Naujienos

V.Ribikauskas: Dirbami ne tie darbai

Užmojai priveisti Lietuvos girias apuokų, lūšių ir kitokių gyvių vienus gamtininkus džiugina, kitus stebina. Kadangi tokiems darbams europinių ir mūsų valstybės biudžeto pinigų vis dar surandama, pretendentų į juos dygsta kaip grybų po lietaus,- situaciją 2012-07-16 analizuoja dienraštis "Lietuvos žinios".

LŽ nuotraukoje Vytautas Ribikauskas

[...] Ar būtent to reikia?

Ar europiniais ir mūsų šalies pinigais nėra penimos įstaigos ir organizacijos, save vadinančios pelno nesiekiančiomis, tačiau aktyviai ieškančios kuo pelningesnių užsakymų? Pastaraisiais metais tokių pristeigta nemažai, jos vadina save aplinkosauginėmis, jose susibūrę žmonės tituluojasi aplinkosaugos ekspertais ir panašiais skambiais titulais.

Dar daugiau. Ar tikrai būtent tie projektai ir darbai dabar Lietuvoje labiausiai reikalingi? Ar jie nėra pernelyg dosniai įvertinti ir kiek realiai dirbama? O gal tai tik būdas ekspertams tarpti?

Senosiose ES šalyse kai kurios augalų ir gyvūnų rūšys beveik išnyko, šios valstybės dėl to jaučia kaltę ir mielai palaiko visoje ES galiojančių apsaugos direktyvų kūrimą bei saugomų teritorijų steigimą. Ar nėra taip, jog tuo pasinaudoję apsukrūs lietuviai gauna lėšų savo verslui (oficialiai jie jį vadina aplinkosauga)?
Išgirdę tokių abejonių įsižeidžia ir vadinamieji visuomenininkai, ir Aplinkos ministerijos pareigūnai. "Brangūs žurnalistai, Lietuvos gamtosaugos organizacijos tikrai ne norėdamos pasipinigauti projektus rengia, o tam, kad padėtų mūsų šalies valdžios institucijoms įgyvendinti ES Paukščių ir buveinių direktyvų reikalavimus", - aiškino krašto ornitologų vadovas Liutauras Raudonikis.

Pasak jo, meldinė nendrinukė garsina Lietuvą ne tik Europoje, bet ir pasaulyje labiau nei Trakų, Gedimino pilys ir dar Valdovų rūmai kartu sudėjus, nors šiam paukšteliui išsaugoti pinigų skirta mažiau nei tiems rūmams. "Tačiau žurnalistams, atrodo, meldinės nendrinukės likimas nerūpi", - piktinosi L.Raudonikis.

Jis tikina, kad dabar įgyvendinami gamtosaugos projektai yra visiškai pagrįsti ir išsaugos labiausiai nykstančių augalų bei gyvūnų populiacijas, ir atkreipia dėmesį, jog didžioji dalis lėšų šiems projektams gauta iš europinių fondų, o ne iš Lietuvos mokesčių mokėtojų.  

Beprasmiški darbai?

Miškininkui ir medžiotojui Vytautui Ribikauskui pasigilinus į minėtus projektus atrodo, kad jų autoriams svarbu ne rezultatai, o tik "įsisavinti" lėšas.

"Nesakau, kad iš viso nereikia vykdyti gamtosaugos projektų. Tačiau reikia gerai pasverti, kurie iš jų gali būti tinkamai įvykdyti, sulaukiant konkrečių rezultatų. Tikrai nemanau, kad dešimtis tūkstančių litų reikėtų išmesti pelėms ir pelėnams veisti miškuose neva lūšims papenėti", - svarstė V.Ribikauskas. Mat pelėnai padaro žalos miškų jaunuolynams - nugraužia medelių žievę ir viršūninius pumpurus. Kai kuriais metais Dubravos girioje pelėnai taip buvo praretinę ištisus plotus miško želdinių.
Be to, pelių ir pelėnų armijos pradžiugins ne tik lūšis ir pelėdas, bet ir lapes, kiaunes, mangutus, kurių ir taip yra per daug ir jie niokoja ant žemės perinčių paukščių (tarp jų ir didžiųjų apuokų) lizdus. Vadinasi, tuo pačiu projektu apuokus ir gausiname, ir naikiname?

V.Ribikauskas abejoja, ar apskritai verta Lietuvoje veisti lūšis, nes šių žvėrių sumažėjo, jo nuomone, ne dėl medžioklių, o dėl sumažėjusių miškų plotų, taip pat todėl, kad juose labai padaugėjo lankytojų. Lenkijoje, Baltarusijoje, Latvijoje girių yra daugiau negu Lietuvoje - lūšių ten netrūksta, dalis šių žvėrių atklysta ir į mūsų miškus.
Tad kam, anot V.Ribikausko, veisti tokius gyvūnus, kuriems sąlygos išgyventi prastos? Tik kad galima būtų paimti europinių pinigų? O gal dabartinis lūšių skaičius mūsų šalyje - optimalus, padiktuotas gamtos ir neverta su ja ginčytis? Arba gal pirma reikia pasvarstyti, kaip būtų galima pagerinti tas gyvenimo sąlygas?

Dar labiau V.Ribikauską stebina šimtai tūkstančių litų dvidešimčiai didžiųjų apuokų. Priveisti jų tiek ir gal net daugiau priveisime, tačiau kiek ilgai jie gyvens?

Gamtininkai (pavyzdžiui, Bronius Šablevičius) pasakoja aptinkantys tų "dirbtinių" apuokų net žmonių kiemuose - nusilpę, nemokantys susirasti lesalo giriose, jie tikisi žmonių paramos.

V.Ribikausko nuomone, gyvūnų apsauga pradėta ne nuo to, ko labiausiai reikėtų. Juk net jei vienas kitas įveistas apuokėlis ir bandys pratęsti savo giminę ant žemės, jo palikuonys bus sudoroti šernų, mangutų, lapių ar kitų plėšrūnų. Dėl tos pačios priežasties mažėja ir kurtinių, tetervinų, jerubių bei kai kurių kitų paukščių.

"Gal be reikalo Lietuvos miškus pavertėme kiaulynais, priveisę juose begales šernų? Gal reikia priversti medžiotojus sureguliuoti miškinių kiaulių gausą pagal mokslininkų rekomendacijas? Gal gaunamus ES fondų pinigus pirmiausia skirti plėšriųjų žvėrių (lapių, kiaunių, mangutų) bei varninių paukščių armijoms sumažinti?" - klausia V.Ribikauskas.

Neįtikina šio miškininko ir pagrindinis projektų gynėjų argumentas - kad jie finansuojami daugiausia iš ES fondų. "Senosiose ES valstybėse pinigai taip pat ant medžių nelapoja, lėšas uždirba vis dažniau dėl socialinių problemų į gatves išeinantys darbininkai", - priminė V.Ribikauskas. Dabar, kai mūsų šalis yra ES, visi šioje Bendrijoje esame susiję, be to, moka ne tik ES mums, bet ir mes jai. Nemokamas sūris būna tik pelėkautuose.

[...]

Visą Felikso Žemulio parengtą straipsnį "Europiniai milijonai - lietuviškoms pelėms" skaitykite 2012-07-16 dienraštyje "Lietuvos žinios" čia...>>>