Naujienos

"Veidas": Miško turime pakankamai, bet neišnaudojame jo išteklių

Lietuvos miškingumas pastaraisiais dešimtmečiais nuolat didėja ir prilygsta Europos vidurkiui. Šiuo metu miškai užima 33,2 proc. mūsų šalies teritorijos (tarkim, 1948 m. užėmė tik 19,7 proc.), tačiau miškingumą norima padidinti iki 35 proc. Šio tikslo siekiama dirvonuojančių žemių savininkus aktyviai skatinant įveisti naujus miškus ir mokant jiems ES išmokas.

Dalis ūkininkų nuogąstauja, kad taip gerokai sumažinus dirbamos žemės plotus ten jau niekada nebus grįžtama prie žemdirbystės.
[...]

Ignalinos rajono žemdirbių asociacijos pirmininkas Albertas Sekonas stebisi valdininkų trumparegiškumu: šie prieš kelerius metus buvo užsimoję net 70 proc. Rytų Aukštaitijos teritorijos apsodinti miškais. „Svarbu, kad šlaitai, kurie netinkami žemdirbystei, būtų apsodinti medžiais arba atkurti iškirsti miškai, tačiau jei bus skatinama tą daryti derlingose žemėse, neliks kur dirbti ūkininkams“, – piktinasi A.Sekonas.
Jis neabejoja, kad neracionaliai skirstant sklypus iš miškų sodinimo daugiau žalos negu naudos.
[...]
Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas dr. Algis Gaižutis taip pat teigia, kad atsiranda tokių, kurie tikėdamiesi greitai ir lengvai praturtėti mišką sodina ne pagal reikalavimus. Tačiau, pasak miškininko, tai pavieniai atvejai. „Miško neįveisi, kur panorėjęs, jo negalima ir sodinti bet kaip. Pagal suderintą želdinimo projektą gali būti sodinami tik toje žemėje tinkamų augti rūšių medžiai. Reikalavimai labai griežti ir kruopščiai tikrinama, kad jų būtų laikomasi. Be to, jeigu po aštuonerių metų miško nebus, teks grąžinti visas išmokas“, – tvirtina A.Gaižutis.

Nacionalinės mokėjimo agentūros atstovė Aistė Mileikaitė pabrėžia, kad nuo 2007 m., kai vykdoma programa, dar nepasitaikė atvejų, kad žemės savininkams būtų reikėję grąžinti išmokas. „Pinigai išmokami tuomet, kai paramos gavėjas įvykdo įsipareigojimus ir pateikia atitinkamas atsakingų institucijų pažymas. Jei nutinka taip, kad sodinukaineprigyja, juos privaloma atsodinti. Taip pat privaloma kasmet deklaruoti įveisto miško plotą“, – paaiškina A.Mileikaitė.
[...]
„Agrokoncerno“ prezidentas Ramūnas Karbauskis įsitikinęs, kad dabar metami milijonai litų miškams įveisti, o vėliau tiek pat ar net kelis kartus daugiau teks investuoti, norint susigrąžinti derlingus plotus. „Miško ir dabar turim pakankamai, tik nemokam tvarkytis. Miškai nevalomi, todėl pūva šakos, neraunami kelmai. Nors visa tai puiki biomasė“, – miškininkų neūkiškumu piktinasi R.Karbauskis.

1994–1996 m. Lietuvos miškų ūkio ministro pareigas ėjęs Albertas Vasiliauskas taip pat pastebi, kad mūsų miškai pasižymi ... didesniu produktyvumu, nei yra panaudojama. „Palyginti su kaimyninėmis šalimis, pas mus vykdoma kelis kartus mažiau sanitarinių kirtimų, nes urėdai nenori užsikrauti papildomų rūpesčių. Juk daug paprasčiau kirsti brandų mišką, nei rinkti šakas ar šalinti sausuolius. O ir Generalinė urėdija to nereikalauja“, – tvirtina A.Vasiliauskas.
[...]

Dėl nepagrįstų draudimų prarandami milijardai

A.Gaižučio nuomone, miškų ūkio valdymas Lietuvoje paremtas daugybe nepagrįstų draudimų, dėl kurių Lietuvos biudžetas kasmet praranda po kelis milijardus litų pajamų, mat panaudojama tik 65-70 proc. miško išteklių. „Viena priežasčių ta, kad buvo pristeigta saugomų teritorijų, kurios užima daugiau kaip 60 proc. šalies teritorijos ploto. Pirmiausia buvo nubrėžiama saugoma teritorija, o tik paskui galvojama, ką joje reikėtų saugoti. O jose kitur net sausuolius kirsti draudžiama“, – kritikuoja A.Gaižutis. Jis priduria, kad dėl to, jog niekaip neišsprendžiama rezervinių miškų problema ir jie negrąžinami savininkams, kasmet miškuose paliekama apie milijoną kubinių metrų medienos.
Dalis medienos neparduodama, pasak A.Gaižučio, ir todėl, kad saugant pavienius perinčius paukščiukus labai sutrumpintas leidžiamas darbo laikas miške. „Bandymas tokiu būdu saugoti paukštelius pridaro daugiau žalos, nei duoda naudos. Geriau reikėtų naikinti usūrinius šunis ir valkataujančias kates, nei visiškai vyti medkirčius iš miško“, – neabejoja miškininkas.

Nors Generalinės miškų urėdijos vyriausiasis patarėjas Andrius Vancevičius tikina, kad miško kirtimą reglamentuojantys terminai didesnės įtakos miško kirtimo apimtims ir pajamoms vis dėlto neturi. „Leistino miško kirtimo apimtys daugiausia priklauso nuo medienos ruošos darbų organizavimo. Juk prieškarinėje Lietuvoje miškas buvo kertamas tik žiemą. Šiuo metu, siekiant kiek galima tolygiau aprūpinti žaliava medienos pramonės įmones, su nedidelėmis išimtimis kertama ištisus metus“, – dėsto A.Vancevičius.

Teiginius, kad dėl kirtimo apribojimų saugomose teritorijose Lietuvos biudžetas praranda milijardus papildomų pajamų, Generalinės miškų urėdijos atstovas taip pat vadina neturinčiais ekonominio pagrindo. Jis tikina, kad 2011 m. miškų urėdijos, iškirtusios visą pagal leistinus normatyvus nustatytą kirtimo normą (apie 3,9 mln. kubinių metrų), už parduotą medieną gavo 0,5 mlrd. Lt pajamų. „Panašų kiekį, 3,3 mln. kubinių metrų, medienos pernai iškirto ir privačių miškų savininkai, taip pat gaudami 0,5 mlrd. Lt pajamų. Jeigu iš saugomų teritorijų, kurios sudaro 13,5 proc. viso šalies miško ploto, negautume jokių pajamų (nors II grupės miškuose kai kurie kirtimai leidžiami), tai sudarytų 0,1–0,2 mlrd. Lt papildomų pajamų“, – skaičiuoja A.Vancevičius.

Netvarka tiek privačiuose, tiek valstybiniuose miškuose

Vis dėlto, Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis, Lietuva, turėdama panašaus tipo miškus ir panašią miškingo ploto teritoriją kaip Latvija, iš parduodamos medienos uždirba beveik keturis kartus mažiau. Buvęs miškų ūkio ministras A.Vasiliauskas apgailestauja, kad šimtus milijonų litų Lietuvos biudžetas praranda dėl dabartinės urėdijų sistemos neefektyvumo. Beje, padėtis miškų ūkyje nesikeičia jau daugelį metų, nes jam, pasak miškininko, vadovauja nekompetentingi žmonės. „Urėdams vadovauja miške nedirbę žmonės, tad kokius jie sprendimus gali priimti… Atvažiuoja pas miškininkus iš šios tarnybos specialistai, neišmanantys darbo miške specifikos, ir moko, kaip kirsti ar želdinti mišką“, – stebisi A.Vasiliauskas.

Jis sako, jog dabar kiekvienam urėdui garbės reikalas turėti danielių ar lūšių ūkį, kad vėliau žvėrys būtų paleidžiami į miškus ir taip pritraukiama medžiotojų iš užsienio. „Tačiau niekas neskaičiuoja, kiek tokių žvėrių auginama ir kiek jų vėliau paleidžiama. Tai dar vienas neefektyvaus lėšų panaudojimo urėdijose pavyzdys“, – pabrėžia A.Vasiliauskas.
Jo nuomone, daugiau tvarkos būtų sujungus dvi biudžetines įstaigas – Generalinę miškų urėdiją ir Valstybinę miškų tarnybą į vieną valstybės įmonę. Taip būtų sutaupyta lėšų, nes įmonė neprašytų pinigų iš biudžeto ir taptų atsakinga už savo sprendimus.

Tokia įmonė, pasak A.Vasiliausko, galėtų būti atsakinga ir už privačių miškų priežiūrą. Mat dabar privačių miškų sektoriuje taip pat daug netvarkos. Be to, privačių miškų priežiūrai ir valdymui keliami mažesni reikalavimai nei valstybinės reikšmės miškų. „Pavyzdžiui, iškirtus brandaus miško plotą valstybiniame miške griežtai reikalaujama, kad jis per trejus metus būtų atkurtas, o privačiuose toleruojamas savaiminis atžėlimas“, – atkreipia dėmesį A.Vasiliauskas.

[...]
Bauginimai tvoromis miškuose – nepagrįsti [...] Pasak LMSA pirmininko A.Gaižučio, daugelyje Europos Sąjungos šalių skatinama, kad žmonės kurtųsi sodybose, investuotų į aplinką, o pas mus vis dar vadovaujamasi komunistiniu principu – viską drausti. „Lietuvoje negerbiama teisėtai įgyta nuosavybė. Manoma, kad viskas yra valdiška, todėl dažnai savininkas sutvarko teritoriją, bet po savaitgalio lieka su poilsiautojų šiukšlėmis. Užuot priešinus žmones, reikėtų skirti keletą milijonų, kad saugomose teritorijose būtų įrengta daugiau poilsiaviečių, išvežamos šiukšlės“, – mano A.Gaižutis.

Pilną straipsnį "Miško turime pakankamai, bet neišnaudojame jo išteklių" skaitykite veidas.lt čia...>>>