Naujienos

Š.Laužadis: pasodinti po ąžuoliuką gali kiekvienas. Puoselėjamų medelių paunksmėje randasi ir dvasios ąžuolai

Kiekviena tauta yra šeimininkė savo žemėje. Maža, ar tai didelė tauta - ji turi vienodas teises į laisvę ir nepriklausomybę, į savo kultūrą. Lietuvai reikia naujų maironių, vaižgantų, valančių, tačiau saugokimės tų, kurie mus moko nuolankumo ir paklusnumo,-dalinasi savo požiūriu miškininkas Šarūnas Laužadis.
[...]
Jei mes, pokario metų vaikai, dar matėme žaliuojančius vienkiemius, girdėjome dainuojant Motinas, jutome dievobaimingą Tėvo žvilgsnį. Jei mus, tik pramokusius vaikščioti, vedžiodavo seneliai nuo ryto iki vakaro po gimtąsias apylinkes, išrodydami kiekvieną didesnį akmenį, drūtesnį medį, nupasakodami visas krašto istorijas, tai daugelis šiandieninių jaunuolių tematę ištuštėjusius laukus, tegirdėję beprasmes sumiesčionėjusių mamyčių kalbas, ne ką daugiau tegauna mokykloje.

Laimei, ne visi liko abejingi šalies likimui. Ramuviečiai, mokytojai ir kita pažangioji šviesuomenė greitai suprato, kad iš svetur pagalbos nesulauksime, o viską galime ir privalome pasidaryti patys. Mes privalome išsaugoti savo gamtą, tą gamtos mums duotą pusiausvyrą ir per amžius susiklosčiusias savąsias gamtines tradicijas, padėjusias mūsų tautai išlikti. O tiek nedaug tereikia, kad augančio žmogaus širdyje atsirastų nors kibirkštėlė šilumos, meilės gimtinei! Tegu kiekvienas pasodina po medelį savo gimtinėje - jis išmoks duoti gyvybę. Tegu jis tą medelį prižiūri - jis išmoks gyvybę saugoti. Tik tas, kuris vaikystėje pamilo savo gimtąsias apylinkes, kuris žino kiekvienos kalvos ar ežero, kiekvieno akmens ar įdomesnio medžio istoriją - mokės mylėti ir savo gimtąjį kraštą ir neleis jam skursti, nykti. Tačiau pasodinta viena kita atgimimo giraitė, paminkliniai medeliai problemos neišsprendžia. Juo labiau, kad pasodinę, dažnai užmirštame, paliekame likimo valiai. Po metų apsižiūrime, kad dalis sodinių žuvę. Todėl negalime apsiriboti vien medelio įkišimu į velėną.
Galbūt ne kiekvienas jų taps dvasios ąžuolu, tačiau kiekvienas gali pasodinti po tikrą ąžuoliuką Vaižgantui, Maironiui, Kudirkai ar negrįžusiam iš miško savo seneliui atminti… Galbūt šių, naujų, ąžuolų paunksmėje išaugs ir nauji dvasios ąžuolai? Apsižvalgę po šiandieninę Lietuvą, mes pamatysime, kad mums reikia naujų maironių, vaižgantų, valančių. Bet saugokimės tų, kurie mus moko nuolankumo ir paklusnumo, kurie nuolat pabrėžia, kad esame tik žemdirbių šalis. Tuo jie nori įteigti, kad mums nereikalinga aukštoji žmogiškoji sąmonė – savi politiniai, kariniai ir kiti veikėjai. Išvykime iš mūsų sąmonės tą idiotišką pasiguodimą – „esame maža tauta”. Mes turime Vilnių, senosios Lietuvos karalystės sostinę, turtingas kultūros tradicijas, didingą tautos istoriją, tūkstantmetę mitologiją. Tik tada mes būsime dideli, kada patys būsime gražūs ir išore, ir dvasia, kada iš tikrųjų mokėsime puošti ir gražinti Lietuvą