Naujienos

<font size="2,5"><strong>Kuba - sustojusio laiko šalis. O Lietuva?</strong></font>
Kuba pilna paradoksų. Per dvi savaites neįmanoma visapusiškai pažinti šalies gyvenimo, tačiau tam tikras išvadas galima padaryti. Ypač krenta į akis ankstesnių laikų reliktas - tautos charakteris. Nuolankumas, paslaugumas, susitaikymas su buitimi, neveiklumas - būdingiausi dabartinių kubiečių tautos bruožai. Pridėkime pomėgį šokti ir dainuoti. Visur ir visada. Už tai gauti bent 1 pesą.
Būtina pridurti - po revoliucijos Kuboje neliko žmonių, kūrusių Kubos gerovę. Juos išvijo arba nužudė. Šiandien Kuba yra paklusni. Ji neturi privataus turto, ji yra absoliučiai priklausoma nuo savo geradėjo - valdžios. Nejučia peršasi paralelės su Lietuva...
Su nerimu laukiau lėktuvo nusileidimo Kubos Varadero oro uoste - tiek prisiklausyta, tiek girdėta apie mums neįprastą tvarką šioje valstybėje - diktatūrą, tačiau atvirą užsienio piliečiams. Pažįstant Baltarusijos gyvenimą, buvo galima tikėtis kažko panašaus, bet apie viską iš eilės. >>
Po nakvynės Varadero viešbutyje, ryte turėjome laiko iki pietų pasidairyti po Varadero kurortinį miestelį. Iš karto krito į akis viena aplinkybė - situacija labai panaši į mūsų Kuršių Neriją. Iš tikrųjų, vėliau panagrinėję Varadero planą, supratome, kad Varadero kurortas tai ilga siaura sausumos juosta, iš vienos pusės skalaujama Atlanto vandenyno, iš kitos - žymiai ramesnio vandens ploto kaip vėliau išsiaiškinome - užutėkio tarp Varadero pusiasalio ir vienos iš salų.
![]() | ![]() |
Varadere buvome originaliai "pasveikinti". Pasivaikščiodami nusprendėme užeiti į vieną iš kavinukių atsigerti, nes buvome neseniai po pusryčių ir valgyti nenorėjome. Kavinės šeimininkas, pagyvenęs kubietis, tradiciškai mus atpažinęs" ruso, ruso zdrastvuj" labai maloniai mus pakvietė prie staliuko, nedelsiant atnešė meniu. Mes net neatvertėme, pasakėme, kad norime tik sulčių ir vandens. Jis kažką greitakalbe pažėrė ispaniškai, mes mandagiai linktelėjome galvą, tikėdamiesi , kad mus suprato.
Atnešė sultis, vandenį, po kurio laiko bandelių. Bandžiau paaiškinti, kad mums nereikia, tačiau šeimininkas siaubingai išplėtė akis, parodydamas nustebimą, tad mums liko laukti, kuo viskas baigsis. Laukti teko neilgai. Pamatėme iš virtuvės ant padavėjo rankų plaukiant dvi dideles lėkštes, kuriuose buvo po didžiulį langustą, ir kalną krevečių. Laimei, turėjome išsikeitę pinigų, tad kibome į priverstinį valgymą, Patiekalų skonis buvo dieviškas, o kaina bedieviška. Supratome, kad nežinomose situacijose reikia rėkti "no gracias" ( ne ačiū) ir mojuoti rankomis.. Išlydėdamas savininkas įteikė žmonai gėlę su šypsena veide "nežiopsokit".
Varaderas - viešbučių miestas, tačiau iš karto šokiravo griūvantys, be langų, tik su medinėmis žaliuzėmis vienaukščiai gyvenamieji nameliai, kuriuos mūsų suvokimu sunkiai galima pavadinti namais. Ėjome gatve ir netekę žado dairėmės aplinkui. Kartas nuo karto mus pasveikindavo visai nepažįstami vietiniai žmonės o prie daugybės kavinių ir barų ant šaligatvių stovintys padavėjai mojuodavo meniu ir kviesdavo užkąsti. Ne retai išgirsdavome šūkių "ruso, ruso tavarišč" kaip ir draugišką šypseną užkalbinusio veide, tačiau vėliau supratome kiek kitokią šitų šūkių reikšmę.
![]() | ![]() |
Einant gatve, be perstojo lydėjo taksi automobilių, mototriračių, triračių velamobilių pypsėjimai ir vairuotojų šūksniai pasinaudoti taksi paslaugomis. Ilgainiui supratome, kad taip vietiniai vežikai supranta dairymąsi į tai, kas vyksta gatvėje, ir bando "pakabinti" norinčius arba nenorinčius važiuoti turistus. O pradžioje dairytis tikrai yra į ką. Kaip vėliau įsitikinome - Kuba - tikras gyvai veikiantis automobilių muziejus. Gatvėse daug - Kubos masteliais - amerikietiškų automobilių, pagamintų iki 1959 m. Iš pradžių padaręs teisingą prielaidą, vėliau gavau gidės patvirtinimą, kad tie automobiliai - tai turtingų kubiečių ir amerikiečių palikti po 1959 m. revoliucijos, kai valdžią perversmu paėmė Fidelis Kastro. Iš pradžių žiūrėjome į tuos gatvėmis važinėjančius antikvariatinius automobilius tiek dėl jų egzotiškos išvaizdos, tiek dėl to, kad buvo sunku įsivaizduoti, kaip jie iš viso gali važiuoti. Tai buvo patys tikriausi paminklai amerikietiškai automobilių pramonei, aišku, tuo pačiu ir įvertinimas kubiečių automechanikų sugebėjimų.
Vėliau, važinėjant po kitus miestus, pamatėme, kad nė kiek ne mažiau važinėja įvairiausių modelių tarybinių "Žiguli" automobilių, pradedant vadinamaisiais "pirmukais", ir baigiant "septintukais" ir "Nivomis"
Pratęsiant automobilių temą, be "Lada" automobilių daug "Moskvič", UAZ, MAZ, KAMAZ, ZIL ir visų kitų senesnių, iki 1990 m. gamybos tarybinių automobilių. Akivaizdu, kad tarybiniai automobiliai pateko į Kubą iki Tarybų Sąjungos subyrėjimo, ir vėliau nebepasipildė, kaip nebepasipildė neišsenkanti pagalbos upė iš Rytų po 1990 m.
Naujų automobilių Kuboje beveik nėra, išskyrus važinėjančias Havanoje su diplomatiniais numeriais, taip pat šiek tiek apynaujų kinietškų sunkvežimių
Dvi dienas praleidome Kubos sostinėje - Havanoje. Iš pradžių buvome supažindinti su senamiesčiu, kuris paliko slogų įspūdį dėl visiškai griūvančių pastatų, apytuščių parduotuvių ir kimbančių prie turistų taksistų bei šiaip visokias paslaugas siūlančių kubiečių. Vėl stebino vietinių šūksniai "ruso, ruso, drug" ir panašiai, tačiau nesigirdėjo panašiai kreipiantis į kitų tautybių atvykėlius, nors čia jų apsčiai, daugiausiai vokiečių, ispanų, italų, kanadiečių. Galutinai supratome šito reiškinio esmę viešbutyje - padavėjui pradėjus su plačia šypsena ir aiškia potekste šaukti "ruso, ruso" aš jam paaiškinau, kad nesu "ruso", o esu lietuvis iš nepriklausomos valstybės kuri vadinasi "Lietuva", yra prie Baltijos jūros ir yra Europos Sąjungos narė. Ironiška šypsena nuo veido dingo ir toliau bendravo kaip ir su kitų valstybių atstovais. Vėliau dar keletą kartų pasitvirtino, kad rodomas padidintas dėmesys Rusijos piliečiams yra neprielankumo išraiška, ir kubiečiai supranta kas yra kaltas dėl jų dabartinės situacijos. Bet apie tai vėliau.
Apsilankėme tabako fabrike, nors fabriku tai pavadinti vargu ar galima. Tai cechas kuriame dirba apie 50 žmonių - rankomis suka cigarus. Kiekvienas cigaras susukamas iš džiovintų ir fermentuotų tabako lapų, testuojamas oro praeinamumo testu - nesudėtina orapūte, pakuojama į dėžutes arba ruošiami vienetiniam pardavimui. Viduje buvo neleidžiama fotografuoti - gal dėl gamybos paslapčių, gal dėl to, kad netrikdytume dirbančiųjų, Vėliau fabriko krautuvėje įsigijome cigarų - pasirodo, brangiau negu kituose prekybos vietose.
![]() | ![]() |
Romo gamybos muziejus - taip pat kuklus, paprastas, kaip ir pats romo gamybos procesas, panašus į mūsų Stakliškių midaus gamyklą. Ekskursijos pabaigoje buvo pasiūlyta įsigyti kelių rūšių romo, o kad ilgiau prisimintume - brangiau negu kituose prekybos vietose, bet apie tai mes sužinojome vėliau.
Kuba - šalis turistams. Viešbučiai, ypatingai kurortinėse vietovėse, niekuo nesiskiria nuo europietiškų, pvz. Kanarų salų. Aptarnaujantis personalas labai paslaugus, mandagus aišku nuolat laukiantis bent 1 peso arbatpinigių už paslaugumą. Arbatpinigiai priimtini visur, jie yra beveik įteisinti kaip nerašyta taisyklė, ir gidė rekomendavo negailėti, nes taip turistai padeda vietiniams išgyventi, kurių vidutinis atlyginimas yra apie 15 dolerių. Maisto prekių, kurių parduotuvėse beveik nėra, kainos ne ką mažesnės negu Lietuvoje, degalų - apie 3 litus už 1 ltr.. Belieka stebėtis, kaip žmonės išgyvena, tačiau įvertinus, kad nėra išlaidų šildymui, šiltiems drabužiams, būsto priežiūrai - gyvena neįsivaizduojamai apleistuose butuose ir namuose - egzistavimas kaip ir suprantamas. Stebina tai, kad gatvėse beveik nėra susirūpinusių, skubančių, be nuotaikos žmonių. Panašu, kad kubiečių tauta yra susitaikiusi su savo situacija, bent šiuo metu, kol valdžioje yra Kastro klanas .
Beje viešo Kastro garbinimo Kuboje visai nėra. Per visą dviejų savaičių viešnagę Fidelio Kastro portretą matėme gal dvejose vietose, o dabartinio prezidento R.Kastro - tik kartą. Bet kito jų "didvyrio" Če Gevaros atvaizdas visur: ant pastatų, suvenyrų, pakelės apšviestuose betoniniuose pano.
Lankydamiesi Santa Klavos mieste, aplankėme Če Gevaros muziejų - mauzoliejų. Pora salių, jose keletas asmeninių Če Gevaros daiktų, ginklų, šiek tiek nuotraukų, prie muziejaus didžiulis paminklas. Lankytojų beveik nėra, vienas kitas turistų autobusas. Vietinė gidė apie savo nacionalinį didvyrį kalba sausu išmoktu tekstu. Beje, yra kolumbariumas , kuriame sudėtos urnos su Če Gevaro ir jo bendražygių palaikais. Toks likimas revoliucionierių ir jo draugus ištiko Bolivijoje, kur jie taip pat buvo sumanę "daryti " revoliuciją.
Atrodo, kad dievas sukūrė Kubą, poilsiui ir maloniam laiko praleidimui. Beveik ištisus metus saulė su vidutine 25-26 C temperatūra. Puikūs paplūdimiai su aukso spalvos smėliu, vandenyno bangos - lazurito spalvos. Kalnuose palmių, sekvojų, kanarinių pušų miškas, nepaprastai daug žalumos net sausringuoju laikotarpiu, nors lietingo čia kaip ir nebūna. Kalnuose šiek tiek palynoja, tačiau einant pėsčiomis, vienu iš nacionalinių parkų, debesys greitai išsisklaidė, saulė vėl maloniai užkaitino, išgarindama nedidelio lietaus pasekmes. Dalį šios ekskursijos trasos įveikėme su rusišku ZIL_131, trimis tiltais varomu sovietinės armijos sunkvežimiu, pritaikytu turistams vežioti. Beje, padarėme išvadą, kad sovietinė armija, pasitraukdama iš Kubos, paliko visą techniką, kuri po šiolei duoda naudą įvairiuose Kubos gyvenimo srityse. Tačiau ta nauda sąlyginė. Ši atgyvenusi technika ryja degalus ir teršia orą, tačiau šiam laikui Kuba kitos išeities neturi - iš cigarų, romo ir turistų atvežtų pinigų neprasigyvensi. Tačiau jie yra orūs - gyvena pagal išgales ir kišenę.
![]() | ![]() | |
Kuba - sustojusio laiko šalis. Kubos gyvenimą galima suskirstyti į tris etapus - iki revoliucijos, po revoliucijos iki Sovietų Sąjungos suirimo, ir iki dabar. Iki revoliucinį Kubos klestėjimą parodo išlikę pastatai Havanos naujojoje dalyje, kurioje dabar įsikūrusios ambasados, valstybės įstaigos, viešbučiai. Kitas etapas, Sovietų Sąjungos paramos laikotarpis, įamžintas daugiabučiais be langų "chrusčiovkėmis", nebeveikiančiomis gamyklomis, nerealaus pločio išdaužyto asfalto keliais, kurie buvo pastatyti kariniais tikslais. Yra ir kitų stulbinančių paramos laikotarpiu pavyzdžių. Iš Kubos salos į kitą Kubai priklausančią nedidelę Santa Marijos salą per seklumą supiltas iš uolienų 48 km. ilgio pylimas, kuriuo nutiestas puikus betoninis kelias. Šalia kelio supilta sala, kurioje pastatytas nedidelis, bet puikus aerouostas, kuris buvo naudojamas kariniams tikslams. Dabar vietinių maršrutų aerouostas.
Nuo 1990m. Kuboje gyvenimas sustojo. Pastatai beveik nerestauruojami, keliai tvarkomi labai nežymiai, gyvenamieji namai nestatomi, jaunimas vengia kurti šeimas, gyvena su tėvais, o ir apsivedę dažniausiai lieka pas tėvus, nes nėra kur gyventi. Smulkus privatus verslas tik dabar pradeda užsimegzti, bet situacija apsunkina tai, kad gyventojų perkamoji galia labai maža. Ko galima kubiečiams pavydėti - tai jų optimizmo, jų tikėjimo ateitimi. Man pasirodė, kad jie supranta, kad dabartinė santvarka ne amžina, jie turi informacijos iš už juos saugančios geležinės uždangos ( mūsų gidas be spec. leidimo negalėjo plaukti į greta esančią Kubai priklausančią salą). Amerikiečiai oficialiai - priešai, tačiau labai laukiami turistai, nes visur palieka "riebius" arbatpinigius. Rusai - oficialiai draugai, tačiau kubiečių tapatinami su dabartinio jų skurdaus gyvenimo priežastimis.
Kuba pilna paradoksų. Per dvi savaites neįmanoma visapusiškai pažinti šalies gyvenimo, tačiau tam tikras išvadas galima padaryti.
Keliauti į Kubą verta dėl gamtos, puikaus klimato, gerų sąlygų užsieniečiams ir dėl specifinės visuomenės pažinimo. Kokia gi specifika? Prisiminkime - vergovė Kuboje gyvavusi 150 metų panaikinta apie 1880 m., tačiau po šiai dienai apstu tų laikų simbolių, liudijimų muziejų eksponatų. Tačiau labiausiai krentantis į akis tų laikų reliktas - tautos charakteris. Nuolankumas, paslaugumas, susitaikymas su buitimi, neveiklumas - būdingiausi dabartinių kubiečių tautos bruožai. Pridėkime pomėgį šokti ir dainuoti. Visur ir visada. Už tai gauti bent 1 pesą. Būtina pridurti - po revoliucijos Kuboje neliko žmonių, kūrusių Kubos gerovę. Juos išvijo arba nužudė. Šiandien Kuba yra paklusni. Ji neturi privataus turto, ji yra absoliučiai priklausoma nuo savo geradėjo - valdžios. Peršasi paralelė. Prisiminkime - baudžiava Lietuvoje panaikinta panašiu laiku. Toliau - carinė priespauda, trumpas, kaip valstybei, nepriklausomybės laikotarpis, geriausių tautos atstovų sunaikinimas stalininiu laikotarpiu ir moralinio bei ekonominio gniuždymo laikotarpis Sovietų Sąjungoje. Kovo 11 d. tapome nepriklausomo laisvi ir orūs - trumpai. Jau gerą dešimtmetį mūsų valstybės naujoji nomenklatūra ( arba apsikaišiusi naujom plunksnom senoji su išsiritusiais viščiukais) bando atgaivinti tautoje baudžiauninko mentalitetą. Per ekonomikos surėdymą iš valstybės gujami veržliausi ir darbščiausi. Likę nesipriešins - jie tikisi gauti malonių. Lietuvoje valdžia šokti ir dainuoti nelieps - paprašys atiduoti balsą per rinkimus.
Ir atiduos - už keliasdešimt litų prie atlyginimo ar pensijos, kuriuos valdžia bus pasiskolinusi. Už kuriuos mūsų vaikai ir anūkai turės atidirbti. Kažkam su procentais.
Tylu Kuboje - tylu Lietuvoje. Laukiama. Gal kas nors numirs, gal valdžia praregės, gal jai pasidarys gėda. Nepasidarys. Tai supranta graikai, ispanai, net amerikiečiai ir rusai. Lietuviai nesupranta. Negali atsikratyti šimtamečio palikimo. Baudžiavinio palikimo. Sunku Lietuvoje tam, kas to palikimo neturi. Kas negali ar nenori išvažiuoti, kam nereikia valdžios malonių, negali tylėti, negali nemastyti.
Kazimieras Šiaulys
2012 m. vasaris