Naujienos

*Aiškinamasi apie šešėlinio verslo mastus Lietuvoje

Visgi antradienį Vyriausybės rūmuose vykusioje konferencijoje “Šešėlinis verslas - iššūkiai ir realybės” pateikta informacija apie oficialiai neapskaitomos ekonomikos mastelius Lietuvoje pasufleravo keletą naujų idėjų, kaip “pamaitinti” biurokratų armiją po to, kai žmonėms bus palikta didesnė jų uždirbtų pinigų dalis.
Atrodo, kad viskas priklauso nuo mokesčių administratorių ir teisėsaugininkų, kalbančių apie milžiniškus fiskalinius praradimus beveik visuose ūkio sektoriuose. Deja, dažniausiai tik kalbančių.

Nelegalaus verslo kontūrai
Statistikos departamento generalinis direktorius Algirdas Šemeta pateikė šūsnį intriguojančios informacijos apie nedeklaruotų pajamų dalį ir oficialiai neapskaitomos ekonomikos (ONE - sandoriai, kurie turėtų būti įskaičiuoti į Bendrąjį vidaus produktą). Jo teigimu, mėginti įvertinti ir pažaboti šešėlinę ekonomiką svarbu dėl keleto priežasčių. Pradedant būtinybe orientuotis, koks yra BVP absoliutus lygis, kokie jo augimo tempai, ir baigiant moraliniais dalykais, kai bedarbio pašalpų pasiimti atkeliauja apynaujų limuzinų savininkai.

Pasak A.Šemetos, vertinant šiuo metu sukauptą informaciją bei kitų Europos šalių patirtį, galima daryti prielaidą, jog juodžiausią “šešėlį” turi žuvininkystės sektorius (manoma, jog čia nuslepiama iki 50 proc. pajamų), miškininkystės ir medienos ruošos (35,6 proc.). Manoma, kad apie 25 proc. nedeklaruotų pajamų dalis sudaro tekstilės gaminių gamyboje, 22,7 proc. - automobilių pradavimo, techninės priežiūros ir remonto versle, 24 proc. - prekybos nekilnojamuoju turtu sektoriuje.

Mažiausiai galimybių sukčiauti turi natūraliomis monopolijomis laikomos elektros, dujų ir vandens tiekimo įmonės, tačiau spėjama, kad ir čia nuslepiamų pajamų dydis gali siekti iki 1,8 proc.

“Reikėtų atkreipti dėmesį, kad nors žuvininkystės sektoriuje nedeklaruojamų pajamų procentas yra labai didelis, tačiau ši veikla sudaro labai menką dalį BVP, todėl nuostoliai valstybei sąlyginai nedideli.

Tuo tarpu mažmeninėje prekyboje, kur, ekspertų teigimu, nuslepiama maždaug 16,5 proc. pajamų, nelegalaus verslo apimtis siekia apie 2,3 mlrd. litų. Pramonėje nedeklaruotos produkcijos dalis vertinama maždaug 2 mlrd. litų, statyboje - 1,5 mlrd. litų, transporto priemonių prekybos ir aptarnavimo versle - 0,5 mlrd. litų, viešbučių ir restoranų sektoriuje - 133 mln. litų. Oficialiai neapskaityta prekyba turgavietėse siekia maždaug 670 mln. Bendras šešėlinės ekonomikos mastas Lietuvoje siekia beveik 19 proc. nuo BVP, o oficialiai neapskaitytos ekonomikos sukurta pridėtinė vertė siekė 9,582 mlrd. litų”, - vardijo Statistikos departamento generalinis direktorius.

A.Šemetos teigimu, sugretinus darbo jėgos tyrimo duomenis su kai kurių kitų esamų šaltinių duomenimis aiškėja, jog Lietuvoje neregistruota maždaug 10 proc., arba 104 tūkst., samdomų darbuotojų. Laikantis prielaidos, jog vidutiniškai kiekvienas jų į rankas gauna 1000 litų algą, vien nesumokėtų mokesčių suma siekia 300 mln. litų. Spėjama, kad daugiausia “nelegalų” dirba žemės ūkio, statybos, viešbučių ir restoranų, kai kuriose apdirbamosios pramonės (maisto produktų ir gėrimų gamybos, tekstilės gaminių gamybos, drabužių siuvimo) srityse.

Beje, tyrimai rodo, kad juo įmonė mažesnė, juo didesnė pajamų dalis joje nuslepiama. Tarkim, mažmeninės prekybos įmonėse, kuriose dirba iki 10 žmonių, nedeklaruotų pajamų dalis siekia 25,6 proc., turinčiose 10-99 darbuotojus - 14,6 proc. Tuo tarpu kolektyvuose, kuriuos sudaro 100 - 499 žmonių, “šešėlis” siekia 6,6 proc., o 500 ir daugiau darbuotojų turinčiose įmonėse - tik 3,8 proc. Ypač dideli nelegalaus verslo mastai tose srityse, kur prekės ar paslaugos teikiamos tiesiogiai gyventojams, o šie atsiskaito grynaisiais pinigais.

Įdomu, kad tarp nelegalių veiklų daugiausia pelno gauna sekso paslaugų “pramonė” - jų pajamos vertinamos 193 mln. litų. Antroje vietoje yra naminukės ir pilstuko gamyba bei prekyba (178,2 mln. litų), trečioje - narkotikų gamyba ir prekyba (136,4 mln. litų). Spėjama, kad prekyba vogtais automobiliais nusikaltėlių kišenes papildo 53 mln. litų, o intelektualinės nuosavybės grobstymas - 93 mln. litų.

“Iš viso nelegaliose veiklose sukurta pridėtinė vertė siekia maždaug 0,9 proc. BVP. Tačiau būtina pažymėti, kad, kalbant apie šiame “šešėlyje” sukuriamas prekes ir paslaugas, remiamasi eile prielaidų ir išvestinių rodiklių, todėl dažnai gana sunku spręsti, kas iš tiesų labiausiai atspindi tikrovę”, - pripažino A.Šemeta.

Lygindamas padėtį Lietuvoje su kaimyninėmis šalimis, Statistikos departamento vadovas teigė, jog Latvijoje ONE dydis yra analogiškas ir siekia 17 proc. BVP. Lenkijoje šis rodiklis - 13 proc., Čekijoje - 9 proc., o Slovakijoje - 22 proc.

Niūriausia padėtis yra buvusiose SSRS šalyse. Tarkim, absoliučiu rekordininku laikomame Kirgizstane oficiali neapskaitomos ekonomikos dalis siekia 48 proc., Moldovoje - 31 proc. Armėnijoje - 27 proc., Kazachstane - 27 proc., Rusijoje - 25 proc.

Apynasris nelegalams
Konferencijoje apie nelegalios veiklos reiškinius statybose kalbėjęs Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Adakras Šeštakauskas pripažino esant teisingas beveik visas kritines pastabas, skirtas šiam sektoriui.

“Kadangi absoliučios daugumos statybos užsakovų pagrindinis kriterijus renkantis rangovą yra kaina, šešėlinis verslas klesti. Pačių statybos įmonių vadovų skaičiavimais, atlyginimus darbininkams mokant vokeliuose, daugelio objektų sąmatą galima sumažinti 6 - 8 proc. Tai didžiuliai pinigai, ir iš tiesų yra be galo opi problema. Ieškoti “kompromisų” labai dažnai siūlo netgi solidūs užsakovai”, - sakė A.Šeštakauskas.

Jo teigimu, nors realus vidutinis atlyginimas statybos versle siekia maždaug 1500 litų į rankas, tačiau sutartyse su darbininkais retai kada puikuojasi oficialią minimalią algą viršijantys skaičiai.

“Manyčiau, kad klausimą galima formuluoti taip: jei statybininko darbas vertas 600 - 700 litų per mėnesį, tai ar nereiškia, kad jo kvalifikacija yra labai abejotina? T.y. ar galima tokius žmones samdančiai įmonei patikėti rimtus užsakymus? Jei į šiuos dalykus būtų kreipiamas dėmesys rengiant statybų konkursus, padėtis neabejotinai pasikeistų. Latvijos statybos įmonių atestavimo nuostatuose tokie dalykai jau yra užfiksuoti”, - samprotavo Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas.

Patarimų, kaip apkartinti gyvenimą šešėlinio verslo atstovams, konferencijoje pažėrė ir medienos pramonės bei baldžių vardu kalbėjusi bendrovės “Dalios baldai” direktorė Dalia Markevičienė.

“Tenka konstatuoti, jog baldų gamybos sektoriuje padėtis iš tiesų yra apverktina ir prastėja kasmet. Jei oficialaus baldų importo ir vietinės gamybos rinka Lietuvoje vertinama maždaug 363 mln. litų per metus, tai drąsiai galima teigti, kad vadinamųjų garažinių baldų rinka siekia dar apie 200 mln. litų. Taip vadinamos įmonės, kurios kopijuoja žinomų gamintojų produkciją ir dirba nemokėdamos jokių mokesčių. Kadangi mūsų baldų ir interjero salone yra restoranas, mes kasdien stebime vaizdus, kai potencialus klientas ekspozicijoje išsirenka jam patinkantį komplektą ir čia pat sėda su “garažininkais” derėtis, kiek pigiau jie padarys panašų gaminį. Kita klientų kategorija kreipiasi į mūsų įmonės baldų architektus, paprašo padaryti, tarkim, virtuvės komplekto projektą, o jį gavę pareiškia, kad persigalvojo, ir baldus užsakys pas “kitus” gamintojus. Šiandien mes nerealizuojam beveik 70 proc. individualių baldų projektų”, - apmaudavo D.Markevičienė.

“Dalios baldų” vadovė teigė, jog apie “garažininkų” apsisukimus galima spręsti iš furnitūros ir medžio drožlių plokštės pardavimų augimo pastaraisiais metais. Lyginant su, tarkim, 1999-aisiais, šių prekių paklausa padvigubėjo, o oficialių baldų gamintojų pardavimai vidaus rinkoje smuko arba geriausiu atveju išliko nepakitę.

Pavyzdžiui, “Vokės III” apyvarta smuko nuo 26 mln. iki 9 mln. litų, nors virtuvės baldų paklausa turėtų augti iš esmės tokiais pat tempais, kokiais auga gyvenamoji statyba.

“Būdai ištempti į dienos šviesą pogrindines įmones labai paprasti - tereikia paanalizuoti žaliavų judėjimą, pardavimus, vienodo profilio ir panašaus dydžio įmonių produkcijos apimtis bei mokamus mokesčius. Gaila, tačiau kol kas šie dalykai niekam nerūpi, nors tiek teisinių priemonių, tiek institucijų tikrai pakanka”, - sakė D.Markevičienė.

Nebaudžiamumo mįslė

Tai, kad medienos bei baldų pramonės sektoriuje iš įstatymų atvirai tyčiojamasi, pripažino ir Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotojas Kęstutis Tubis. Jo teigimu, po keleto sėkmingų operacijų sužlugdžius medieną grobsčiusių organizuotų grupuočių sukurptą schemą, medienos kaina šoktelėjo net 20 litų už kubą. Deja, atvejus, kai teisėsaugininkai nokautuoja nusikaltėlius, galima suskaičiuoti ant pirštų.

Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas konferencijoje piktinosi, kad mokesčių surinkimą prižiūrinčių inspekcijų naudingumo koeficientas yra mažas, tarsi garinio garvežio.

“Kiekvienos inspekcijos išlaikymas kasmet kainuoja 160 mln. litų per metus, beveik tiek pat, kiek ir visos teismų sistemos. O baudos už pažeidimus skiriamos 10-15 tūkst. litų, kartais mažiau. Finansavimą didiname, o rezultatas vis tas pats. Susidaro įspūdis, kad jei nebūtų gausybės tarnybų ir inspekcijų, mūsų šalyje niekas pernelyg smarkiai nepasikeistų. Kad ir kaip stengiamasi kovoti su šešėline ekonomika, kas trečia Lietuvoje surūkoma cigaretė ir kas ketvirtas išgeriamas degtinės butelis yra kontrabandiniai”, - kalbėjo A. Brazauskas.

Premjerui antrino ir žemės ūkio ministrė Kazimira Prunskienė, ironizavusi, jog mokyklinukai žino, kur nusipirkti narkotikų, o policininkams tai - didžiausia mįslė, nors jie už tai gauna atlyginimą.
Tuo tarpu Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkė Violeta Latvienė teigė nesutinkanti su teiginiais, esą šešėlinė ekonomika klesti.

“Jos lygis po truputį mažėja, nors mastai iš tiesų tebėra dideli. Manau, kad padėtis keistųsi sparčiau, jei šias iniciatyvas palaikytų verslas. Kol kas visi džiūgauja galėdami pigiau įsigyti žaliavų, nors puikiai žino, kad daro sandorį su “šešėliu”. Nepasitenkinimas pradedamas reikšti tik tuomet, kai dėl to paties nelegalaus verslo negali parduoti savo produkcijos”, - samprotavo V.Latvienė.
Inspekcijos viršininkė patikino, kad jau dabar naudojasi išvestiniais informacijos šaltiniais ir apie kai kurių įmonių sąžiningumą sprendžia lygindami jų sunaudotos elektros energijos, įsigytų žaliavų, išlaidų dydį su deklaruotos produkcijos kiekiu.

“Pažeidimus identifikuoti nėra sudėtinga, tačiau įrodyti, pagrįsti, surinkti medžiagą bei ją parengti teismui yra darbui imlus procesas. Deja, mūsų resursai pernelyg riboti, kad sugebėtume padėtį pakeisti greitai ir visur. Juo labiau kad net ir bylai patekus į teismą nusikaltę asmenys retai sulaukia realių bausmių. Tarkim, milijoninius nuostolius valstybei padarantys PVM grobstytojai atsiperka kelių tūkstančių litų baudomis. Tai tikrai neadekvatu. Mes mėginame išsiaiškinti, kodėl teismai perkvalifikuoja ir švelnina kaltinimus”, - pripažino V.Latvienė.

Receptai skiriasi
Kalbėdamas apie galimus šešėlinio verslo pažabojimo variantus, A.Brazauskas žadėjo dar kartą siūlyti Seimui suvaržyti operacijas grynaisiais pinigais bei griežčiau kontroliuoti jų išgryninimą.

“Be jokių abejonių, mes įvertinsime tai, kas buvo kalbama, ir pasiūlysime kai kurias įstatymų pataisas. Neabejotinai grįšime į Seimą su reikalavimu, kad būtų dar kartą svarstomos operacijas grynaisiais pinigais reglamentuojančių įstatymų pataisos. Aš niekaip nesuprantu tokio elgesio, nes kai grynieji pinigai laisvai cirkuliuoja, tai sudaro visas sąlygas klestėti šešėlinei ekonomikai ir mokėti nelegalų atlyginimą”, - kalbėjo A.Brazauskas, priminęs, jog pernai gegužės mėnesį Seimas atmetė Vyriausybės pasiūlymus sumažinti ir apriboti grynųjų pinigų cirkuliaciją.
Tuo tarpu generalinis prokuroras Antanas Klimavičius, Seime pristatydamas Generalinės prokuratūros 2004 metų veiklos ataskaitą, pasiūlė naują kovos su pridėtinės vertės mokesčio (PVM) grobstytojai būdą - uždrausti šalies įmonėms atsiskaityti grynaisiais pinigais. Pareigūnas spėjo, kad jeigu bendrovėms nebus leidžiama atsiskaityti grynaisiais pinigais, PVM grobstymas sumažėtų per pusę.

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovas Romualdas Boreika nurodė, kad pernai tarnyba išaiškino 268 pridėtinės vertės mokesčio (PVM) slėpimo bylas. Dauguma, 86 proc., piktnaudžiavimų buvo padaryta įsteigus fiktyvias įmones, kurios už fiktyvią veiklą bandydavo susigrąžinti PVM.

Pasak R.Boreikos, per 2004 metų antrąjį pusmetį FNTT dėka statybų verslo bendrovės į valstybės biudžetą savanoriškai grąžino apie 2 mln. litų. Tarp jų yra stambių, dešimtimis milijonų litų metinę apyvartą skaičiuojančių bendrovių, kurių FNTT sako negalinti atskleisti dėl vykstančio tyrimo.

“Šiais metais FNTT veikla bus nukreipta išaiškinti atvejams, kai savininkai savo legaliame versle, kalbant plačiąja prasme, “suka” nusikalstamus pinigus”, - sakė R.Boreika.