Naujienos

Ž.Šilėnas: ateities kartos dėkos už sukurtą gerovę, o ne už nieko neveikimą

"Susidaro įspūdis, kad šalies ekonominę politiką formuoja kelios priešingos kryptys. Viena – investicijų ir plėtros, kita – užsikonservavimo ir nieko nedarymo. Dar daugiau, konservuojama ne tik valstybės, bet ir privati nuosavybė"- vertina Lietuvos laisvos rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas... ir tęsia: "Nepastatyti namai, nepritrauktos investicijos, nesukurtos darbo vietos ir ekonominės gėrybės – visa tai yra kaina, kurią sumokame už nesuprantamą nieko nedarymo strategiją. Nesvarbu, kiek žmogiškųjų, gamtinių ar kitų išteklių turėtume, jie nekurs gerovės, jeigu jais bus draudžiama naudotis."

Turbūt ne kartą girdėjote pajuokavimą, kad Lietuvoje naudingosios iškasenos yra bulvės. Tai atspindi mūsų nelabai pagrįstą padūsavimą, kad kitos šalys turi daugiau ir brangesnių iškasenų; spėju, ne vienas esame pasvajoję gyventi nafta turtingoje šalyje. Bet ir Lietuvoje yra daug įvairių išteklių (nors ir nebrangių), kuriuos galima būtų naudoti gerovei kurti. Tačiau nuo panaudojimo juos saugo valstybės politika, kurios vienas iš nerašytų tikslų, matyt, yra „geriau nieko nedaryti“.
[...]

[Yra manančių, neva perdėtas saugojimas]...padeda išsaugoti išteklius ateities kartoms! Jei ateities kartos ir yra dėkojusios, tai už sukurtą gerovę (namus, kelius ir turtingą gyvenimą), o ne už nieko neveikimą.

Perdėtas rūpestis medžiais (ir krūmais)
Aukšti mokesčiai, lėtas teritorijų planavimas, biurokratija – visi daugmaž sutaria, kad tai stabdo ūkinę veiklą ir investicijas. Tačiau pro vertintojų akis praslysta tai, kiek plėtrą stabdo medžiai ir krūmai, kurių šiukštu nevalia liesti. Net miestuose, kur medžiai yra sodinti, persodinti ir pan., paliesti medį prie savo namo yra sudėtinga. Krūmų ir šabakštynų parkuose – taip pat. Tai, matyt, irgi viena iš priežasčių, kodėl miestuose turime ne „žaliuosius plotus“, o šabakštynus.

Ne miesto teritorijose šie suvaržymai dar didesni. Miškai yra apskritai neliečiami. Ekonominė nauda visiškai ignoruojama, net jei po tais miškais glūdi naudingos iškasenos. Mišką būtų galima iškirsti, medieną ir iškasenas – parduoti, po to – mišką atsodinti (pvz., karjerų įmonės šiam tikslui net saugo nukastą juodžemį).
Galima padiskutuoti ir apie visų taip mėgstamą viešąjį interesą. Kas svarbiau? Žmonėms sukurta gerovė, darbo vietos ir vėliau atsodintas miškas (ar sukurta kita ekosistema)? Ar tai, kad pasodintas miškas tiesiog galės netrukdomai augti 15 metų?

Visa tai nereiškia, kad dabar reikia pulti kirsti miškus ir kasti žvyrą, ypač jei, savininko nuomone, medienos gavyba yra labiau apsimokantis verslas nei kasyba.  Tačiau situacijos, kai telkinio teritorijoje keletas išaugusių medelių yra pavadinama „valstybiniu mišku“ ir tuo motyvuojant kasybos įmonė turi nuo medelių pasitraukti, palikdama keletą hektarų neeksploatuoto telkinio, yra prasilenkiančios su logika. Viena ūkinė veikla yra iškeliama prieš kitą, o valstybės nuosavybė triumfuoja prieš privačią.
[...]

Pilną LLRI prezidento Žilvino Šilėno straipsnį "Kas nutiktų, jei Lietuvoje būtų atrasta daug naftos, aukso ir deimantų?", publikuotą naujienų portale DELFI 2012-03-26, skaitykite čia...>>>