Naujienos

MŪ: Rūpestingų miško savininkų kasmet daugėja

Šiemet konkurse dalyvavo 58 miško valdos. Apdovanota po tris kiekvienoje apskrityje geriausiai besitvarkančius miško savininkus. Vertinant valdas atsižvelgta į tai, kaip atlikti pagrindiniai ir ugdomieji kirtimai, į valdoje esančių želdinių ir žėlinių būklę, valdos ribas ir riboženklius, kelių, poilsiaviečių būklę, šalutinį ir nemedienį miško panaudojimą. Atkreiptas dėmesys į savininko prisiimtus savanoriškus aplinkosauginius įsipareigojimus. Papildomi balai skirti savininkams, išklausiusiems 40-ies valandų mokymus.

Beveik visas valdas savo akimis matęs LMSA valdybos narys Romas Cicėnas pastebi, kad naujų miškininkystės metodų savininkai neišranda tiesiog geba itin efektyviai taikyti jau egzistuojančius, nes jaučia, kas geriausia jų miškui. „Miške pokyčiai vyksta labai lėtai. Jei rugius galima išauginti per metus, ridikų galima nuimti du derlius - galima eksperimentuoti, išvesti naujas veisles, tai miške pokyčiai vyksta labai lėtai. Todėl išrasti visiškai naujus miškų tvarkymo metodus būtų sudėtinga", - aiškina R. Cicėnas.

Esminis pokytis - pavyzdingai besitvarkančių miško savininkų kasmet daugėja. Daugiau nei pusė apdovanotųjų - pensininkai. Įdomu tai, kad ypatingai mišką myli inžinerinį išsilavinimą turintys žmonės.

Vertinant paviršutiniškai, miške yra tik du pagrindiniai darbai: sodinti ir pjauti. Tačiau labai svarbu, kaip visa tai atliekama. Pasak R. Cicėno, natūralu, kad didelius miškų plotus prižiūrintys valstybinių miškų valdytojai planuoja savo darbus taip, kad kuo rečiau reikėtų į mišką varyti galingą techniką - vienu atėjimu padaryti kuo daugiau. Tuo tarpu nedidelės privačios valdos savininkas gali skirti daugiau laiko ir energijos savo miškui - kitaip planuoti darbus, ateiti į savo mišką dažniau ir geriau suprasti, kokie darbai būtent tuo momentu jo miške reikalingi. Savininkai, kurių valdos pripažintos geriausiomis, į savo mišką kaip į darbą eina kiekvieną dieną, ištisus metus be išeiginių.

 

 

R. Cicėnas pasigenda būtent privatiems miško savininkams adaptuotų miško naudojimo taisyklių. „Privačiame miške kirtimų klasifikacija į pagrindinius ir ugdomuosius kirtimus netenka prasmės. Gal savininkas nori naudoti mišką pastoviai - užuot kirtęs tūkstantį kubų iškart, galbūt jis nori iškirsti kasmet po šimtą kubų. Jei savininkas mato, kad jam šiemet gerai perka beržus, jis kirstų juos, eglės šiais metais prastesnė kaina - palauktų kitų metų", - aiškina R. Cicėnas. Jis įsitikinęs, kad apribojimai dėl kertamo miško amžiaus atsakingam miško savininkui taip pat nereikalingi, nes pats savininkas suinteresuotas kirsti brandų mišką, būtent tuomet, kai iš jo galima gauti daugiausiai naudos ir suinteresuotas jį kuo greičiau atkurti.

Konkurso nugalėtojai ir organizatoriai	Antra vieta respublikoje- K.Šiauliui

Esminiai šio konkurso nugalėtojų bruožai: jie nebijo savo miške eksperimentuoti ir taikyti netradicinius metodus bei investuoja į savo mišką labai daug laiko - miškas yra jų gyvenimas. Iš apskričių laimėtojų išrinkti trys nacionaliniai nugalėtojai. Trečioji vieta atiteko šiuo metu į pensiją išėjusiai žemės ūkio specialistei Elenai Mockienei iš Rokiškio r.; antroji - miško verslininkui Kazimierui Šiauliui iš Elektrėnų sav., turinčiam lentpjūvę ir valdančiam virš 1 000 ha miško.

Paveldėtą meilę miškui perduoda vaikaičiams

Rūpestingiausiu miško savininku šiemet pripažintas pakruojiškis Pranciškus Zanišauskas. Agronomo išsilavinimą turintis miško savininkas ilgus metus dirbo žemės ūkio bendrovės vadovu, o išėjęs į pensiją visą savo laiką skiria miškui. Pranciškus neslepia: miškas - jo liga. „Visus pinigus miškui išleidžiu. Žmona sako, ar tu kvailioji. Ir aš pats galvoju, ar man senam reikia, juk jau 70 ant nosies. Bet kai tik gaunu pinigą, viskas atgal į mišką - taisau kelius, tvarkau kanalus, sodinu mišką", - atvirauja Pranciškus.

Beveik visą šiandien valdomą 400 ha miško plotą P. Zanišauskas susipirko pats, paveldėjo vos kelis ha miško. Tačiau reikšmingiausias tėvelio palikimas, kurį Pranciškus dabar perduoda ir savo anūkams - meilė miškui

Apdovanojimas P. Zanišauskui skirtas už sutvarkytą virš 100 ha ploto buvusio karjero teritoriją. Dabar plotas apsodintas mišku, įrengti tvenkiniai, keliai, nuo žvėrių aptverti jaunuolynai. Globojami miško gyventojai: aptverti skruzdėlynai, paukščiams iškelta inkilų ir pasodinta ornitochorinių medžių. 

Pats mieliausias medis Pranciškui - ąžuolas: „Aš kiekvieną dieną einu į mišką. Jei kas guli ant dūšios, apsikabinu ąžuolą ir pamąstau kelias minutes". Storiausią ąžuolą Pranciškaus miške ir dviese sukibus sunku apkabinti. Maždaug pusė P. Zanišausko miškų brandūs, pusė - jaunuolynai. Daugiausia lapuočių: beržynai, drebulynai, uosynai, dalis ąžuolo. Apie 50 ha iškirsto ploto atsodinta, dar 70 ha įveista naujų miškų. Darbams miške atlikti savininkas samdo tik du darbininkus, visa kita su keturiais anūkais nudirba pats. Technikos darbams irgi savos užtenka: traktorius, ekskavatorius, miškavežė, vikšrinis buldozeris - visi jau „pagyvenę",  tarybiniai, tačiau iki šiol puikiai tarnaujantys.

Prašantiems miško savininkas leidžia savo miške pasirinkti šakų, virtuolių malkoms. Pranciškus džiaugiasi, kad gamta jam piktų pokštų dažnai nekrečia, tik po uragano Ervinas (2005 m.) teko atsodinti 2 ha miško. Nuostolių naštą sušvelnino ES parama - atsodino eglaitėmis ir 10 proc. ąžuolo. Uosynus puolanti liga neaplenkė ir P. Zanišausko miškų - iš šaknų džiūsta brandūs ir jaunesni uosiai. Prieš 4-5 metus buvo išdžiūvę daug beržų, tačiau jie dabar atsigavo.

Pranciškaus įrengto tvenkinio saloje iš jo miške išaugusių ąžuolų išskaptuota šio rūpestingo miško savininko ir jo žmonos skulptūra, papuošta užrašu „Ošk šlamėk senelių išsaugotas miške". Tačiau pats vertingiausias paminklas - išpuoselėtas Pranciškaus miškas.

Šaltinis: agroverslo žurnalas"Mano ūkis"