai vertinama ir Lietuvos ekonominė situacija. Kokia Jūsų nuomonė – ar esame pasirengę atlaikyti antrąją krizės bangą, ar turime vidinių rezervų? Jei turime, tai kokių?

Nors Lietuvos ūkis per pastaruosius ketverius metus neužsiaugino (ir vargu ar galėjo užsiauginti) bent kiek storesnių „lašinukų“, kurie leistų nesunkiai atlaikyti spėjamus naujus žvarbius krizės vėjus, tačiau, palyginti su pirmąja banga, šiandien turime vieną svarbų pranašumą: jei antroji banga atūš, ji nebeužklups mūsų netikėtai. Skirtingai nuo 2008 m. patirto nelaukto krizės smūgio, mus ištikusio kone ekonominės euforijossąlygomis, šiandien jau esame atsargūs, nes įspėti. O anot senovės romėnų, praemonitus, praemunitus (lot. „įspėtas – pasiruošęs“).

Gana neblogai stabilizuoti šalies finansai, padidėjęs per krizės verpetus sėkmingai išplaukusių įmonių darbo našumas ir konkurencingumas, netgi tam tikras psichologinis šalies gyventojų užsigrūdinimas, išgyvenus pirmosios krizės bangos šoką – visa tai leidžia manyti, kad jeigu atsiristų antroji banga, jos žala šalies ekonomikai būtų nepalyginamai menkesnė negu pirmosios.

Kokius didžiausius Lietuvos ekonomikos skaudulius, problemas įvardytumėte (nedarbas, emigracija, atominės elektrinės uždarymas ir naujos AE statybos ir t. t.)?

Šiandien du didžiausi Lietuvos ekonomikos (ir ne tik ekonomikos) skauduliai – korupcija ir nekompetencija. Korupcija demoralizuoja žmones (socialinės-ekonominės sistemos subjektus) ir kliudo efektyviam įvairios rūšies – darbo, finansų, materialių – išteklių pasiskirstymui. O nekompetencija įvairiais lygiais ir įvairiuose sektoriuose trukdo priimti racionalius sprendimus.

Deja, Lietuvoje makroekonominės politikos sprendimai dažniausiai priimami ne vadovaujantis analize ir skaičiavimais, bet įsiklausant į tuos, kurie turi stipresnį balsą ir garsiau rėkia. Pavyzdžiui, iki šiol reikšmingi viešosios politikos sprendimai priimami tinkamai neįvertinus jų padarinių, t. y. neatlikus sąnaudų ir naudos analizės.

Tuo tarpu tokia analizė leistų planus, projektus ir reiškinius vertinti vadovaujantis ne emocijomis ar fobijomis, bet racionaliais neigiamų ir teigiamų padarinių įvertinimais ir gautųjų bendramačių įvertinimų palyginimu.

Emigracijos reiškinio demonizavimas ir ypač referendumas naujos AE statybos klausimu yra patetiškai iškalbingi tokios analizės trūkumo paliudijimai.

Kokį vaidmenį formuojant Lietuvos ekonominę politiką vaidina mūsų mokslininkai? Ar politikai ir valdžia atsižvelgia į mokslininkų nuomonę? Kita vertus – ar pačių mokslininkų pozicija šiuo klausimu yra vieninga? Dažniausiai ekonominius klausimus komentuoja mokslininkai praktikai (bankų, draudimo kompanijų darbuotojai ar patarėjai), o mokslininkų teoretikų negirdėti.

Atrodo, kad formuojant Lietuvos ekonominę politiką mūsų mokslininkai dalyvauja tik epizodiškai – ir tai daugiau kuriant ilgalaikes strategijas negu taktinius ūkio politikos sprendimus. Ir nenuostabu – juk Lietuva nebeturi netgi ekonomikos mokslinių tyrimų instituto (LMA Ekonomikos institutas uždarytas kaip tik krizės pradžioje), „smegenų centro“, kuris galėtų nuolat verifikuoti valstybės ekonominės politikos sprendimus ir teikti pasiūlymus.

Deja, šiandien Lietuvos ekonomistų tyrimų laukas yra nepaprastai fragmentiškas, o svariai, ne autoritetais, bet tyrimais pagrįstai nuomonei suformuoti reikia sutelktinių ne pavienių ekonomistų, bet jų kolektyvų pastangų. Tokių specializuotų tyrimų, skirtų makroekonominėms problemoms nagrinėti, trūksta. Todėl viešojoje erdvėje dažniausiai skamba ne ekonomistų analitikų, bet „pokalbių šou ekonomistų“ pasisakymai, paremti paviršutiniška statistika arba nuorodomis į šen bei ten pasiskaitytus, dažnai vienas kitam prieštaraujančius kitų ekonomistų pareiškimus. Nuomonių įvairovė nėra blogai, bėda yra ta, kad viešajame ekonominiame diskurse išsakomos nuomonės dažnai yra persmelktos vienos ar kitos (kairiosios ar dešiniosios) ideologijos, kuri tokiais atvejais veikia kaip arklio akidangčiai, sumažinantys regėjimo lauką.

Šiomis aplinkybėmis tai, kad dauguma universitetuose dirbančių mokslininkų ekonomistų yra linkę susilaikyti nuo išsamiais tyrimais neparemtų lengvabūdiškų „improvizacijų“ konkrečių ekonomikos klausimų tema, laikyčiau jų mokslinio sąžiningumo, o ne kompetencijos stokos liudijimu.

***

Visą žurnalistės Lianos Binkauskienės interviu su Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Kiekybinių metodų ir modeliavimo katedros vedėju, profesoriumi Linu Čekanavičiumi "Jei atūš antroji krizės banga... "skaitykite Vilniaus universiteto žurnale SPECTRUM 2012/2 (psl.18-20)...>>>