Naujienos
A.Brukas. Lietuvos miškininkų netektys ir likimai 1939 – 1953
1941 metų birželio 14 dieną sovietų okupacinė valdžia pradėjo masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į SSRS lagerius ir kalėjimus. Atkūrus šalies Nepriklausomybę birželio 14-oji Lietuvoje pažymima kaip Gedulo ir vilties diena.Ta proga siūlome susipažinti su nusipelniusio miškininko Algirdo Antano Bruko parengta studija "Lietuvos miškininkų likimai 1939 – 1953", kurią išspausdino žurnalas „Genocidas ir rezistencija“ Nr.31. (Nuotraukoje: koplytstulpio fragmentas - rūpintojėlis, kurį išdrožė Gediminas Černiauskas. Iš E.Barniškio atsiminimų knygos "Už tvoros")
Per 1939 – 1953 laikotarpį iš viso fiziškai buvo sunaikinta 357, represuoti, bet išlikę gyvi 933, patys pabėgę iš šalies 253 miškų ūkio sistemos darbuotojai. Be to išėjo iš miškų sistemos, ieškodami saugesnių darbo sąlygų apie 900 darbuotojų. Per sovietų okupaciją iš Lietuvos buvo ištremta apie 150 tūkst. žmonių, nemažai jų žuvo tremtyje nuo bado ir nežmoniškų gyvenimo sąlygų. Vertinama, kad dėl 50 metų trukusios sovietinės okupacijos per trėmimus, egzekucijas, kalėjimus, rezistentų žudynes, priverstinę emigraciją ir žuvusiųjų nepagimdytus vaikus Lietuva neteko beveik milijono savo piliečių.
Skiriama Lietuvos miškus saugojusių ir tvarkiusių žmonių atminimui.
TRUMPA SANTRAUKA. Straipsnyje nagrinėjama atskiros ūkio šakos – Lietuvos valstybinio miškų ūkio darbuotojų likimai 1939-1953 m. laikotarpiu, o taip pat to meto šios šakos kadrų politika, jos įgyvendinimo ypatumai bei rezultatai. Miškai tampriai siejosi su pokario rezistencine kova, nes didelė dalis partizanų bazavimosi vietų, slaptaviečių buvo miškuose. Todėl miškininkų specialistų ir eigulių darbas bei jų požiūris į to meto įvykius buvo labai svarbus tiek rezistentams, tiek okupacinėms jėgos struktūroms. Daugumai teko pergyventi įvairialypį spaudimą, išmokti dvigubų žaidimų praktikos, daugelis paliko tarnybą savo noru negalėdami prisitaikyti prie tokių sąlygų.
Darbe chronologine tvarka nagrinėjami visi su kadrų kaita ir jų likimu susiję įvykiai: netektys ir žūtys dėl visų galimų priežasčių, įskaitant ir žūtis nuo savų partizanų, miškininkų kolaboravimas su nacių ir sovietinėmis jėgos struktūromis, įvairios represijos nuo tremčių ir lagerių iki smurtavimo, dėl politinių priežasčių vykęs pasitraukimas į Vakarus, į Rytus, repatrijavimas, grįžusių iš represijų įdarbinimo ypatumai, rusų ir kitų tautybių specialistų įdarbinimo mastai pokario metais Lietuvos miškų ūkio sistemoje ir kt. Sudarius sąrašus ir atlikus analizę pagal atskiras dirbusių ir vienaip ar kitaip nukentėjusių kategorijas atsiskleidė pilnas vaizdas, kaip susiklostė Antro pasaulinio karo ir pokario metais dirbusių miškų ūkio sistemos darbuotojų likimai. Kokia kaina buvo pasiektas Lietuvos miškų ūkio „susovietinimas“, kiek žinyba negrįžtamai ir kiek laikinai prarado savo dirbančiųjų, kiek žmonių nukentėjo kitais būdais, ar verčiami politinių priežasčių dalyvavo ekstremaliose veikose, o taip pat kiek jis ir kokiais būdais išsaugojo nacionalinius interesus bei sveiką pradą.
A.Bruko komentaras: Tai keleto metų darbo rezultatus apibendrinantis mokslinis straipsnis ar tiksliau jau beveik paruošto knygos rankraščio, skirto Lietuvos miškininkų ir kitų miškų žinybos darbuotojų (eigulių, tarnautojų, darbininkų) likimams 1939 – 1953 laikotarpiu išnagrinėti
Praeitais (2011) metais pasiūliau Aplinkos ministerijai per Miškų institutą darbą užbaigti, papildyti jį iliustracijomis (foto nuotraukomis, dokumentų kopijomis ir kt.) ir išleisti atskira knyga kartu su žinomo senosios kartos miškininko Vincento Verbylos paruoštu miškininkų netekčių biografiniu žinynu. Tačiau šių metų pradžioje buvo gautas pranešimas, kad tokio leidinio ministerija nerems. Toks požiūris į jau baigiamą atlikti darbą, švelniai tariant nustebino. Juolab, kad lig šiol nei atskiros urėdijos, nei Generalinė urėdija, nei Aplinkos ministerija negailėjo lėšų netgi labai lengvo turinio, popsinės reklamos tikslams skirtų leidinių „kepimui“.
Nejau nenusipelno dėmesio daugiau kaip pusės tais laikais dirbusių profesijos brolių miškininkų ir kartu su jais Lietuvos miškus saugojusių ar kitaip prie jų tvarkymo prisidėjusių žmonių atminimo bent kuklus įamžinimas, o taip pat ir opių praeities klausimų nagrinėjimas, iš to darant išvadas ir dabarčiai bei ateičiai?
Šis klausimas liko be atsakymo, o pradžiai bent svarbesnes knygos mintis įvilkau į mokslinio straipsnio formą ir pateikiau žurnalui „Genocidas ir rezistencija“, kuris mielai patalpino jį 31 numeryje.
Tad ir ateityje teks ieškoti kitokių kanalų paviešinti nors nedidelius atlikto darbo fragmentus. Šiandien- gedulo ir vilties dienos proga, siūlau mūsų svetainės skaitytojams susipažinti pagrindinėmis straipsnio išvadomis.
2012-06-14
Algirdas Brukas. LIETUVOS MIŠKINIKŲ LIKIMAI 1939 – 1953
Straipsnio tyrimo objektas – Lietuvos miškininkų ir kitų miško ūkio darbuotojų likimai 1939 – 1953 laikotarpiu.
Tikslas – atskleisti tarpukaryje suformuotų miškų ūkio administracinių, miškų apsaugos, ūkinių bei kitų struktūrų darbuotojų likimus Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais, parodyti jų dalyvavimą rezistencinėje kovoje, pasitraukimo iš miškų žinybos (keičiant darbovietes ir gyvenamas vietas, pabėgant ir emigruojant į Vakarus, pasitraukiant į Rytus) mastus, išnagrinėti kolaboravimo su naciais ir sovietiniais okupantais mastus bei pasekmes, buvusių tarpukario specialistų ir darbuotojų keitimą imigrantais iš Rusijos ir kitų TSRS respublikų ir jų santykį su buvusiais ir naujai Lietuvoje paruoštais darbuotojais, išaiškinti miško ūkio darbuotojų, nukentėjusių nuo sovietinių represijų mastus bei pobūdį, išanalizuoti buvusią kadrų politiką ir jos įtaką miškininkų likimams, žinybos vadovų veiklą, įtakojant darbuotojų likimus. Taip pat turėjome tikslą sudaryti pagal nukentėjimų bei netekčių pobūdį vardinius darbuotojų sąrašus.
Darbo metodas – lyginamoji analizė ir tikslinių sąrašų sudarymai iš esamų informacijos šaltinių (LGGRTC duomenų bazių, Lietuvos miškinikų vardyno, sudaryto miškų urėdijų asmens bylų ir kitų šaltinių pagrindu, Lietuvių miškininkų išeivių vardyno ir kitų mažesnės apimties emigrantų publikacijų, iš „Mūsų girių“ žurnalo, leidinio “Girių skausmas“ ir daugelio kitų leidinių, nurodytų literatūros sąrašuose), atskirų archyvinių bylų, memuarų, miškų ūkių metraščių ir kitų leidinių, susijusių su nagrinėjamo laikotarpio miškų ūkio politika bei miškininkų veikla, studijos, medžiagos sisteminimas, grupavimas ir šiuo pagrindu pavyzdžių, išvadų bei apibendrinimų paruošimas. Tai buvo didelės apimties darbas, kurio rezultatus numatoma išleisti atskira knyga. Šis straipsnis yra kaip ir baigiamos ruošti knygos rankraščio santrauka, apimanti svarbesnius išnagrinėtų klausimų aspektus ir kai kuriuos galutinius kiekybinius rodiklius.
ĮVADAS
Istorinės Lietuvos miškų ūkio šaknys siekia senus LDK klestėjimo laikus, ką neginčijamai patvirtina visuose trijuose Lietuvos statutuose (1529, 1566 ir 1588 metų) esantis teisinis miškų ir medžioklės ūkio reguliavimas bei valstybinių miškų ir medžioklės pareigūnų buvimas jau XV a. viduryje1.
Specialų išsilavinimą ir platesnes funkcijas turintys pareigūnai Lietuvos miškuose pradėjo dirbti XIX a. antroje pusėje, o Klaipėdos krašte ir Užnemunėje pirmieji specialistai pasirodė dar anksčiau - pirmoje XIX a. pusėje. Tačiau tai daugumoje buvo ne lietuviai. Tik miško sargai – eiguliai daugiausia buvo lietuviai. Po nepriklausomybės atgavimo 1918 m., valstybei susirūpinus daugumos Lietuvos gyventojų interesais ir todėl iš dvarininkų nusavintus miškus, perimant valstybei ar dalį išdalinant savanoriams bei kitiems naujakuriams, o taip pat išaugus medienos paklausai dėl Pirmo pasaulinio karo padarinių likvidavimo ir atkurtos nepriklausomos respublikos ūkio vystymo, kiekvienas miškininko išsilavinimą ar praktinio miškininko darbo patirties turintis žmogus tapo labai reikalingas valstybei. Valstybė visais įmanomais būdais, dažnai naudodama sutrumpintus kursus, pasiruošė trūkstamą specialistų kiekį2. Tiek specialistams, tiek eiguliams kelti aukšti moraliniai reikalavimai, nes reikėjo išgyvendinti labai išplitusias medienos vagystes. Nemaža specialistų ir ypač daug eigulių buvo pakeista, kol buvo suburti patikimi svarbaus valstybės turto saugotojai bei tvarkytojai. Absoliuti miškininkų dauguma ne tik dalyvavo valstybės kūrime, bet ir visuomeninių organizacijų – Šaulių sąjungos, Lietuvos miškininkų sąjungos, Taisyklingos medžioklės ir žūklės draugijos, Lietuvai pagrąžinti draugijos bei kitų organizacijų veikloje ir veiksmingai papildė negausias to meto šviesuomenės bei inteligentijos gretas. Miškininkų sąjunga leido žurnalą „Mūsų girios“, kuriame daug dėmesio ir vietos buvo skiriama eiguliams, kurie tuomet sudarė apie 75 proc. miškų žinybos darbuotojų. Pastovių darbininkų žinyba neturėjo. Pradėjus miško ruošą ūkiniu būdu, jos vykdymui buvo samdomi sezoniniai darbininkai su savo rankiniais įrankiais ir arkliais iš vietinių ūkininkų tarpo. Gyventojai džiaugėsi galimybe papildomai užsidirbti. Visa tai leido visai miškų tarnybai įgyti aukštą prestižą ir atitinkamą svorį visuomenėje. Miškininkų (vadovų ir specialistų) tarnybinius paskyrimus centralizuotai tvarkė Žemės ūkio ministerijos Miškų departamentas, o eigulių ir sezoninių darbininkų – urėdai.
1937 m. miškų žinyboje be sezoninių darbininkų dirbo 3349 darbuotojai3. Prasidėjus Antram pasauliniam karui, dėl Vilniaus krašto miškų prijungimo padidėjo ir darbuotojų kiekiai. Be Vokietijai priklaususio Klaipėdos krašto, Lietuvos miškų sistemoje dirbo apie 3900 specialistų, tarnautojų ir miškų sargybos darbuotojų. Be to, vidurinėje (aukštesnėje) miškų mokykloje ir Dotnuvos žemės ūkio akademijoje mokėsi bei studijavo apie 90-100 būsimų miškininkų4. Taigi miškų sistemoje be sezoninių darbininkų buvo užimti apie 4000Lietuvos gyventojų
Kryptingas tarpukario metais sukurtos miškų ūkio sistemos bei jos vadovaujančio personalo naikinimas pradėtas pirmosios sovietinės okupacijos metais ir tęsiamas pokaryje, pakeičiant jį vadinamu socialistinės Lietuvos miškų ūkiu. Ankstesniųjų laikų Lietuvos miškininkai, jų darbai ir likimai buvo pasmerkti užmarščiai. Tačiau tautos atgimimas XX a. pabaigoje sudarė prielaidas pažinti ir išsaugoti Lietuvos miškų ūkio istoriją visais periodais, objektyviai įvertinti buvusią raidą, pasiekimus bei trūkumus, deramai pagerbti ir įamžinti praeities miškininkų indėlį į tautos ūkį bei kultūrą.
Nuorodos.
1. Pirmasis Lietuvos Statutas (1529 m) .p.327-334
2. . Lietuvos miškų metraštis. XX amžius. Vyr. redaktorius Leonardas Kairiūkštis. Vilnius, 2003, p.529;
3. Lietuvos miškų statistika,1937 m., Kaunas, 1939, p.13-24
4. Lietuvos miškų metraštis. XX amžius. Vyr. redaktorius Leonardas Kairiūkštis. Vilnius, 2003, p.453, 462
MIŠKŲ ŪKIO KADRŲ POLITIKA IR REPRESIJOS 1939 – 1941
Vilniaus kraštas Lietuvai buvo grąžintas 1939 10 10 pagal vadinamą Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartį. Lietuva iki faktiškos jos okupacijos 1940 06 15 dar turėjo apie 8 mėnesius laiko perimti ir savarankiškai tvarkyti Vilniaus krašto miškus, kurių bendras plotas sudarė apie 230 tūkst. ha1. Valstybiniai miškai buvo išsidėstę 8 pilnose lenkiškose urėdijose ir 7 urėdijų dalyse. Į šį plotą neįėjo Druskininkų ir Švenčionių apylinkių miškai, kurie buvo „pridėti“ tik sekančiais metais po „savanoriško Lietuvos įstojimo“ į SSRS sudėtį. Miškų departamentas pirmuosius savo centrinio aparato darbuotojus ir keliasdešimt specialistų pasiuntė į Vilniaus kraštą, kaip į komandiruotę, spręsti valstybinių miškų ir pagamintos medienos perėmimo Lietuvos valdžios kontrolėn, o taip pat imtis privačių miškų nacionalizavimo.
Lenkų specialistų padėtis buvo sudėtinga. Priešiškas nusiteikimas Lietuvos atžvilgiu buvo giliai suleidęs šaknis ir lietuvių valdininkų jie negalėjo sutikti su pasitikėjimu. Buvo kalbama, kad valstybinėje tarnyboje lenkams nebus leidžiama dirbti, kad ne tik urėdai ir girininkai, bet ir visi tarnautojai, žvalgai bei eiguliai bus keičiami lietuviais. Tačiau lietuvišką baubą greitai aptemdė žinios iš rusų okupacijoje likusios Lenkijos dalies, kur prasidėjo valymai ir masinės deportacijos. Faktišką miško darbuotojų kadrų politiką iš lenkų atsiimtame krašte sureguliavo Žemės ūkio ministro 1940 01 02 įsakymas Nr. 2. Jis nustatė, kad etatiniais tarnautojais gali būti skiriami tik asmenys, turintys Lietuvos pilietybę ir išlaikę lietuvių kalbos egzaminus ne mažiau kaip iš 6 skyrių pradžios mokyklos kurso. Asmenys, neturintys Lietuvos pilietybės ir nemokantys kalbos, galėjo būti į darbą priimami laisvai samdomais tarnautojais su sąlyga, kad per tam tikrą laiką (per 6-12 mėnesių) išlaikys lietuvių kalbos egzaminą ir pristatys Vidaus reikalų ministerijos išduotą darbo leidimą2. Tad nuo to laiko prasidėjo lenkų tautybės žmonių priėmimas laisvai samdomų tarnautojų statusu.
Nuo 1939 lapkričio 1 dienos įsteigta 12 naujų urėdijų (Vilniaus, Naujos Vilnios, Pabradės, Švenčionėlių, Rūdiškių, Trakų, Kenos, Pamerkio, Rūdninkų, Valkininkų, Varėnos ir Nemenčinės) ir paskirti pirmieji 2 nauji urėdai, o nuo gruodžio 1 dienos – likusieji 10. Taip pat nuo lapkričio 1 dienos suformuotos 66 naujos girininkijos (tame tarpe dvi atskiros, neįeinančios į naujų urėdijų sudėtį) ir nuo gruodžio 1 dienos paskirti visi nauji girininkai, juos atkeliant iš Didžiosios Lietuvos girininkijų. Taip pat nuo gruodžio 1 dienos paskiriami nauji urėdijų buhalteriai ir sekretoriai. Iš viso 1939 m. gruodžio mėnesį padaryti 102 nauji paskyrimai3, kurie patraukė visą grandinę perkėlinėjimų daugumoje Lietuvos urėdijų.
Nuo 1939-ųjų lapkričio iki 1940-ųjų birželio padaryta 553 su kadrais susijusių pakeitimų, kurių absoliuti dauguma
siejosi su aiškiais Vilniaus krašto „įsisavinimo“ tikslais.
Be urėdijų ir girininkijų personalo keitimo buvo bandoma keisti dalį eigulių. Lapkričio mėnesį buvo suorganizuoti dviejų savaičių trukmės eigulių kursai, į kuriuos buvo priimta net 150 klausytojų. Nemažą jų dalį sudarė jauni vyrai, kurie spalio viduryje buvo atsiųsti į Vilnių tvarkos palaikymui ir buvo priimami į miesto policijos eiles ir į kitas valdiškas tarnybas4.
Po 1940.06.15 ultimatumo, sovietų kariuomenės įvedimo ir G. Dekanozovo atvykimo, 1940.06.17 sekė vadinamos Liaudies vyriausybės suformavimas, o nuo to pat mėnesio 24 dienos prasidėjo visų aukštesniųjų pareigūnų atleidimai ir naujų skyrimai5 Tą dieną iš pareigų buvo atleistas ir netrukus į savo ūkį prie Šėtos išvažiavo Miškų departamento direktorius Antanas Rukuiža. Naujuoju direktoriumi nuo 25 dienos paskirtas to pat departamento miško eksploatacijos skyriaus referentas Antanas Kvedaras. Jam į talką nuo liepos mėnesio pirmos dienos jaunesniojo miškininko pareigoms atkeltas jaunas girininkas Algirdas Matulionis6. Abu šie specialistai nebuvo kompartijos nariais, bet buvo žinomi, kaip kairesnių pažiūrų žmonės.
Naujoji Departamento vadovybė neišvengiamai turėjo priimti politines „išlaisvintojų“ nuostatas, kurios, kalbant jų leksikonu, reiškė vadovaujančio buržuazinės valdžios personalo pakeitimą „darbo žmonių reikalui atsidavusiais darbuotojais“ ir apskritai apsivalymą nuo „kontrrevoliucinio elemento“ visose ūkio bei kultūros srityse. Tokių specialistų rezervo miškų ūkyje nebuvo. Dėl politinių priežasčių per visą tarpukarį nuo smetoninės valdžios buvo nukentėję tik 3 šiek tiek su miškų ūkiu susiję darbuotojai7. Tad naujieji žinybos vadai ėmėsi darbuotojų, visų pirma vadovų, perkėlinėjimo, pagal politinę konjunktūrą vienus pažeminant, kitus pakeliant pareigose. Toliau pateikiame mūsų surinktus iš Žemės ūkio ministro įsakymų perkėlinėjimų duomenis8. Jau liepos mėnesį buvo perkelti 65 darbuotojai, o rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais iš viso net 227 žmonės ir kiek mažesniais tempais įvairios darbuotojų rokiruotės buvo tęsiamos beveik iki sekančių metų birželio mėnesio, kurio viduryje įvykdyti masiniai trėmimai, o 23 d. prasidėjo vokiečių invazija. Pirmiausia (nuo liepos mėnesio) prasidėjo aukštesniųjų departamento pareigūnų ir urėdų perkėlinėjimai. Liepos mėnesį buvo pakeistas Lietmedžio vyriausias direktorius, Alytaus aukštesniosios miškų mokyklos direktorius, 7 aukšti departamento pareigūnai perkelti į urėdijas. Iš buvusių 44 urėdų 2 atleisti visiškai, 9 pervesti į girininkus, 20 perkelti į kitas urėdijas eiti tas pačias pareigas (iš jų 6 pažeminus kategoriją), 3 urėdai pervesti į Miškų departamentą (paaukštinti). Taigi iš 44 urėdų 34 buvo vienaip ar kitaip iškeldinti per vieną mėnesį, 2 girininkai paskirti urėdais ir 6 urėdų pavaduotojai paskirti urėdais. Iš viso per mėnesį vienaip ar kitaip kaitalioti 45 vadovai. Sekantį mėnesį, nuo rugpjūčio pirmos dienos, buvo parašyti dar 43 įsakymai, skirti urėdų „stumdymui“. Iš viso per respubliką iki 1941 m. birželio mėnesio tik 4 respublikos urėdai liko nepakeitę pareigų bei darbo vietų ir iš jų 3 buvo ištremti. O iš viso padaryta per 900 vadovų, specialistų ir tarnautojų perkėlimų ir pareigų keitimų. Kartu su pirmuoju kilnojimų etapu, darbuotojų perkėlinėjimai ir nauji paskyrimai artėjo prie 1,5 tūkst. atvejų, t. y. gerokai daugiau, nei buvo šios kategorijos darbuotojų. Tai įrodo, kad kai kurie per palyginti trumpą laiką buvo perkelti po kelis kartus. Šis maždaug 19 mėnesių trukęs vajus nepalietė tik maždaug penktadalio darbuotojų. Iki šio „didžiojo kraustymosi“ pradžios, esant normalioms sąlygomis, per mėnesį vidutiniškai pasikeisdavo 21 – 22 darbuotojai, o per „didįjį kraustymąsi“ šis skaičius per mėnesį padidėjo beveik keturgubai ir pasiekė 78 – 80 darbuotojų. Akivaizdu, kad tai buvo sąmoninga vadovybės politika, ypač kalbant apie antrąjį etapą, kai Vilniaus krašto problemos jau buvo išspręstos.
Netgi į Vakarus pasitraukę miškininkai, kurie į sovietų paskirtus naujus žinybos vadovus žiūrėjo rezervuotai, savo rašiniuose pripažįsta, kad specialistų kilnojimas padėjo išsaugoti „miškininkų kadrą“. Mat saugumas nesuspėjo susigaudyti sparčiai besikeičiančioje situacijoje, naujose vietose atsidūrę miškų apsaugos tarnautojai dar neturėjo įsigiję priešų iš miškavagių tarpo, kurie neišvengiamai atsirasdavo per ilgesnius tarnybos metus ir kurie, neretai trokšdami atkeršyti, rašydavo įvairius skundus, dorus tarnautojus paversdami „liaudies priešais“. Dėl šių priežasčių per pirmąjį masinį žmonių trėmimą 1941 m. birželio 13 – 17 dienomis, miškininkų, kaip valstybės tarnautojų, ištrėmė santykinai nedaug.
Neradome jokių duomenų, kad tiek A. Kvedaras, tiek A. Matulionis būtų galėję prisidėti prie masinių represijų planavimo ar kitokios žalingos Lietuvos miškininkams veiklos. Priešingai, žinomi faktai, kad A. Kvedaras, naudodamasis savo padėtimi, bandė padėti gelbstint netgi kitų profesijų žmones. Pavyzdžiui, J. Dekeris liudija, kad po okupacijos išvaikius daugumą Lietuvos policijos darbuotojų, A. Kvederas buvusį Kauno policijos II nuovados viršininką įdarbino nuošalios Vilkaviškio stoties medienos sandėlio vedėju9, o J. Pilyponis – kad prieš vietos partinę bei rajoninę valdžią gynė Kaišiadorių urėdą Augustaitį, kuris eigulių pareigoms buvo įdarbinęs net 10 buvusių policininkų10. Eiguliais įvairiose urėdijose tuomet buvo įdarbinta keliasdešimt buvusių policininkų. Vargu ar tai galėjo būt padaryta be žinybos vadovų žinios. Tuo tarpu sudarant represuojamųjų sąrašus vietose, šalia okupantų dalyvavo vietinės kompartijos ar nepartiniai naujos valdžios aktyvistai. Varėnos urėdo pavaduotojo Vlado Bartuškos paliudijimu iš urėdijoje buvusių 4 tarybinės valdžios aktyvistų (du darbininkai, urėdijos sekretorius ir Perlojos girininkas), sudarant sąrašus tikrai dalyvavo urėdijos sekretorius Juozas Šakūnas, kuris užstojo Bartušką, kad šis nebūtų išvežamas, bet pasirašė dėl kitų deportacijos.
Nuo 1940.10.01 Žemės ūkio ministerija buvo perkrikštyta į Žemės ūkio komisariatą, o Miškų departamentas – į Vyriausiąją miškų ūkio valdybą komisariato sudėtyje. Valdybos viršininku buvo paliktas Antanas Kvedaras. Algirdas Matulionis, trumpam išėjo urėdauti, bet nuo 1941 m. pradžios grįžo į valdybą A. Kvedaro pavaduotoju. Deja, ir ši struktūra funkcionavo neilgai. 1941.03.13 Vyriausios miškų valdybos bazėje buvo įkurtas Miško pramonės liaudies komisariatas ir jis nuo Žemės ūkio komisariato atskirtas, suformuojant savarankišką Miško pramonės komisariatą. Naujo komisariato sudėtyje įkurta Vyriausioji miškų valdyba ir Medžio pramonės specializuoti trestai. Komisaru buvo paskirtas Jurgis Glušauskas, prieš tai buvęs socialinių reikalų ministru. Jam pavaduotoju iš Maskvos buvo atsiustas Aleksandras Ponomariovas. Tuo tarpu A. Kvedaras ir A. Matulionis išsaugojo savo pozicijas, t. y. buvo palikti Vyriausios miškų valdybos vadovu ir pavaduotoju11. Tačiau būtina pabrėžti, kad sprendžiant daugelį klausimų šiame laikotarpyje vis didesnį svorį pradėjo įgauti naujai paskirti dažniausia rusų ir žydų tautybės žmonės - atsiųsti iš Rusijos socializmo statybos specialistai. M. Jamekis savo memuaruose12 nurodo, kad medienos prekybos su užsieniu reikalus tvarkė draugai Kacas, Tarasovas (prieš tai dirbęs Rusijos Eksportlieso atstovu Belgijoje) ir Pritycko, finansų reikalus – draugas Soloveičikas, darbuotojų atlyginimus ir išdirbio normas - draugas Gudkovas ir keletas kitų, kurių pavardžių M. Jameikis neprisiminė. 1940 m. pabaigoje ir 1941 m. pradžioje Miškų departamento sudėtyje sukomplektuoti kadrų ir spec. darbo skyriai, turėję tiesioginius ryšius su NKVD ir saugumo struktūromis. Pirmasis buvo Šolemas Furmanskis, įdarbintas departamente 1940 08 16 antros eilės sekretoriaus pareigoms (Žemės ūkio ministro Įsakymas Nr. 167, par. 33). Šie skyriai pirmoje eilėje ėmė „apdoroti“ departamento personalo asmens bylas ir vieną po kito rekomenduoti atleisti senuosius bei priiminėti naujuosius darbuotojus. Matyt, iki vasario pradžios „apdorojimas“ buvo baigtas, nes nuo šio mėnesio 5 d. baigiamuoju akordu buvo išmesta apie pora dešimčių senųjų darbuotojų. Eksploatacijos skyriuje iš 15 tarnautojų išliko tik 6. Kiti skyriai nukentėjo mažiau13. Pavieniai areštai prasidėjo ir periferijoje. Tačiau pagrindiniam smūgiui – masinei deportacijai birželio mėnesyje buvo pradėta ruoštis gerokai anksčiau. Ištremiamųjų sąrašus okupacinėms struktūroms padėjo sudarinėti vietiniai talkininkai, kurių po vieną kitą buvo ir visose urėdijose
Buvęs Miško pramonės komisaras Jurgis Glušauskas 1942 m. savo rašinyje14 įvardino pakankamai tikslų nuo sovietų nukentėjusių žinybos darbuotojų skaičių, nurodydamas 7 %. Absoliučiais dydžiais tai reikštų per 200 darbuotojų. Jam nebuvo kokio nors intereso šį skaičių didinti, priešingai – jis vokiečiams stengėsi įteigti, kad dėl jo veiksmų nukentėjusių miškininkų Lietuvoje buvo mažiau nei pas kaimynus – latvius ir estus. Greičiausiai jo nurodytas kiekis rėmėsi kieno nors surinktais duomenimis iš pirminių šaltinių.
Mūsų sudarytame šio laikotarpio nukentėjusių sąraše yra 198 žinybos darbuotojai. Iš šio skaičiaus 93 žmonės arba 47 % - žuvusieji (nužudyti suėmimo metu, nuteisti sušaudyti, išmirę dėl nepakeliamų sąlygų lageriuose bei tremtyje, žuvę neaiškiomis aplinkybėmis ir dingę be žinios)
Pagal pareigybes nukentėjusieji nuo represijų skirstėsi taip:
| - aukščiausi žinybos pareigūnai (ministrai, ministerijų sekretoriai) | 1 |
| - urėdai, jų pavaduotojai, urėdai – pensininkai | 9 |
| - girininkai | 70 |
| - eiguliai ir medienos sandėlių sargai | 56 |
| - kiti techniniai darbuotojai ir tarnautojai | 43 |
| - miškų mokymo institucijų darbuotojai (profesoriai, dėstytojai, mokytojai) | 3 |
| - pensininkai ar laikinai nedirbę miškininkai | 3 |
| - neidentifikuotų pareigybių miškininkai ar kiti sistemos darbuotoja | 13 |
| Iš viso | 198 |
Šis skaičius be abejo būtų buvęs dar didesnis, jeigu prieš tai nebūtų vykęs anksčiau mūsų aprašytas vadovų ir specialistų masinis kilnojimas iš vienos darbo vietos į kitą. Be to, kažkiek numatytųjų deportuoti vienokiais ar kitokiais būdais buvo gavę informaciją, grėsmės laikotarpį prasislapstė ir taip išvengė tremties.
Kilnojimai turėjo įtakos ir tam, kad mažiau miškininkų įsitraukė į pogrindinę veiklą prieš sovietinę valdžią, kurią iš Vokietijos organizavo Lietuvos aktyvistų frontas, o taip pat ir vietos savarankiškos pogrindinės grupuotės, kurių organizacinį branduolį sudarė kariškiai ir Šaulių organizacijos nariai, kurių tarpe buvo daugelis miškininkų. Tad konkrečioje pogrindinėje veikloje ruošiantis sukilimui ir jam vykstant daugiau dalyvavo vietiniai jauni eiguliai ir absoliuti dauguma sovietinės invazijos pradžioje miškų žinyboje įsidarbinę buvusieji policijos darbuotojai. Dalis pogrindininkų ir sukilėlių iš miškų žinybos išėjo ir ėmė dirbti pagalbinėje policijoje.
Pagal nukentėjimo pobūdį galima išskirti tokias stambesnes nukentėjusių grupes:
- žuvusieji (nužudyti arešto arba kvotos metu, nuteisti sušaudyti, žuvę ar mirę įkalinimo lageriuose arba tremties vietose, žuvę neaiškiomis aplinkybėmis, dingę be žinios, žuvę birželio sukilimo metu) - 47 %;
- išlikę gyvi ir sugrįžę į tėvynę, dirbo vėl miškų žinyboje – 9 %;
- repatrijavo (emigravo) į Lenkiją – 3 %;
- dirbti į žinybą negrįžo (pasiliko Sibire, grįžo į Lietuvą, bet dirbo kitur ar dėl amžiaus arba sveikatos būklės visai nedirbo, likimas po grįžimo nežinomas ir pan.) – 41%.
Taigi, matome, kad pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpis buvo pats žiauriausias – beveik pusė represuotų buvo nužudyti arba išmirė lageriuose ir tremties vietose dėl nepakeliamų sąlygų. Iš mūsų sąraše pateiktų 93 žuvusių, 66 pavardės yra LGGRTC sąraše. Iš jų 12 sušaudyta pagal teismo nuosprendį, 12 tiesiog nušauti ar net nukankinti NKVD kareivių pirmomis suėmimo dienomis, likusieji 42 išmirę lageriuose bei tremtyje. Dažniausi atvejai, kai 1941 birželio 13 – 17 dienomis ištremti su šeimomis darbuotojai buvo atskiriami nuo kitų šeimos narių, nuvežami į lagerius, ten, pralaikius vieną kitą mėnesį, ar vienus kitus metus, „teisiami“ ir įkalinami, o šeimos nariai nugabenti į tremties vietas, dirbo katorgiškus darbus ir dažniausiai kūrėsi pliko lauko sąlygomis. Sovietinis „kaltumo“ supratimas negali nešokiruoti iki šios dienos. Pavyzdžiui, koks noks eilinis tarnautojas – kaip urėdijos raštininkas, galėjo būti nuteistas Vorkutoje pagal Rusijos federacijos baudžiamąjį kodeksą už tai, kad 1919 savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo kovose su Raudonąja Armija, o vėliau priklausė Šaulių sąjungai ir dalyvavo jos veikloje.
Iš sovietinę valdžią rėmusių miškininkų šiame laikotarpyje nuo savųjų nukentėjo labai nedaug. Zarasų sukilėliai 1941 birželio gale nušovė buvusį girininką Joną Žemaitį, kuris bejojau buvo oficialiai perėjęs dirbti į miliciją.
Be patyrusių sovietines represijas, miškų žinyba (faktiškai jos centrinis aparatas) prarado dar apie dvi dešimtis pasitraukusių į SSSR gilumą savo noru, prasidėjus karui su Vokietija. Iš jų tik abu vadovai (A. Kvedaras bei A. Matulionis) ir Abraomas Kadišas buvo seni Lietuvos miškų darbuotojai, o likusieji tai naujai žinyboje įdarbinti ir trumpai bedirbę rusakalbiai bei žydų tautybės pagalbininkai. Aukščiausias vadovas komisaras Jurgis Glušauskas pasiliko Lietuvoje, padarė pareiškimus smerkiančius sovietinį socializmą ir savo kailį gelbėjo stodamas į vokiečių rėmėjų pusę. Baigiantis karui jis pasitraukė į Vakarus ir galiausiai apsistojo Australijoje.
Nuorodos
1 . Lietuvos miškų metraštis. XX amžius. Vyr. redaktorius Leonardas Kairiūkštis. Vilnius, 2003, p. 112
2. M. Jameikis, Miškų departamentas bolševikų okupacijos metu 1940-1941, Lietuvos girių milžinai, Čikaga, 1950, p. 80-100;
3. „Mūsų girios”,1939 Nr.11, Nr 12. Iš Žemės ūkio ministro įsakymų knygos, p.601-605, 662,663;
4. V. Norkūnas, Laiškas naujo eigulio vilniečio, „Mūsų girios“, 1939, Nr.12, p. 647;
5. J. Brazaitis. Pirmoji sovietinė okupacija (1940-1941), Lietuvių enciklopedija, 15t., p. 356-363;
6. „Mūsų girios”,1939 Nr.6-7, p.398
7. Miškų urėdų suvažiavimas, „Mūsų girios”,1940, Nr. 8-9, p. 417
8. „Mūsų girios”,1939 Nr.11, Nr 12. Iš Žemės ūkio ministro įsakymų knygos, p.601-605, 662,663;
9. J. Dekeris
10. J. Pilyponis, Kaišiadorių urėdijos išvežtieji tarnautojai, „Mūsų girios“, 1943, VIII-X, p.69
11.. Lietuvos miškų metraštis. XX amžius. Vyr. redaktorius Leonardas Kairiūkštis. Vilnius, 2003, p. 75 12. M. Jameikis, Miškų departamentas bolševikų okupacijos metu 1940-1941, Lietuvos girių milžinai, Čikaga, 1950, p. 80-100;
13. Ten pat, p. 84
14. J. Glušauskas, Negirdėtas smurtas socializmo vardu, Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai, III. Kaunas, 1942, p. 72-97;
Šaltiniai
LGGRTC duomenų bazių sąrašai 2009 01 01 ir 2010 01 01 būklei; Lietuvos miškininkai, Biografinis žinynas. A-L, I ir II d., sudarytojas Gediminas Isokas. Vilnius, 1997; 1941-1952 metų Lietuvos tremtiniai, Vidaus reikalų ministerijos leidinys (Akmenės-Lazdijų rajonai), Vilnius, 1993; Lietuvos gyventojų genocidas. Lietuvos gyventojų genocido ir 1939 1941 rezistencijos tyrimo centras, Vilnius, 1999; Girios aidas, Lietuvių miškininkų išeivių vardynas, Lietuvių miškininkų sąjunga išeivijoje, Chicago, 1989; Girių skausmas: Lietuvos miškininkai – okupacijos aukos, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos leidinys, Kaunas, 2004; „Mūsų girios”, Nr 7, 1943 Žuvusieji ir išvežtieji miškų žinybos darbuotojai, p.63-66; Archyvinės asmens bylos ir kiti šaltiniai nurodyti sąraše prie konkrečių pavardžių.
VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS
Nepraėjus nė savaitei po birželio 13 – 17 dienomis siautėjusių trėmimų ir kai kuriems miškininkams bei jų šeimoms tebesislapstant nuo sovietinių aktyvistų, prasidėjo vokiečių karo veiksmai prieš SSRS. Pasipriešinimas Lietuvos pasienyje buvo nesunkiai pralaužtas ir rusų kariškiai pradėjo netvarkingai trauktis. Tuo tarpu Lietuvoje pradėjo veikti sukilėliai (partizanai) ir vadinama Laikinoji vyriausybė1.
Miško pramonės liaudies komisariato Miškų ūkio valdybos darbuotojai praėjus frontui Vilniuje birželio pabaigoje ėmė rinktis į darbą43-65. Kadangi abiejų vadų (A. Kvedaro ir A. Matulionio) ir buvusių socializmo kūrimo aktyvistų Lietuvoje nebuvo, bendrus reikalus pradėjo tvarkyti žinomas miškininkas J. Kuprionis, o greitai, nuo liepos 1 d., Laikinoji vyriausybė vadovu paskyrė prof. Antaną Vasiliauską (Vasaitį). Pirmiausiai jis organizavo Vilniuje buvusių lentpjūvių priėmimą. Kadrų klausimais reikėjo išpildyti Vilniaus karinio komendanto reikalavimą – nepalikti tarnybose žydų tautybės piliečių. Laikinoji vyriausybė nutarė atkurti prieš sovietinę okupaciją buvusias valdymo struktūras. Todėl iš Miško pramonės Liaudies komisariato ir Miškų ūkio valdybos buvo atkurtas Miškų departamentas Žemės ūkio komisariato sudėtyje bei perkeltas atgal į Kauną. Į darbą departamente sugrįžo daugelis 1940 – 1941 m. sovietų išblaškytų darbuotojų2.
. Pagal Hitlerio 1941 m. liepos 17 d. potvarkį „Dėl naujai užimtų sričių valdymo“ Laikinajai vyriausybei vietos neatsirado. Lietuva tapo Rygoje kuriamo Ostlando reichskomisariato generaline sritimi su centru Kaune, o jos vadovu paskirtas generalinis komisaras Adrean von Renteln. Jis suformavo pakankamai galingą ir efektyvų valdymo aparatą, kurio dauguma skyrių bei poskyrių atitiko Lietuvos laikinosios vyriausybės sudarytas struktūras. Skyriams vadovavo komisarai, kuriems buvo paskiriami lietuviai patarėjai, tame tarpe ir atskiroms ūkio šakoms. Žemesnės lietuviškos valdymo grandys nebuvo ardomos, o paliekamos patarėjų žinioje. Laikinai Lietuvos vyriausybei neliko nieko kito, kaip sustabdyti savo darbą. Tai ir buvo padaryta rugpjūčio 5 d3. Lietuviai tarėjai su savomis struktūromis turėjo įgyvendinti generalinio komisaro bendrą politiką, įskaitant Miškų ir medžio skyriaus klausimus. Liepos mėnesį pasirodė ir vokiečių karinės valdžios įgaliotinis miškams, kuris kontroliavo, kaip vykdomos užduotys frontui. Kiek vėliau atsirado ir urėdijų prižiūrėtojai – miškininkai iš vokiečių kariškių. Pavyzdžiui Alytuje besibazuojančią Dzūkų ir Alytaus urėdiją prižiūrėjo tūlas vokietis Wagner4. Jis dažnai lankydavosi abejose urėdijose ir domėjosi darbų eiga, visų pirma medienos ruoša. Nežiūrint karo sąlygų vokiečių karininkai naudojosi visom galimomis progomis pamedžioti, o generalinio komisariato pareigūnai ir kiti, kuriems tik atsirasdavo galimybės, aktyviai kyšininkavo ne tik priglausdami duodamus pinigėlius, bet ir natūrą – lietuviškus riebalus, lašinius, degtinę, brangenybes5
Santykinai santūrus vokiečių elgesys okupacijos pradžioje su dauguma Lietuvos gyventojų ir visai švieži prisiminimai apie baisias represijas ir ūkio darkymą bei profesinių reikalų painiojimą su politika, padėjo kai kam pakliūti į visai kitokio pobūdžio nacių rezgamas pinkles - vykdyti žydų holokaustą lietuvių rankomis6. Pasinaudodami susidariusia padėtimi ir dalies lietuvių priešišku nusistatymu žydų atžvilgiu, naujieji okupantai gan sumaniai ėmėsi įgyvendinti savo tikslus panaudojant šio nusistatymo lietuvius iš birželio sukilimo dalyvių, buvusių policijos darbuotojų ir kitų organizuotų struktūrų, tarp kurių pateko ir miškų žinybos darbuotojų. Dažniausia tai buvo epizodiniai atvejai karo pradžioje, kai juose dalyvavo miškininkai – sukilimo dalyviai ir šauliai, norėję prisidėti prie tvarkos palaikymo karo pradžios suirutėje. Sistemingai į šiuos darbus įjunko tik tie, kurie iš miškų tarnybos ar iš bet kokios kitos veiklos, perėjo į policijos bei savisaugos struktūras. Tad vargu ar juos galima besąlygiškai laikyti miškininkais – holokausto dalyviais, nes jie jau atstovavo kitas žinybas. Bet pabrėžiame, kad žydšaudžių archyvinėse bylose ir kituose dokumentuose aptikome ne tik miškininkų perėjusių į policines tarnybas, bet ir pasitraukusių į Vakarus ar pokaryje išėjusių į rezistenciją tarpe. Tai turėtų būti be išlygų pripažįstama kaip nusikalstama veika. Tačiau faktinė padėtis daug sudėtingesnė. Daugelis autorių rašiusių holokausto Lietuvoje tematika (A. Anušauskas, S. Atamukas, A. Bubnys, S. Buchaveckas, A. Damušis, L. Dinsmanas, M. Pocius, A. Ruškėnas A. Stoliarovas ir kiti)8,9,10,11,12,13,14,15,16, pabrėžia, kad dauguma veikų, o ypač konkretūs personalinio dalyvavimo holokauste klausimai yra labai sudėtingi, prieštaringi, siekia skirtingų tikslų, neretai yra sąmoningai klaidinantys bei dezinformaciniai tiek nusikaltėlių dangstymo, tiek melagingų kaltinimų prasme. Dėl šių priežasčių miškininkų, dalyvavusių žydų naikinime, sąrašo nesudarėme.
Dažniausiai atskiri eiguliai ar kiti miškų ūkio darbuotojai dalyvavo ne tiesioginiame žydų naikinime, o holokausto vykdytojų aptarnavime. Paprasčiausia tokio aptarnavimo forma – tai dalyvavimas su arkliu ir vežimu transportavimo darbams (senių ir ligotų šaudomų žmonių nuvežimas prie sušaudymo vietų, sušaudytųjų rūbų parvežimas, kitokio turto pervežimai ir pan.), atsakingesnė – dalyvavimas sunaikinamų grupių konvojavime, saugojime, bėglių gaudyme ir pan. Buvo ir žydų turto grobstytojų. Pačiais atsargiausiais vertinimais visomis minėtomis formomis prie holokausto galėjo būti prisidėję nemažiau 200-300 miškų darbuotojų.
Antipodas prisidėjusiems prie žydų naikinimo buvo jų gelbėtojai. Pastangos išsiaiškinti miškų darbuotojus dalyvavusius žydų gelbėjime irgi nebuvo lengvos ir vaisingos. Pagal pavardes pavyko identifikuoti 9 žinybos darbuotojus. Dviems iš jų gyvenimas baigėsi tragiškai: Jonavos urėdijos eigulį Korženiauską Antaną kartu su gelbėtais žydais sušaudė vokiečiai17, Kaišiadorių girininką Miką Šimelį kažkas (atrodo beieškantys žydų aukso) nušovė 1945 m18. Kitiems 7 viskas baigėsi laimingai. Bet jie išgelbėjo po 1-2 žydų tautybės žmones. Pažymėtina, kad pastarųjų gelbėtojų tarpe buvo trys aukšti pareigūnai: Generalinės miškų direkcijos vadas Mykolas Gureckas ir referentas Antanas Čerkeliūnas bei Miško pramonės komisariato kuro valdybos viršininko pavaduotojas ir Ežerėlio durpyno direktorius miškininkas Jonas Žebrauskas. Be abejo turėjo likti neišaiškintų gelbėtojų iš žemesnių miškų pareigūnų tarpo ir vargu ar tai įmanoma padaryti, kadangi dažnai tam stinga net bendro pobūdžio informacijos, o ypač duomenų apie profesiją.
Generalinio komisaro potvarkiu Kaune 1942 m. liepos 13 Miškų ūkio valdyba atskirta nuo Žemės ūkio komisariato sistemos ir pirmą kartą Lietuvoje įkurta savarankiška valstybinių miškų valdymo institucija – Miškų ūkio generalinė direkcija, kuri funkcionavo iki antrosios sovietinės okupacijos19. Urėdijų struktūroje šiek tiek pagausėjo tarnautojų atsakingų už medienos ruošą, o taip pradėta priiminėti į etatines pareigas ir darbininkus. Nors didelė dalis miškų pareigūnų gavo atleidimus nuo priverčiamųjų darbų naujajam Reichui, tačiau daliai ši grėsmė išliko ir pakankamai skaudžiai palietė, ypač Vilniaus kraštą. Artėjant frontui nuo ėmimo prie gynybinių ruožų tvirtinimo darbų – daugiausia – prie apkasų ir tranšėjų kasimo, negelbėjo ir išduoti atleidimo nuo darbo prievolės dokumentai. Nežiūrint to bendra kadrų padėtis buvo nepalyginamai geresnė nei sovietinės savivalės metais20.
Vokiečių okupacinė valdžia kaip jau minėjome tik pakeitė aukščiausius žinybos vadovus ir griežtai prižiūrėjo karinių užduočių medienos tiekimui vykdymą. Taip pat persekiojo anti vokiškų ar anti nacinių pažiūrų skleidėjus, žydų gelbėtojus, nepalankiai žiūrėjo ir Lietuvos nepriklausomybės ar bent savarankiškumo propaguotojus. Tačiau daug nukentėjusių miškininkų tarpe neaptikome. Iš Lietuvos miškininkų vardyno, Girių aido“ publikacijų ir kt. šaltinių radome 3 vokiečių nužudytus miškininkus, apie 20 įkalintų ir apie 80 sulaikytų priverstiniams darbams. (Pastarajai grupei sąrašas nesudarytas, nukentėjusių skaičius nustatytas apytikriai). 10-ies darbuotojų žūties priežastys pirmomis karo dienomis liko neaiškios. Visai galimas daiktas, kad jie žuvo dėl vokiečių kaltės. Mat iš viso karo pradžioje žuvo 24 darbuotojai. Iš šio skaičiaus 14 žuvo nuo sovietinės pusės. Tą patvirtino ne tik „Mūsų girių“ medžiaga, bet ir vėliau surinkti LGGRTC duomenys. Likusieji 10 liko neaiškūs.
Išėjusių iš miškų tarnybos į Plechavičiaus rinktinę sąrašų taip pat nepavyko sudaryti dėl duomenų stygiaus. Bet remiantis atskirų urėdijų analize nustatėme, kad jų per Lietuvą galėjo būti apie 100 asmenų. Didžiąja dalimi tai buvo jauni eiguliai. Taip pat buvo keliolika ir kitų pareigybių atstovų, iš jų daugiausia girininkų be girininkijų.
Pavojingiausia miškų darbuotojų padėtis susidarė maždaug nuo 1943, kai miškuose suintensyvėjo sovietinių diversantų, partizanų bei lenkų nacionalistinio pogrindžio veikla. Be apiplėšinėjimų, smurto, sužalojimų, pasitaikydavo ir žudynių. „Mūsų giriose“ yra užregistruoti 42 nužudymų atvejai21.
Miškininkų traukimasis į Vakarus 1944 m. artėjant frontui, nebuvo koks nors išskirtinis reiškinys, o bendrų procesų sudėtinė dalis. Nemaža dalis Lietuvos gyventojų, ypač inteligentijos atstovai, išaugę ir išsimokslinę nepriklausomoje Lietuvoje bei patyrę, ar bent gerai iš šalies matę pirmosios sovietinės okupacijos baisumus, rinkosi pabėgėlio kelią. Nors dauguma šių žmonių iš tiesų išsaugojo gyvybes, bet Lietuvos miškų ūkis negrįžtamai prarado daugelį ypač aukštesniojo rango (pradedant girininkais) miškų ūkio specialistų ir patyrė didžiausius kito kvalifikuoto personalo nuostolius, skaičiuojant nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios. Pasitraukimą bent iš dalies organizavo Generalinė direkcija (daugiau šeimų nariams), iš dalies jis vyko stichiškai. Gana išsamius duomenis apie pabėgėlius surinkome iš „Girios aido“ publikacijų22 bei Lietuvos miškininkų vardyno ir vieną kitą atvejį radome užfiksuotą kituose dokumentuose, kurie nurodyti sąrašuose prie kiekvienos pavardės. Keliai nuo buvusių darboviečių ir namų iki emigracijos vietų buvo gan skirtingi. Keletas asmenų žuvo ar dingo be žinios. Dauguma perėjo Vokietijoje pabėgėlių stovyklas ir tik vėliau po 3-5 metų oficialiai emigravo į Šiaurės ar Pietų Amerikų valstybes, daugiausia į JAV. Pagal miškininko profesiją pavyko įsidarbinti vos 5 % pabėgėlių. Pabėgėliai į Vakarus sudarė didžiausia vokiečių okupacijos metų negrįžtamai prarastų specialistų grupę. Pagal pareigybes jie skirstėsi taip:
- Aukščiausios grandies pareigūnai (ŽŪM Miškų departamento, Generalinės miškų direkcijos
darbuotojai) --------------------------------------------------------------------------------------------22
- Urėdai ir kitų įstaigų vadovai, jų pavaduotojai------------------------------------------------------ 43
- Girininkai------------------------------------------------------------------------------------------------- 66
- Kiti urėdijų darbuotojai--------------------------------------------------------------------------------- 14
- Kitų su mišku susijusių įstaigų darbuotojai----------------------------------------------------------- 23
- Neidentifikuotų pareigybių miško ūkio darbuotojai -------------------------------- 27
Viso: 195
Galime tvirtinti, kad į Vakarus pasitraukė beveik visas Lietuvos miškininkų elitas – vadovaujantis generalinės direkcijos personalas ir net pusė visų urėdų.
Be negrįžtamų ir dalinių praradimų miškų darbuotojams teko iškęsti kitokio pobūdžio smurtinius bei prievartos veiksmus: apiplėšinėjimus, prasidėjusius 1942 m ir tebesitęsusius per visą karą, o taip pat fizinę ir moralinę prievartą „auklėjant“ kuo nors neįtikusius sovietiniams partizanams, diversantams ir lenkų Armijoje Krajovoje buvusiems nacionalistams. Jų metu buvo patiriami fiziniai ir moraliniai sužalojimai, prarandamas patikėtas valstybinis ar savo turtas. Vokiečių okupacijos metų miškininkų ir eigulių užpuldinėjimai, kuriuos vykdė minėtos asmenų kategorijos, buvo suregistruoti ir publikuoti 1943 ir 1944 metais išėjusiuose penkiuose „Mūsų girių“ numeriuose. Per 407 užpuolimų atvejus (nužudymai čia neįeina, nes jie pateikti atskirai) nukentėjo apie 550 darbuotojų. Iš jų kelios dešimtys nukentėjo ne po vieną kartą. Faktiškas nukentėjusių skaičius yra dar didesnis, nes „Mūsų girios“ paskutinis numeris apėmė 1944 kovo-balandžio mėnesį, o nukentėjusių dar buvo ir kitais mėnesiais iki fronto praėjimo. Bet šie įvykiai liko neregistruoti.
Apibendrinant šį laikotarpį reikia pažymėti, jo netektys, daliniai (laikini) praradimai ir kiti nukentėjimai buvo gerokai įvairesni nei per pirmąją sovietinę okupaciją ir priklausė ne vien nuo nacių okupacinės valdžios. Jų rūšis ir mastus charakterizuoja tokie rodikliai:
- okupacinės vokiečių valdžios nužudyti, areštuoti ar paimti į priverstinius darbus fašistiniam Reichui miškų sektoriaus darbuotojai – 100 asmenų, tame tarpe 3 nužudyti;
- sovietinių diversantų, partizanų ir lenkų Armijos krajovos ar kitų lenkų rezistentų nužudyti darbuotojai – 42 asmenys;
- miškų darbuotojai savo noru išėję į A. Plechavičiaus Vietinę rinktinę ~100 asmenų;
- darbuotojai artėjant frontui pasitraukę į Vakarus – 195 asmenys;
- darbuotojai dalyvavę žydų holokauste ~250 asmenų;
- darbuotojai dalyvavę žydų gelbėjime – 9 asmenys;
- darbuotojai patyrę fizinį ar moralinį smurtą nuo sovietinių diversantų, partizanų ir lenkų Armijos Krajovos ar kitų jų rezistentų ~ 550.
Nuorodos
1.J. Brazaitis. Pirmoji sovietinė okupacija (1940-1941), Lietuvių enciklopedija, 15t., p. 356-363;
2. Lietuvos miškų metraštis. XX amžius. Vyr. redaktorius Leonardas Kairiūkštis. Vilnius, 2003, p.
3. Juozas Brazaitis, Vokiečių okupacija 1941-1944. Lietuvių enciklopedija, t. 15, p.371-380
4. Girios aidas, Lietuvių miškininkų išeivių vardynas. Lietuvių miškininkų sąjunga išeivijoje, Chicago, 1989, p. 28
5. Mečys Jameikis. Lietuvos miškai vokiečių okupacijos metais, „Lietuvos girių milžinai“. 1950, Čikaga, p. 101-110..
6. . Juozas Brazaitis, Vokiečių okupacija 1941-1944. Lietuvių enciklopedija, t. 15, p.373
7. Arvydas Anušauskas, Holokaustas Lietuvoje 1941-1944 metais, Hppt://mkp. emokykla.lt
8. S. Atamukas, Lietuvos žydų kelias. Vilnius, 1988
9. S. Buchaveckas, Holokaustas Raseinių apsk.: Viduklės žydų bendruomenės sunaikinimas, Genocidas ir Rezistencija“, 2010, Nr.1, p. 58
10. A. Bubnys, Vokiečių ir lietuvių saugumo policija (1941 – 1944). Genocidas ir rezistencija, Nr. 1, Vilnius, 1997, Lietuvių viešoji policija ir policijos batalionai(1941 – 1944) , ten pat, Nr. 1, 1998
11. A. Bubnys, Lietuvių saugumo policija ir holokaustas (1941-1944). http://www. Genocid.lt/Leidyba/13/Bubnys.htm.
12. A. Damušis, Lietuvos gyventojų aukos ir nuostoliai Antrojo pasaulinio karo ir pokario 1940 – 1959 metaisis
13. L. Dinsmanas, Lietuva vokiečių okupacijos metais. 2010.01.17; http://www.straipsniai.lt/lietuvos_istorija/puslapis/5610
14. M. Pocius, Kolaboravimo sampratos problema, LUNI Vilnius, 2009 10 15,http://www.luni.php
15. A. Ruškėnas, Pasipriešinimas Kretingos, Telšių ir Mažeikių apskrityse pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940-1941), „Genocidas ir Rezistencija“ , 2009 Nr.2, p. 8-32.
16. A. Stoliarovas, Lietuvių dalyvavimo holokauste vertinimas egzilio galvojimuose. Vilnius, 2009
17. J. Ramašauskas, Žydų gelbėtojai. Vilnius, 2008;
18. Lietuvos miškininkai. Biografinis žinynas. M-Ž, II d. Sudarytojas Gediminas Isokas. Vilnius, 1997, p. 550
19. Lietuvos miškų metraštis. XX amžius. Vyr. redaktorius Leonardas Kairiūkštis. Vilnius, 2003, p. 75-79
20. . Mečys Jameikis. Lietuvos miškai vokiečių okupacijos metais, „Lietuvos girių milžinai“. 1950, Čikaga, p. 101-110..
21. „ Mūsų girios“, 1943 m. išėjusių žurnalo numerių kronikinės žinutės.
22. „Girios aidas“, Lietuvos miškininkų išeivių vardynas, Čikaga, 1989, p. 7-9
Šaltiniai
Lietuvos miškininkai. Biografinis žinynas, I ir II d., sudarytojas Gediminas Isokas. Vilnius, 1997; „Girios aidas“, Lietuvos miškininkų išeivių vardynas, LMS, Čikaga, 1989; ; Girių skausmas: Lietuvos miškininkai- okupacijos aukos, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos leidinys, Kaunas, 2004, „Mūsų girios“, 1943, liepos mėn, p. 65, „Mūsų girios“ 1943, rugp. – spalio mėn. p. 69-84, 94; „Mūsų girios“, 1943, lapkr.-gruodžio mėn. p. 80-84; „Mūsų girios“ 1944, kovo-balandžio mėn. p.91-94.
POKARIS, 1944 – 1953 METAI
Antro pasaulinio karo frontui pradėjus grįžti į Vakarus, Lietuvos SSR vyriausybė Maskvoje 1944 m. pradžioje atnaujino dar prieš karą įkurto Miško pramonės komisariato veiklą, komisaro pavaduotojui Antanui Kvedarui su vietiniu „konsultantu“ buvo pavesta planuoti šios ūkio šakos atkūrimą ir formuoti miškų ūkio vadovaujantį aparatą. Komisaro pareigos tuomet dar buvo laisvos ir jas A. Ponomariovas užėmė kiek vėliau, kai vokiečiai jau buvo išstumti iš didesnės Lietuvos dalies. A. Kvedaras Vyriausios miškų ūkio valdybos viršininku iš karto pasirinko prieškarinį bendražygį Algirdą Matulionį, o medžio apdirbimo pramonės valdybos viršininku – Joną Sabaitį, surusėjusį lietuvį, dirbusį prieš karą įvairius vadovaujančius miškininko darbus Rusijoje ir Baltarusijoje (Įsakymas Nr.6, 1944 05 10)1. Tačiau neužilgo J. Sabaitis buvo perkeltas kitom svarbom
