Naujienos

A.Gaižutis: Ką patarti naujai formuojamos Vyriausybės premjerui miškų srityje (pilnas interviu)

Prie Vyriausybės suformuoti Tarpžinybinę miškų sektoriaus plėtros tarybą, užtikrinti ne mažesnį kaip 10 proc. finansavimo lygį miškininkystės priemonėms iš ES finansinės ES paramos kaimo plėtrai per 2014–2020m., peržiūrėti neišmintingą politiką aplinkosaugoje, formuoti  privačių girininkijų/privačių miškų priežiūros bei apsaugos organizacijų tinklą, sudaryti sąlygas žmonėms įsikurti savo žemėje,- tai tik keletas LMSA pirmininko Algio Gaižučio pasiūlymų savaitraštyje "Veidas" Nr.47,kur vertinimus ir siūlymus būsimajam premjerui pateikia  23 skirtingų sričių profesionalai.

„Premjeru turi būti stipraus charakterio, moralus, didelį autoritetą ir valdančiosios daugumos Seime bei prezidentės palaikymą turintis politikas. Tad telieka palinkėti, kad prezidentė Vyriausybės vairą patikėtų tokio kalibro žmogui“, – teigia Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto docentas dr. Algis Gaižutis. Beje, jis yra Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas ir Europos miško savininkų asociacijų federacijos CEPF valdybos narys, todėl jo savaitraštis "Veidas" teiravosi, ką jis darytų miškų ūkio srityje, jei būtų premjeras.

Ką daryčiau miškų ūkio srityje, jei būčiau premjeras? Pirmiausia koalicinės Vyriausybės programos projektą aptartume su visais svarbiausiais miškų sektoriaus socialiniais partneriais. Tokiame aptarime turėtų dalyvauti būsimi aplinkos, ūkio, žemės ūkio irenergetikos ministrai bei trims svarbiausioms sektoriaus pusėms atstovaujančios organizacijos: miškų savininkai ir valdytojai; medienos pramonės ir bioenergetikos atstovai bei socialinei ir aplinkosauginei sričiai atstovaujančių bendruomenių (savivaldos) ir aplinkosaugos atstovai. Iš jų premjeras prie Vyriausybės turėtų sudaryti Tarpžinybinę miškų sektoriaus plėtros tarybą, kad ši reguliariai aptartų svarbiausias problemas bei jų sprendimus, kuriuos įgyvendinti po susitarimo būtų privaloma.
O patvirtinus Vyriausybės programą pasiekti, kad aktualiausi miškų ūkiui klausimai atsispindėtų šiuo metu rengiamuose dokumentuose. Pirmiausia Aplinkos ministerijos rengiamame Nacionalinės miškų ūkio strategijos įgyvendinimo priemonių plane, susiejant numatomus darbus su konkrečiai už tai atsakingais vykdytojais ir numatant adekvatų finansavimą.

Antra, naujai Žemės ūkio ministerijos rengiamoje kaimo plėtros programoje ES paramos kaimo plėtrai srityje per 2014–2020
m. KPP finansavimo laikotarpį būtina užtikrinti tokį pat (ar didesnį) finansavimo lygį miškininkystės priemonėms, kaip 2007–2013 m. laikotarpiu, tai yra apie 10 proc.

Medienos pramonės plėtojimo srityje būtina  dera atsiklausti šios svarbios šalies ūkio srities atstovų dėl apsirūpinimo žaliavine mediena ir dėl skiriamo finansavimo prioritetų. Pagrindu diskusijai galėtų būti Ūkio ministerijos užsakymu Nacionalinės miškų sektoriaus technologijų platformos dar 2007 m. parengta šalies miškų sektoriaus pletros iki 2020 m. vizija.  Ji galėtų būti išplėtota (per artimiausią pusmetį) į Nacionalinę miškų sektoriaus plėtros programą,  susietą su kaimo plėtra bei  apimančia  miškų ir medienos pramonės vystymą. Tas vyktų parareliai su šiuo metu ES rengiama viso miškų sektoriaus plėtros strategija. 

Vyriausybės pastangomis reikalinga gerinti apsirūpinimo žaliavine mediena prielaidas: parengti naują privačių miškų tvarkymo ir naudojimo tvarką, teisinį reglamentavimą pritaikant racionaliam ūkininkavimui smulkiose privačiose miško valdose. Reikia užtikrinti racionalų žemės ir miškų išteklių naudojimą, atsisakant perteklinio reglamentavimo ir nepagrįstų draudimų (saugomose teritorijose, biomasės energetikai, ir kt.) .

Juk nereikia pamiršti, kad miškų sektorius (miškų ūkis ir medienos pramonė) sukuria apie 5 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto. Šalies medienos pramonė, tiekianti daugiau negu dešimtadalį visos pramonės gaminių ir tokią pat dalį viso eksporto, jau daug metų dirba sėkmingai. Jos užsienio prekybos balansas yra teigiamas ir nuolat auga. Miškų sektorius vienija 246 tūkst. privačių miškų valdų savininkų ir 52 tūkst. medienos pramonės ir miškininkystės srityse dirbančių žmonių. Miškų plotai kasmet didėja, tačiau kol kas dėl gana vienpusio, daugiausia į aplinkosaugą ir ūkinės veiklos draudimus orientuoto valstybinio reguliavimo nesudaromos palankios sąlygos miškų išteklius naudoti kompleksiškai, sukuriant gyvenimo ir poilsio kokybei būtiną infrastruktūrą, žmonės negali laisvai kurtis ir plėtoti verslo. Nesubalansuota aplinkosaugos ir valstybės turto panaudojimo miškų ūkyje politika žlugdo tolesnį viso šalies miškų sektoriaus konkurencingumą, užkerta kelią investicijoms, racionaliam ūkininkavimui, medienos pramonės modernizavimui ir biomasės energetikos plėtotei.

Europos Sąjungoje šiuo metu yra labai svarbus dalykas  nepriklausomybė nuo išorinių energetinių šaltinių, todėl priimta atsinaujinančių energetinių šaltinių direktyva numato, kad iki 2020 m. mes turėtume apie 20 % energijos gamintis iš atsinaujinančių išteklių. Šitoje vietoje, mediena, kaip biokuro šaltinis, vaidina tikrai svarbų vaidmenį. Apie 80 % atsinaujinančių energijos šaltinių yra pagaminama naudojant medienos biokurą. Visoje Europoje šnekama apie medienos mobilizavimą, efektyvesnį panaudojimą ir čia kardinaliai priešingai yra su mūsų ultražaliųjų iniciatyvomis, kada reikalaujama viską drausti, riboti, neleisti. Šitaip gali leisti sau ‚ išsidirbinėti‘ ypatingai turtingos valstybės, bet jeigu turi turtą ir jis nenaudojamas, o tiesiog paliekamas supūti, kai tuo tarpu naudojimas niekam žalos nepadaro, o tik duoda naudą tiek žmogui, tiek valstybei, tai europiečiai tą jau supratę,  o pas mus matyt  ateina  per skausmus ir vargus šitas supratimas. Tokia praktika pasaulinės ūkio krizės akivaizdoje negali tęstis, ji turi būti peržiūrėta kardinaliai. Nuo to, kiek ekonomiškai reikšmingą, stiprų ir gyvybingą sugebėsime išlaikyti Lietuvoje miškų sektorių, priklausys visų-tiek privačių, tiek ir valstybinių miškų bei medienos pramonės-ateitis. Tik tvirtais ekonominiais pagrindais ir efektyviai tvarkomas miškų ūkis gali užimti deramą vietą valstybėje, garantuodamas darbo vietas bei gerą atlyginimą miškininkams specialistams, užtikrinant deramas pajamas miškų savininkams  bei naudą visuomenei.

Visumoje, norėtųsi, kad naujasis Vyriausybės vadovas priimamais sprendimais užtikrintų miškų sektoriaus konkurencingumo augimą, kad prioritetas būtų skiriamas darbo bei gamyba sukurtos vertės didinimui -skatinti žmones dirbti vietoj to, kad drausti veiklą, ir kad didžiulės ES bei šalies biudžeto lėšos, skirtos “saugomų teritorijų tvarkymui” būtų investuojamos pirmučiausiai į piliečių gerbūvį gerinančią infrastruktūrą, atveriančią valstybinius parkus patogiam žmonių laisvalaikio praleidimui gamtoje.

Kartu norisi tikėti, kad rinkimus laimėjusios politinės partijos pasirengusios ne ketveriems metams ‘užgrobt’ valstybę, kad savus reikaliukus pasitvarkytų, bet kad ateina politikų, gebančių dirbti Lietuvos pozicijų stiprinimui ir ekonomikos bei žmonių gerovės didinimo labui, komanda. Iš istorijos žinome- grobikai, užkariautojai nesiekia jokio stabilumo, nes gerai žino- užimtoje teritorijoje jie yra laikini. Tad ir plėšia, naudojasi viskuo, kas įmanoma, savanaudiškai. Kai kas išsiperka, duokles susimoka, kad tik neliestų, o kietiems- būna striuka. Ir tas kartojasi nuo vieno antpjūdžio iki sekančio: laimėtojų “ordos’ išsidalina ‘pinigingiausias’ sritis bei jas kuruojančias ministerijas. Tuo sprendimai atstovaujant valstybę dažnai ir baigiasi. Manau, kad piliečiai palaipsniu susivokia ir vis daugiau renka į valdžią moralius, gebančius prisiimti atsakomybę už Valstybę politikus.

Reikalingi ekonominiai skaičiavimai. Jei kalbame apie valstybinius miškus, derėtų pabrėžti, jog šiuo metu miškų urėdijos bendrame valstybės įmonių kontekste  tvarkosi gana gerai, jų indėlis į šalies biudžetą yra optimalus ir daugiau mokesčių didinti šioje srityje nereikia, nors galbūt vertėtų paieškoti geresnių valdymo formų, kad urėdijos būtų suinteresuotos siekti gerų rezultatų.

Geresnių valdymo formų paieška visada galima, bet būtina užtikrinti dabartinių ūkinių vienetų- urėdijų -savistovumą ir suinteresuotumą siekti gerų rezultatų. Tam reikia garantuoti teisę disponuoti vykdant valstybės nustatytas užduotis uždirbtais pinigais. Būtent į pakeliamų užduočių (valstybės užsakymų) nustatymą reikia koncentruotis, o ne į tuščius debatus- koks turi būti urėdijų skaičius.  

Spręstinų klausimų visada atsiras (pavyzdžiui, prekybos mediena racionalizavimas), tačiau aukščiausiu lygmeniu turi būti pasakyta, kad tolesnės pertvarkos nebus vykdomos realiai dirbančiųjų miškuose girininkijų specialistų sąskaita. Netgi atvirkščiai- reikia stiprinti girininkijų ir eiguvų lygmenį, gerinti čia dirbančių miškininkų darbo sąlygas.  Valstybiniuose miškuose turi būti vienas atsakingas specialistas- girininkas su savo komanda- kurie būdami arčiausiai miško ir žmonių geriausiai gali atsakyti už miškininkystes, medžioklės, praktinės aplinkosaugos sritis. Tačiau tam būtinas tikrumas dėl ateities, stabilumas, darbo rezultatų vertinimas  pagal pasiekimus, o ne pagal padlaižiavimo viršininkijai gebėjimus.

Optimizuojant valstybinių miškų valdymą tuo pat metu būtina formuoti privačių girininkijų /privačių miškų priežiūros ir apsaugos organizacijų/ tinklą, kuriai irgi būtini aukštos kvalifikacijos, gerai apmokami miškininkai specialistai (apie 700-800 miškininkų). Paradoksas, kuomet 50 metų kurta visų Lietuvos miškų valdymo ir priežiūros infrastruktūra, specialistai, materialinė bazė dabar siejami tiktai su valstybiniais miškais. Juk besiformuojančiam privačių miškų ūkui irgi reikalinga technine baze, specialistai, lėšos infrastruktūros priežiūrai bei atnaujinimui. Būtina valstybės lygmenyje formuoti vieningą šalies miškų priežiūros ir apsaugos politiką bei ją kompleksiškai įgyvendinti.  Vidinių rezervų yra, miškininkai Lietuvoje -aukštos kvalifikacijos specialistai, tik politinės valios reikia. Patirtis rodo, kad bet kokios geros pirminės idėjos, jei jų įgyvendinimas yra užtempiamas ir tampa perdėm politizuojamas, išsigimsta. Tuomet reformuojame sektoriuje dirbantys apsukruoliai  dažnai sugeba „pasišildyti" rankas, o valstybė tik nukenčia. Todėl miškų sektoriuje reikėtų gerai apsvarstytų, aiškių ir  tik tuomet- neatidėliotinų sprendimų.

Aišku, tam vadovaujančiuose postuose turi dirbti išmanantys savo darbą, kompetetingi specialistai. Juk šalies miškų ištekliai ir kitas turtas turi būti naudojami savininko ir valstybės naudai, o ne atskirų ,vadukų‘ įgeidžiams bei fobijoms tenkinti... Mentaliteto krizė valstybės valdyme baisesnė už krizę rinkoje, nes antroji anksčiau ar vėliau praeina.

Negerai, kuomet požiūris į dirbančius, kuriančius savarankiškus žmones bei verslą yra priešiškas, noras komanduot ir įsakinėt- beribis, o praktinio supratimo apie konkretų sektorių dažnai –maža. Daug nuo premjero pozicijos priklausys ir tai, ar bus toleruojama nuo sovietmečio besitęsianti tradicija prisigerinti prie ‘reikalingų žmonių’ rengiant jiems ištaigingas medžiokles, kitaip pamaloninant, kad jie tik nesigilintų į miškų ūkio valdymo klausimus. Nemanau, kad protingas valstybės vadovas toliau taikstytusi su jau ilgoką laiką miškininkų vadų formuojama nepakantumo atmosfera išdrįsusiems atviriau pareikšti savo nuomonę. Susidaro įspūdis, kad kylančių problemų žinoti arba nenorima arba bijomasi atviresnės diskusijos net žinybos viduje, tam įsivedant griežtą cenzūrą. Manyčiau, kad sovietmečiu buvusi tvarka, kai viena buvo kalbama, kita galvojama, o trečia- daroma,  nėra siekiamybė.

Labai daug priklausys, kokius premjerui pavyks paskirti pirmiausiai Aplinkos ir Žemės ūkio, o taip pat Ūkio ir Energetikos ministrus. Miškų sektorius kompleksinis, neapsiriboja viena sritimi, tad ir jį liečiantys sprendimai priimami ne vienoje ministerijoje- reikalingas tarpžinybinis bendradarbiavimas, įsigilinimas, supratimas. Tad anksčiau minėta Tarpžinybinė miškų sektoriaus plėtros taryba išties būtina. Be to, miškų ūkio ekonominio reguliavimo tobulinimo paieškos turi būti  grindžiamos ne emocijomis, o racionaliais ekonominiais paskaičiavimais ir bet kurios siūlomų alternatyvų išbandymu praktikoje eksperimento tvarka, prieš diegiant visuotinai.  

Būtinai reikia paskirti viceministrą, atsakingą už miškų ūkį, o besiformuojančio privataus miškų ūkio klausimams kuruoti- bent jau Miškų departamento direktoriaus pavaduotoją. Mano supratimu iki šiol nėra ministerijų lygmenyje ne tai kad padalinio, bet net konkretaus kompetetingo pareigūno, atsakingo už medienos pramonės reikalus. Beveik 4 proc. BVP sukuriantį medienos pramonės sektorių palinkti be valstybės rūpesčio- nedovanotinas aplaidumas. Juk didžioji dalis produkcijos yra eksportuojama, o užsienio rinkose kiekviena šalis stengiasi palaikyti ir ginti savo verslininkus, prisidėti didinant jų konkurencingumą. Ir ne viską verslas gali išspręsti pats, daugelis medienos pramonei svarbių klausimų sprendžiami ES valdžios koridoriuose. Iš kitos pusės, jei kompetencijos bei supratimo kuruoti šį svarbų ūkio sektorių nėra, atviros ekonomikos sąlygomis įsijungiantys savireguliacijos mechanizmai veikia efektyviau, nei galimai tik ataskaitas rinkti temokanti ir komanduoti siekianti biurokratinė struktūra.

Beje, premjerui patarčiau paanalizuoti, ar naująją Vyriausybę tenkina faktinė sprendžiamoji galia ir įtaka, sutelkta kai kurių Aplinkos ministerijai pavaldžių institucijų vadovų rankose, ar tai adekvatu valstybės valdymo požiūriu. Juk praktikoje gaunasi taip- kas privalėtų įgyvendinti sprendimus- užsiima politikavimu (tiesiog ministerijos ministerijoje), o už politikos formavimą atsakingi- paliekami nuošaliau. Kuomet įprantama savus reikalus tvarkytis apeinant ministerijos vadovybę, o lėšomis disponuojama įspūdingomis, nevalingai įtikima visagališkumu.

Derėtų pasimokyti pagarbos nuosavybei. Lietuvos miškų ūkis ES kontekste atrodo gerai, tačiau pirmiausiai derėtų pasimokyti pagarbos nuosavybei. Jei Vyriausybės vadovas pasigilintų į situaciją  besiformuojančiame privačiame miškų ūkyje, akivaizdu- čia spręstinų problemų daugybė. Pradedant nuosavybės teisių atkūrimo klausimais, finansais bendrosioms privataus miškų ūkio reikmėms, kompensacijomis už ūkinės veiklos apribojimus, kooperacijos skatinimu, miško kelių naudojimu ir tvarkymu, dėl medžioklės privačiose žemėse, dėl paramos privačių miško savininkų švietimui ir t.t. Pirmiausia - neleistinai ilgai vilkinamas ir vis dar neužbaigiamas nuosavybės teisių atkūrimas buvusiems savininkams ir paveldėtojams. Šį procesą būtina užbaigti kuo skubiau.  Antra rimta problema - nuosavybę grąžinant painiavos privelta tiek, kad ‚srėbt‘ šią košę teks ilgai. Labai daug broko pridarė valstybės vardu dirbę  matininkai, bet kaip pažymėdami gražintinų sklypų ribas. Plotų persidengimas, nesuprojektuoti privažiavimai, jei natūroje gerai, tai klaidų privelta braižant planus ir pan, o dabar savininkai už savo lėšas priversti papildomai atlikinėti brangiai kainuojančius geodezinius matavimus.

Organizuotas miškų ūkis nesusikurs, kol nebus sudarytos sąlygos sukaupti finansus bendrosioms privataus miškų ūkio reikmėms.

Privatūs savininkai, tie stambesni, kurie ūkininkauja, kurie gali gauti naudos iš miškininkavimo, jau įrodė, kad tvarkosi tikrai gerai. Ir aš tikiu, kad smulkiems, pavieniams savininkams, kurie turi nedidelius gabaliukus miško, kurie nutolę toli, ir kuriems apart medienos kitoks naudojimas neleidžiamas, turi būti sudaromos sąlygos koperuotis, samdytis specialistus didesnių plotų priežiūrai, konsoliduotis.

Miškų savininkams yra nesuvokiamas totalinis draudimas įsikurti miško žemėje net ir tais atvejais, kuomet tai siejasi tik su rekreacija. Nelanksti ir nepažangi radikalios aplinkosaugos politika stabdo investicijas, naikina etnokultūrą kaime, neskatina jaunų žmonių verslumo regionuose, menkina miško valdų vertę. Lietuvoje vis labiau paminami nuosavybės principai ir suabsoliutintas viešasis interesas, kuris net ir nėra teisiškai apibrėžtas - kiekvienas valdininkas jį traktuoja kaip panorėjęs. Už tuos milžiniškus pinigus, kuriuos saugomų teritorijų ir aplinkos apsaugos tarnybos, miškų urėdijos   kasmet skiria savo viešiesiems ryšiams - būtų galima įrengti visos Lietuvos poreikius visiškai tenkinančias poilsiavietes valstybinėje žemėje ir  miškuose, patogius lieptelius ir sutvarkytus, išvalytus paplūdimius visose paežerėse. Juk valstybė tebeturi savo rankose daugiau negu pusę visų miškų, du trečdaliai saugomų teritorijų yra valstybiniuose miškuose - tai kodėl negali jų pritaikyti kultūringam poilsiui?

Svarbus žemės ir miškų savininkams spręstinas klausimas yra Prezidento vetuoto ir jau septyneri metai Konstituciją pažeidžiančio Medžioklės įstatymo tobulinimas. Savininkams - medžiotojams atimta teisė patiems naudoti savo nuosavybę medžioklės reikmėms. Medžioklės įstatyme numatytos teisės yra deklaratyvios, praktika parodė, kad jas įgyvendinti iki šiol yra neįmanoma. Neatlyginama savininkams už jų privačių plotų naudojimą medžioklei, tiesiogiai pažeidžia savininkų ekonominius interesus, taip pat tiesiogiai pažeidžia Konstitucijos numatytą teisę savininkui naudotis savo nuosavybe ir naudotis nuosavybės teikiamais rezultatais, t.y. valstybė nusavina, eksproprijuoja savininkų nuosavybės panaudojimo vaisius.

Didžiulė problema, kad Lietuvoje gyvenantis, norintis kažką daryti, kurti žmogus neranda pritarimo. Į nuosavybę yra žiūrima kaip į kažkokią nusikalstamą veiklą, dabartinė valdininkijos  ekokratų kasta prieštarauja ir priešinasi bet kokiam žmogaus laisvėjimui. Miško savininkai nesupranta absoliučių draudimų kurtis savo žemėje, naudoti savo turimą nuosavybę (kartu saugant gamtą, kuriant naudą visuomenei ir sau). Juk būtina, kad piliečiai turėtų teisėtas galimybes disponuoti savo turtu be kyšių, be išimčių, kurias dabar tik valdininkai gali suteikti (kuo daugiau išimčių, tuo daugiau reikalingas valdininkų įsikišimas). Manau, kad šiuo metu žmonės yra tarsi verčiami parduoti savo turimus miškus, nes dabar jie turi tik nuosavybę patvirtinančius dokumentus, tačiau neturi ten jokių realių disponavimo ja teisių, išskyrus, kad rudenį po lankytojų antplūdžio pareigą surinkti paliktas šiukšles.

Kalbant apie perspektyvas- darni plėtra turi būti užtikrinta leidžiant jauniems, perspektyviems, darbštiems žmonėms įsikurti savo šalyje, savo žemėje, savo sodyboje. Kad žmogus būtų užtikrintas ir tvirtas savo ateitimi, ir tai galų gale yra ne tiktai jo paties interesas, bet tai yra ir Valstybės prioritetas. Miškai  tikrai gali teikti naudą jų savininkams, o kategoriški draudimai kurti ir kurtis nuosavoje žemėje akivaizdžiai silpnina mūsų Valstybę. Lietuvosmiškai yra stabilūs, mes tikrai turėsime žaliuojančią aplinką ir šiandien, ir po dešimtmečio, ir po šimto metų.

 

Redaguotą ir kiek sutrumpintą savaitraščio "Veidas" interviu su A.Gaižučiu Miškai: “Lietuvoje vis labiau paminami nuosavybės principai” skaitykite žurnalo Nr.47 (2012 m. lapkričio 19–25 d.) puslapiuose 32-33...>>>