Naujienos

Dr.V.Mikšys: Problema – dalis Lietuvos miškų jau seniai neturi tikrų šeimininkų.

Apie padėtį Lietuvos miškuose, turimus privalumus ir kylančias grėsmes  naujienų portalo Alfa.lt rubrikai „EKO redakcija“ pasakoja Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų instituto Miškininkystės skyriaus vedėjas dr. Virgilijus Mikšys.

Ar Lietuva ir šiandien yra miškų kraštas? Šiuo metu miškai užima apie 1/3 šalies teritorijos. Pokario laikotarpiu šalies teritorijos miškingumas nesiekė net 20 procentų, taigi miškų plotai jau apie pusę šimtmečio didėja. Didėja ir miškuose esantys medienos kiekiai – per minėtą laikotarpį jie išaugo beveik keturis kartus.

Kuo ypatingi Lietuvos miškai?

Lietuvos miškai – gana tipiški mišrių miškų gamtinės zonos miškai. Mišriuose miškuose auga tiek spygliuočių, tiek lapuočių medžių rūšys (šiauriau, taigos miškuose, ryškiai vyrauja spygliuočiai, o labiau į pietvakarius – lapuočiai medžiai). Panašūs miškai auga ir gretimose šalyse arba jų dalyse arčiau Lietuvos.

Tačiau Lietuvos miškai, palyginus su daugelio Vakarų Europos šalių miškais, išsiskiria savo natūralumu: juose beveik nėra svetimžemių medžių rūšių (kai kur Europoje tokių medynų dalis siekia net kelias dešimtis procentų), labai mažai vadinamųjų miško plantacijų, kurių vienintelis tikslas – kuo greičiau užauginti medienos. Dauguma mūsų miškų iki šiol yra savaiminės kilmės.

Su kokiomis grėsmėmis susiduria mūsų šalies miškai?

Labai akivaizdžių grėsmių Lietuvos miškams šiuo metu nėra. Be abejo, miškai nukenčia nuo daugelio aplinkos veiksnių: kenkėjų, ligų, vėjo ir pan. Miškininkai įvairiomis priemonėmis stengiasi mažinti tokių pažeidimų mastą, tačiau visiškai jų išvengti neįmanoma. Pastaraisiais dešimtmečiais papildomų problemų ir grėsmių atsiranda dėl klimato kaitos – plinta nauji kenkėjai, ligos ir pan. Ko gero, su tuo gali būti siejamas prieš keliolika metų prasidėjęs ir tebesitęsiantis Lietuvos (ir ne tik jos) uosynų žuvimas.

Tiesa, yra dar viena problema – dalis Lietuvos miškų jau seniai neturi tikrų šeimininkų. Tai nuosavybės teisių atstatymui rezervuoti miškai. Nepaisant daugkartinių Lietuvos valdžios institucijų įsipareigojimų išspręsti šią problemą, ji iki šiol nėra likviduota – tokių miškų dalis dar ir dabar viršija 10 procentų ir mažėja labai lėtai.

Kuo matuojama miško kokybė?

Miško kokybę būtų galima nusakyti pagal tai, kaip jis atlieka savo funkcijas. Visi Lietuvos miškai pagal savo funkcinę paskirtį (o nuo jos priklauso ir ūkininkavimo tikslai, ūkininkavimo režimas) skirstomi į keturias grupes: pirma grupė – rezervatiniai miškai, antra grupė – specialios paskirties miškai (ekosistemų apsaugos miškai ir rekreaciniai miškai), trečia grupė – apsauginiai miškai, ketvirta grupė – ūkiniai miškai. Lietuvoje daugiausia pastarosios paskirties – ūkinių – miškų. Ūkininkavimo juose tikslas – formuoti produktyvius medynus, nepertraukiamai tiekti medieną laikantis aplinkosaugos reikalavimų. Šios grupės miškų kokybė ir vertė pamatuojama aiškiausiai: kuo medynai produktyvesni ir kuo iš jų gaunama mediena vertingesnė, tuo šių miškų kokybė geresnė.

Su miškų produktyvumu tiesiogiai siejasi ir kai kurios bendrosios miškų funkcijos – pavyzdžiui, anglies dvideginio surinkimas ir deguonies išskyrimas: kuo miškai produktyvesni, tuo geriau jie tai atlieka (medienos vertė šiuo atveju jau nebesvarbi).

Įvertinti nekomercines miškų vertes – rekreacines, apsaugines ir ekologines, socialines – daug sudėtingiau. Pavyzdžiui, ekosistemų apsaugai skirti miškai vertingiausi tada, kai jie geriausiai atlieka būtent šią funkciją – kai juose geriausios sąlygos išlikti saugomoms vertybėms (augalams, gyvūnams, pačiai ekosistemai ir pan.) Tai nebūtinai patys produktyviausi ar medienos vertės prasme geriausi medynai. Labai sunku nustatyti, kiek „kainuoja“ prarasta augalų ar gyvūnų rūšis ar tiesiog po apsilankymo miške pagerėjusi žmogaus nuotaika. Nors tokie vertinimo metodai dabar yra kuriami.

Kaip dirbama su miškais, kaip jie prižiūrimi?

Labai supaprastintai visą ūkinę veiklą miškuose būtų galima nusakyti keliais žodžiais: miškai atkuriami (ar įveisiami – jei iki tol miškas tame plote neaugo), auginami, o užauginti dažniausiai kertami, siekiant gauti medienos arba užtikrinti, kad jie gerai vykdytų kitas savo funkcijas. Beje, nebūtinai kertami tik plynaisiais kirtimais – pastaruoju metu vis daugiau medynų kertama neplynai.

Kiekvieną iš miškininkavimo etapų sudaro daugybė darbų: pavyzdžiui, miško sodmenų išauginimas (sėklinės plantacijos, sėklų rinkimas, kankorėžių aižymas, daigynai, medelynai), dirvos ruošimas miško želdiniams ar žėlimo skatinimui, žėlinių ar želdinių priežiūros darbai, medynų formavimas (ugdymas) siekiant kuo didesnės jų vertės, želdinių, žėlinių ir medynų apsauga nuo ligų, kenkėjų, gaisrų, miško kirtimo darbai (o jiems būtinos ir mašinos ar mechanizmai bei jų naudojimo technologijos), medienos transportavimas. Vykdant visus šiuos darbus būtina atsižvelgti į gamtosauginius ir kitus reikalavimus, miškų funkcinę paskirtį, augaviečių ir medynų ypatybes.

Taip pat periodiškai vykdoma miškų inventorizacija ir apskaita. Visi Lietuvos miškai, jų ištekliai yra inventorizuoti ir naudojami miškų ūkio veikloje: rengiami miškotvarkos projektai, kuriais vadovaujantis ir atliekama dauguma paminėtų darbų.

LR Miškų įstatyme yra nurodyta, kad „Miškai turi būti tvarkomi pagal nepertraukiamo naudojimo principą, kad mediena bei kiti miško ištekliai būtų nuolat tiekiami ir būtų išlaikyta metinė ar periodinė pusiausvyra tarp medienos prieaugio ir jos naudojimo masto“. Tai esminė ir svarbiausia miškų naudojimo ir tvarkymo nuostata, jos laikymasis užtikrina, kad miškų ištekliai nebus nualinti. Šios nuostatos Lietuvoje be išlygų laikomasi jau daugiau kaip penkis dešimtmečius – ir šiuo metu bendros miškų medienos naudojimo apimtys gerokai mažesnės už bendrą šalies miškų medienos prieaugį.

Ar esama Lietuvoje visiškai natūralaus, „laukinio“, žmogaus rankų nepaliesto miško? Ar toks miškas laikomas vertybe?

Paprastai manoma, kad Lietuvoje visiškai natūralių, „žmogaus rankos nepaliestų“ miškų jau nebėra. Tačiau labai kategoriškai to teigti negalėčiau – gal kur nors, ypač sunkiai prieinamose vietose (pavyzdžiui, ploteliuose tarp pelkių), tokių miško fragmentų ir galėjo išlikti. Tokie miškai laikomi vertybe – tiek pažintine prasme, tiek ir vykdant miškų tyrimus. Dalinai natūralių (augančių be žmogaus tiesioginio poveikio bent kelias dešimtis metų) miškų tikrai turime – tai rezervatų miškai. Kai kurie jų plotai, kurie taip griežtai saugomi ilgesnį laiką, pagal daugelį požymių jau artimi natūraliems.

Nuogąstaujama, kad pasaulyje mažėja miškų. Kokia Lietuvos padėtis šios pasaulinės tendencijos akivaizdoje?

Pasaulyje miškų plotai mažėja, nes nyksta tropiniai ir jiems artimi miškų plotai Pietų Amerikoje, Afrikoje ir pan. O Lietuvoje, kaip ir beveik visame šiauriniame Žemės pusrutulyje, miškų plotai ne mažėja, bet didėja. Be to, miškų plotus pas mus dar numatoma didinti.

Straipsnį "Kodėl turime teisę vadintis miškų kraštu?" skaitykite 2012-03-20 naujienų portalo Alfa.lt rubrikoje „EKO redakcija“ .,..>>>