Naujienos

dr.R.Valiulis: Medžioklės įstatymo pakeitimų svarstymas primena jau pabodusius bandymus įpiršti seną geldą

Lyginant du (2012-04-11 ir 2009-10-29) Seimo Aplinkos apsaugos komitete vykusius LR Medžioklės įstatymo pakeitimo projektų svarstymus akivaizdus delsimas, nenorint nors kiek koreguoti dabartinį LR Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintą medžioklės teisinį reguliavimą,- konstatuoja  dr. Rimvydas Valiulis, Privačių medžioklės plotų savininkų asociacijos pirmininkas.

Pasidalinti savo mintimis apie mūsų medžioklės teisinį reguliavimą mane paskatino keli pastarojo laikotarpio įvykiai. Neseniai mūsų asociacijos nariai grįžo iš tarptautinės konferencijos, vykusios nedidelėje Italijos kaimo turizmo sodyboje Toskanos provincijoje, kurios pagrindinė tema buvo to regiono kaimo turizmo (Italijoje naudojama “agroturizmo” sąvoka) vystymo problemos ir galimybės ekonomikos sąstingio sąlygomis.

Konferencijoje buvo aptartos ir fermerių ūkiuose, jų privačiose valdose organizuojamo medžioklės verslo , kaip vienos iš alternatyvių žemdirbystei verslo kaime sričių, problemos. Trumpai pasakysiu, kad Italijos ūkininkai, teikdami medžioklės paslaugas medžiotojų susivienijimams ar pavieniams svečiams – medžiotojams, gauna papildomas pajamas, dažnai viršijančias jų pajamas iš tradicinės žemdirbystės.

Taipogi jie nepatiria tokių kliūčių ir suvaržymų  savo verslui, kokie “sukurti” mūsų žemdirbiams, anksčiau įkūrusiems savo privačioje žemėje 100 – 300 ha dydžio individualios medžioklės plotus. Tokie privatūs medžioklės plotai, priėmus antikonstitucinį 2002 m. LR Medžioklės įstatymą,  Lietuvoje buvo sunaikinti tuo pretekstu, kad neva individualiai ūkininkaujantis kaimo žmogus savo valdose “iššaudys” visą laukinę gyvūniją, o realiai racionalia žvėrių apsauga gali pasirūpinti tik nuo sovietmečio išlikę medžiotojų susivienijimai: būreliai, klubai, asocijuoti Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) nariai, mat tik jie turi daugiametę patirtį globojant Lietuvos fauną.

Medžioklės įstatymo svarstymo bei priėmimo Seime laikotarpiu įstatymo rengėjai rėmėsi gamtosaugininkų ir “medžioklėtyrininkų” (nors tokios specialybės nebuvo nei vienos LTSR aukštosios mokyklos programoje) studijomis, kad medžioklė be  žalos Lietuvos gamtai negalima nedideliuose ūkininkų ūkiuose, kad 100-300 ha  galima tik “muses bei peles mušt” (garsaus gamtosaugininko iš Ekologijos instituto ištartas 'perlas'). Žodžiu, buvo klausoma  tik mokslininkų, gaudavusių tikslinį finansavimą savo “studijoms ir tyrimams” iš tarybinio Gamtos apsaugos komiteto, vėliau – iš Aplinkos apsaugos ministerijos ar LMŽD, kad minimalus medžioklės plotų dydis Lietuvoje privalo būti 1000 ha, ir nei vienu hektaru mažiau.

Taigi, tas magiškasis minimalus 1000 ha medžioklės plotų dydžio reikalavimas leido 2002 m. atimti iš stambaus Jurbarko rajone ūkininkaujančio grūdų augintojo Arūno Mickūno jo 2 metus turėtus privačius medžioklės plotus, mat, po visų manipuliacijų savivaldybės plotų skirstymo komisija suskaičiavo, kad ūkininkas teturi tik 997 ha dirbamos žemės ir miško. Taigi, trūksta 3 ha, ir jo privačioje žemėje esantys medžioklės plotai buvo atiduoti medžioklei iš Vilniaus atvykstantiems Aplinkos ministerijos Miškų departamento pareigūnams bei dar 2 klubams iš Kauno. O kiek nuosavos žemės atvykėliai iš didžiųjų miestų turi jiems skirtuose plotuose Jurbarko rajone  - skaičiuoti jau nebereikėjo.

Po tokios įžangos pasidalinsiu savo pastabomis apie 2012 m. balandžio 11 d. Seimo Aplinkos apsaugos komitete vykusį posėdį, kuriame buvo svarstoma Medžioklės įstatymo kelių straipsnių pakeitimo įstatymo rengimo eiga.

Padariau komiteto posėdžio audioįrašą ir palyginau su 2009 m. spalio 29 d. ten pat tuo pačiu klausimu posėdžiavusio to paties Aplinkos apsaugos komiteto posėdžio įrašu. Stebėtinas panašumas: vėl tie patys aktoriai, atsiprašau, pasitarimo dalyviai, vėl tie patys argumentai, kad 2002 m. Medžioklės įstatymas geras, ir tik dėl Konstitucinio Teismo 2005 m. nutarimo Medžioklės įstatymą (tiksliau jo 6 straipsnius) reikia truputį padailinti, pakoreguoti, net suteikti daugiau teisių žemių savininkams pareikšti savo pageidavimus dėl jų žemėse vykstančių svetimų klubų medžioklių.

Apie galimybę savininkams – medžiotojams patiems turėti medžioklės savo žemėje teisę – nė žodžio. Mat, svarstymui vėl buvo pateiktas tas pats 2008 m. buvusio Seimo nario J.Jaruševičiaus teikto, bet tada Seimo atmesto įstatymo variantas. Savo pasisakyme šį vėl svarstymui teikiamą įstatymo projektą neatsargiai įvardijau kaip senos geldos ištraukimą susirinkusiųjų apžiūrai.

Svarstyme nustebino LMŽD pirmininko pavaduotojo Eugenijaus Tijušo teiginiai, kad dabartinis projektas medžiotojų draugijos iniciatyva surengtame pasitarime su žemės ir miško savininkų organizacijomis buvo aptartas ir kad savininkai jau patenkinti dabartiniu įstatymo variantu.

Mat, medžiotojai jau sutiktų, kad labai norintys sutarčių dėl klubų medžioklės jų privačioje žemėje sudarymo savininkai turėtų teisę pareikšti tokį  pageidavimą  medžiotojams, o šie gal ir teiktųsi pasirašyti tokį susitarimą, aišku, ne su visais savininkais, ne su 6 arus žemės teturinčiais, mat tokių “savininkų” klubų medžioklės plotuose yra tūkstančiai. Vėl išgirdome jo argumentus, kad leidus 2000 m. steigti individualius medžioklės vienetus, medžioklės plotuose sparčiai vyko laukinės faunos naikinimas, ir tik po Medžioklės įstatymo priėmimo, pradėjus kolektyvines klubų medžiokles, kanopinių žvėrių populiacija sparčiai didėja.

Kadangi ir vėl, kaip 2009 m. svarstymo komitete metu, E.Tijušas buvo pamiršęs tai patvirtinančius statistikos duomenis, pasisiūliau jam padėti. Mat, turėjau atsinešęs Aplinkos ministerijos tinklapyje publikuotus 1934 –2009 m.m. laukinių žvėrių apskaitos ir sumedžiojimo duomenis, kuriuose paneigiama susiformavusi nuomonė, kad tik privačių medžioklės plotų egzistavimo laikotarpiu 2000 –2002 m.m. kanopinių žvėrių sparčiai mažėjo. Atvirkščiai, briedžių ar tauriųjų elnių sparčiai sumažėjo 2003 – 2006 m.m., kuomet medžioklės vyko pagal dabar galiojantį Medžioklės įstatymą, o ūkininkai savo žemėse medžioklės teisės jau nebeturėjo.

Aišku, mano pagalbos ir statistinių duomenų pateikimo dabartinio svarstymo metu komiteto nariams neprireikė, tik Seimo narys Stanislovas Giedraitis abejingai pavartė mano pateiktą medžiagą. Savo pranešime Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys vėl pakartojo tuos pačius argumentus apie gerą Medžioklės įstatymą, prisidedantį prie efektyvios laukinės faunos apsaugos.

Replikavau, kad šie jo argumentai 2005 m. neįtikino Konstitucinio teismo teisėjų, kurie savo nutarime rėmėsi teismo posėdžiuose dalyvavusių  Lietuvos miško savininkų asociacijos, Privačių medžioklės plotų savininkų asociacijos atstovų pateikta medžiaga. Nemaloniai nuteikė komiteto posėdžio metu pasisakęs Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas, pareiškęs, kad sutartis dėl medžioklės privačioje žemėje reikia sudaryti ne su žemės savininkais, nes tokių tūkstančiai, o su jų  žemę pagal nuomos sutartis dirbančiais stambiais ūkininkais, jo vadovaujamos sąjungos nariais.

Stambiųjų ūkininkų atstovui paprieštaravo Lietuvos žemės savininkų sąjungos tarybos pirmininkas Gintaras Nagulevičius, priminęs, kad Konstitucijoje teigiama, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise ir asmens ūkinės veiklos laisve.Taigi, savininkas atsakingas už savo nuosavybę – žemę, ir tik jis turi teisę savo nuosavybe disponuoti.

Pasitarime konstruktyviai kalbėjo LMSA medžioklės reikalų komiteto pirmininkas Kęstutis Tubis , aiškiai išdėstęs asociacijos poziciją Medžioklės įstatymo projekto atžvilgiu. [Lietuvosmiskai.lt komentaras: išsamiau LMSA poziciją skaityti čia...>>>]

Pritardamas beveik visoms jo mintims, abejoju, ar pasirinktas laipsniškas medžioklės teisinio reglamentavimo būdas  yra įmanomas. Pvz., siūlymo leisti kurtis privatiems medžioklės vienetams, kuomet atsiranda laisvi, neišnuomoti medžioklės ploteliai dabartinių klubų medžioklės plotų teritorijoje, ir juos išsinuomoja keli susikooperavę žemių savininkai, dabartinėmis sąlygomis įgyvendinti neįmanoma.Tiesiog, niekada ir niekur tokių neišnuomotų laisvų plotų neatsiras. Medžiotojų klubai aršiai gina savo plotų teritoriją, neįsileidžia svetimųjų. Tiesiog kovojama dėl dabartinės ydingos medžioklės sistemos išlikimo.

LMSA narys Paulius Rakštys  pasisakydamas pabrėžė, kad buvusi nomenklatūra, perėmusi tarybinių medžioklės būrelių plotus ir tradicijas, priešinasi privačiai iniciatyvai medžioklės srityje, negerbia privačios nuosavybės, o Medžioklės įstatymas pažeidžia privačios nuosavybės teisę.

Pasitarimo darbe dalyvavo ūkininkas nuo Joniškio Linas Naudužas, vienas pirmųjų sudaręs medžioklės nuomos sutarčių virš 1000 ha ir turėjęs individualų medžioklės plotų vienetą. Jis įteikė Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkui Jonui Šimėnui savo paruoštą naujo Medžioklės įstatymo projektą ir paprašęs jo registruoti šį projektą Seime. Tada PMPSA parengtą medžioklės įstatymo projektą komiteto pirmininkui įteikiau ir aš.

Posėdžio pirmininkas J.Šimėnas reziumavo, kad kol kas Medžioklės įstatymo rengimo darbas komitete neatliktas, o tą padaryti įpareigoti komiteto nariai Justinas Urbanavičius ir Vincas Babilius su užduotimi nesusidorojo. Todėl, jo nuomone, geriau parengti naują Medžioklės įstatymą, negu tobulinti, redaguoti dabar siūlomo kelių straipsnių pakeitimo įstatymo projektą ir tokį blogą skubėti priimti Seime. Tačiau V.Babiliui paprieštaravus, atrodo, komiteto nuomonė bus kitokia; bus siūloma keliems suinteresuotiems asmenims vėl susėsti, susitarti ir bandyti stumti dabartinį projektą Seime. Neatrodo, kad į naujus pasitarimus bus kviečiami Privačių medžioklės plotų savininkų asociacijos atstovai .

Dabartinis Medžioklės įstatymas ydingas dar ir tuo, kad jis vieną iš medžiotojus atstovaujančią organizaciją – LMŽD – išskiria iš kitų ir deleguoja jai teisę tvarkyti Lietuvos medžiotojų sąvadą, nors tai yra valstybės funkcija. LMŽD , naudodamąsi tokia monopoline teise, ėmėsi funkcijos kasmet tęsti medžiotojų bilietus, aišku, ne už dyka. Dauguma medžiotojų nepatenkinti tokia draugijos pasipinigavimo politika. Pvz. vairuotojo pažymėjimo kasmet pratęsti nereikia, vienąkart tapęs vairuotoju kasmet juk nemoki už patvirtinimą, kad moki vairuoti.

Na, bet šiuo kart savo pamąstymus apie medžioklės Lietuvos Respublikoje ypatumus baigiu. Esant galimybei, paprašysiu jūsų kantrybės ir papasakosiu, kaip medžioklė tvarkoma Belgijoje, Olandijoje ir Prancūzijoje, kur apsilankęs domėjausi tų šalių ilgamete patirtimi ginant savininkų medžioklės teises.

dr. Rimvydas Valiulis,
Privačių medžioklės plotų savininkų asociacijos pirmininkas