Naujienos
A.Brukas. 90-metį pažyminti lietuviška miškotvarka: kūrimo ir griovimo verpetuose (I dalis)
Šiais metais Lietuvos miškotvarka pažymi 90-metį. Minint veiklos sukaktis išleistos dvi knygos - Fausto Jončio „Pusė amžiaus girių takais‘‘ (1972) ir autorių kolektyvo „Lietuvos miškotvarka ir jos raida" (2002) bei 6 apžvalginiai straipsniai žurnaluose „Mūsų giriose" ir „Lesnoe chozeistvo". Be to, miškotvarkos darbai Lietuvoje, pradedant nuo XVI a. viduryje Grigorijaus Valavičiaus atliktos LDK girių ir žvėrių perėjų revizijos iki XX a. pabaigoje pradėtos nacionalinės miškų inventorizacijos atrankiniais metodais, detaliai nagrinėti leidinyje „Lietuvos miškų ūkio metraštis. XX amžius" bei įvairiose kitose publikacijose. Todėl skirtingų kartų Lietuvos miškininkai turėjo ir turi galimybę pažinti miškotvarkos raidą mūsų šalyje, vertinti jos pasiekimus bei trūkumus, objektyviai polemizuoti apie esamą būklę ir ieškoti tiesiausių kelių jos tolimesnei plėtrai bei atsirandančių problemų sprendimui.
Pagalvojome, kad 90-mečio proga vertėtų daugiau pakalbėti apie žmogiškąjį faktorių miškotvarkoje. Istorija tapo ne tik pirmųjų miškotvarkų technologijos, šalies miškus charakterizuojantys duomenys bei žemėlapiai, bet ir išėję Anapilin lietuviškos miškotvarkos kūrėjai, vėlesnių laikotarpių jos vykdytojai.
Pirmieji tarpukario miškotvarkininkai
Priėmus sprendimą 1922 m. Miškų departamente įkurti miškotvarkos skyrių ir neatidėliojant pradėti miškotvarkos darbus miškų urėdijose, jų vykdymui paimta pusė (14 iš 29) 1921 m. Panevėžio miškų technikų kursuose (nuo 1924 m. mokykloje) parengtų specialistų. Pagal Miškų Tarybos sprendimą pats prof. Povilas Matulionis, nepaisant užimtumo, paruošė „Miškotvarkos būrių statutą". Pagal jį tiesiogiai miškotvarkos darbams vadovavo ne Miškų departamento miškotvarkos skyrius, o miškotvarkos inspektorius, tiesiogiai pavaldus Miškų departamento direktoriui ir įeinantis į aukščiausio kolegialaus valstybinių miškų valdymo organo - Miškų departamento tarybos sudėtį. Be to, pagal statutą buvo nustatyta, kad ...,,visos reikalingos piniginės sumos, numatytos miškotvarkos darbams, iš anksto asignuojamos Miškų departamento miškotvarkos inspektoriui, kurios eikvojamos sulig jo nurodymais. Miškotvarkos inspektorius nustato technikos darbą ir veda ataskaitą". Taigi, miškotvarkos vadovas buvo tiesiogiai pavaldus Miškų departamento direktoriui ir savarankiškai tvarkė finansinius reikalus. Panašių teisių neturėjo joks kitas departamento skyrius.
Pirmuoju miškotvarkos inspektoriumi (ir jos vadovu) tapo patyręs miškotvarkininkas Mykolas Konkulevičius, baigęs 1904 m. Sankt Peterburgo miškų institutą. Iki 1921 m. jis dirbo Rusijoje, Vologdos ir Smolensko gubernijose. Grįžęs į Lietuvą, M. Konkulevičius užsiėmė daugiaplane valstybės kūrimo veikla: paskirtas Panevėžio krašto miškų inspektoriumi, organizavo miško technikų kursus Panevėžyje, buvo jų pagrindiniu dėstytoju, nuo 1922 m. tapo faktiškuoju miškotvarkos vadovu. Susidoroti su tokiu darbų krūviu padėjo ne tik įgyta patirtis Rusijoje, bet ir tvirtas charakteris, užsispyrimas, organizaciniai gabumai bei racionalumas. Esant tokiam užimtumui, techninių naujovių paieškoms paprasčiausiai neliko laiko, dėl ko jaunosios kartos aktyvūs miškininkai M. Konkulevičių laikė pernelyg konservatyviu. Dėl to kildavo nesusipratimų ar nedidelių konfliktų. Išleidęs 230 miško technikų ir pastatęs ant kojų miškotvarką, 1934 m. jis išėjo į pensiją, ne už ilgo atgulė amžinam poilsiui gimtinėje, Naujamiesčio kapinėse. Jo darbai įvertinti carinės Rusijos Šv. Stanislovo ir Šv. Annos ordinais, Lietuvoje - dviem Gedimino ordinais ir Nepriklausomybės kūrėjo medaliu.
1922 m. pradžioje suformuoti 2 miškotvarkos būriai jau pavasarį pradėjo miškotvarkos darbus Kauno ir Kazlų Rūdos miškų urėdijose. Pirmaisiais būrių vedėjais (tuomet vadintais vyresniais taksatoriais) paskirti iš Rusijos sugrįžę miškininkai Jokūbas Piotūchas ir Balys Rūzas. Kiekviename būryje buvo po du taksatorius ir 6 matininkus, tarp kurių vienas turėjo vyresniojo matininko (geodezininko) statusą. Po lauko darbų abu būriai grįžo į Panevėžį, kur gyveno inspektorius M. Konkulevičius bei dauguma iš Panevėžio ar jo apylinkių kilusių jaunų specialistų. 1924 m. įsteigtas trečias, 1931 m. - ketvirtas miškotvarkos būrys, egzistavęs tik 4-erius metus. Nuo 1933 m. vienas būrys po vasaros darbų sugrįžo į Kauną, o iki 1936 m. visų būrių buveine tapo Kaune, prie Kęstučio ir Daukanto gatvių sankirtos skirtas namas.
Išėjus M. Konkulevičiui į pensiją, Lietuvos miškotvarkos vadovu 1934 m. paskirtas Jonas Vilčinskas, per 12 metų profesinėje veikloje sužibėjęs kaip gabus, darbštus, aktyvus ir ambicingas, talentingas girinis dzūkas iš Lynežerio kaimo. Jis 1921 m. buvo baigęs Panevėžio miško technikų kursus, 1925 m. Dotnuvoje - ŽŪA. J. Vilčinskas buvo iš tų jaunosios kartos miškininkų, galinčių „kibti į atlapus" bet kuriam senesnės kartos miškų autoritetui ir atkakliai, labai argumentuotai ginti savo nuomonę. Jis tapo vienu iš aktyviausių Lietuvos miškininkų sąjungos steigėjų, 1934-1938 m. rinktas jos pirmininku, bet visuomeninėje veikloje bendra politika jo beveik nedomino.
Be praktinio darbo miškotvarkoje, J. Vilčinskas dėstė miškų taksavimo bei miškotvarkos disciplinas 1938-1943 m. Dotnuvos ŽŪA ir Vilniaus universiteto Miškų mokslo fakultete, žurnale „Mūsų girios" paskelbė 34 straipsnius (keletas jų turi išliekamą mokslinę vertę), reiškėsi ir pasaulietinėje spaudoje. Artėjant frontui 1944 m. J. Vilčinskas pasitraukė į Vokietiją, kurį laiką dirbo Tarandto miškų akademijoje, vėliau buvo Neuffeno ir Schwaebish Gmueend pabėgėlių stovyklų pirmininku. 1948 m. kovo pabaigoje J. Vilčinskas emigravo į JAV, kur rugpjūčio antroje pusėje žuvo darbe, užgriuvus lentų rietuvei. Už nuopelnus Lietuvai jis buvo apdovanotas LDK Gedimino 3 laipsnio ordinu.
Lietuvos miškotvarkoje 1924-1939 m. dirbo 27-37 specialistai. Sugrąžinus 1939 m. rudenį Vilniaus kraštą Lietuvai, miškotvarkos pajėgos nukreiptos privačių dvarų nacionalizacijai. 1940 m. visi miškotvarkos specialistai perkelti į Vilnių, kur sujungti su 30-ies lenkų miškininkų grupe, dirbusioje lenkiškoje Vilniaus krašto valstybinių miškų direkcijoje. Vadovauti šiam apie 70 žmonių kolektyvui paskirtas miškotvarkininkas Mykolas Jankauskas. Visas kolektyvas intensyviai dirbo, tęsdamas Vilniaus krašto miškų, įskaitant ir naujai nacionalizuotus, inventorizaciją, kameraliai tvarkė naujai performuotų miškų urėdijų bei girininkijų taksacinę ir kartografinę medžiagą, o atskirai sudaryta grupė vykdė ir sovietinę žemės reformą. Pagal 1941 m. planus miškotvarkos darbai pradėti net 280 tūkst. ha miškų. Kilus 1941 m. birželio 22 d. karui, kraštą okupavę vokiečiai nutraukė sisteminius miškotvarkos darbus, būriai buvo paleisti. Vėliau Generalinėje miškų direkcijoje suformuota Miškų tvarkymo ir tyrimo direkcija tvarkė einamuosius reikalus.
Miškotvarkos bumas pokaryje
Frontui nusiritus į Vokietiją, LTSR miško pramonės komisaro pavaduotoju paskirtas miškininkas Antanas Kvedaras 1944 m. lapkričio 15 d. pasirašė įsakymą dėl Lietuvos TSR Aerofoto miškų tvarkymo kontoros įsteigimo. Jos vadovu paskirtam M. Jankauskui nuo 1945 m. pradžios reikėjo kurti įstaigą „tuščioje" vietoje. Iš tarpukario miškotvarkininkų į ją 1945 m. atėjo tik trys - Antanas Laužadis, Jonas Kripas ir Justas Gudonis (iki 1928 m. vadinęsis Radzevičiumi). Ši miškininkų grupė su buhalteriu Vladu Laurišu ir sekretore Karolina Rinkevičiūte sudarė pirmąjį naujos įstaigos branduolį. Pirmus du miškotvarkininkų būrius pavyko sukomplektuoti artėjant 1945 m. rudeniui, kai atvyko grupė praktikantų iš Borisoglebsko miškų technikumo.
Nuo 1945 m. lapkričio 28 d. šios įstaigos vadovu paskirtas demobilizuotas kariškis rusas Josifas Kuzminas. Mūsų laimei, jis turėjo miškotvarkininko darbo patirties, buvo padorus žmogus, todėl, pasinaudodamas savo didesnėmis galimybėmis, ėmėsi kartu su vyr. specialistu M. Jankausku intensyviai formuoti lietuvišką miškotvarką. 1946-1948 m. į Lietuvos miškotvarką sugrįžo dar keli tarpukario miškotvarkininkai ar buvę gamybininkai: Stasys Jakubauskas, Juozas Juozakas, Abraomas Kadišas, Jonas Konkulevičius (M. Konkulevičiaus jaunesnysis brolis), Anatolijus Kosuchinas, Jonas Medelis, Vincas Norkūnas, Marijonas Rašytinis, Jonas Toliušis, Jurgis Tovstenka, Edvardas Velavičius, Zbignevas Vidugiris, atėjo per 10 Vilniaus miškų technikumo absolventų, vienas kitas Vilniaus universiteto auklėtinis. Nuo 1946 m. pradžios pačioje miškotvarkos kontoroje pradėti ruošti matininkai, o kiek vėliau netgi taksatoriai 6 mėn. trukmės kursuose. Juos per 3-ejus metus baigė 70 jaunų žmonių, kurie ir sudarė pirmojo pokarinio dešimtmečio miškotvarkininkų daugumą. Prie šių kursų sėkmės prisidėjo aktyvi tuometinio miškų ūkio ministro Algirdo Matulionio pagalba, komplektuojant kadrus iš miškų ūkių, bei galimybė jauniems vyrams, įsidarbinus miškotvarkoje, bent laikinai pasislėpti nuo tarybinio saugumo persekiojimų, trėmimo, kitų grėsmių.
Nuo 1946 m. lauko darbų pradžios suformuoti 5 miškotvarkos būriai (4 - Kaune ir 1 - Panevėžyje) sugebėjo atlikti darbus 170 tūkst. ha miškų. 1948 m. miškotvarkoje dirbo net 136 žmonės. Lietuvoje tais metais buvo sutvarkyta per 370 tūkst. ha miškų ir dar suteikta pagalba Karelijai, sutvarkant 91 tūkst. ha. Per visą Lietuvos miškotvarkos istoriją tokios apimties darbai mūsų šalyje nebuvo vykdyti. Ir tai buvo praėjus vos 4-eriems metams po karo.
Lietuvos miškotvarkos toks staigus iškilimas sąjunginės „Miško projekto" vadovybės akyse iškėlė J. Kuzmino prestižą ir šiam 1948 m. buvo pasiūlyta keltis į Novosibirską, kurti didžiulį Vakarų Sibiro miškotvarkos trestą. Jam išvykus nuo 1948-ųų rugsėjo 1 d., į direktoriaus kėdę pasodintas kitas demobilizuotas kariškis M. Jegorovas, tačiau dėl girtuokliavimo, pomėgio gąsdinti lankytojus pistoletu ir visiško nesugebėjimo tvarkyti miškotvarkos reikalus, po 4 mėnesių jis buvo atleistas. Tuometinė valdžia patikėti miškotvarkos vairą lietuviui dar nesiryžo - po ilgų paieškų direktoriumi paskyrė Lietuvos rusą Anatolijų Kosuchiną, prieš karą dirbusį miškotvarkos matininku. Miškotvarkos įmonei jis vadovavo iki mirties (1968 02 15). Keičiantis vadovams, M. Jankauskas atsisakė 1949 m. vyriausiojo miškotvarkos specialisto pareigų ir likusį gyvenimą paskyrė mokslinei bei pedagoginei veiklai.
(Tęsinys- kitame žurnalo "Mūsų girios" numeryje)
