Naujienos

V.Valiušaitis: Miškas ir lietuvis

Ar ne giria labiausiai formavo, grūdino ir padėjo mums išlikti? - klausė publicistas Vidmantas Valiušaitis skaitydamas pranešimą Trakuose 2011 m.gruodžio 8 d. vykusioje Lietuvos miško savininkų asociacijos konferencijoje „Miškas - žmogui, žmogus - miškui". Siūlome susipažinti su pilnu pranešimu.

 „Kalba – žali bruknelė, nuo speigų apšarmojusi“
(S. Daukantas)

Raštai, sakoma, labiausiai parodo kiekvienos tautos sąmonės laipsnį. Lietuvių tauta - ne išimtis. Lietuvių tautinio sąmonėjimo istorija - irgi raštuose. Tik mūsų tautinė tapatybė, kaip ir visa lietuvių tautos formavimosi istorija, galbūt labiau negu kitų tautų, susijusię su mišku.

Jaučia širdim, ne protu

 „Senosios lietuviškos girios įgijo mitinį prestižą, – sako rašytojas Tomas Venclova, neseniai išleistoje savo knygoje „Vilnius, asmeninė istorija“. – Visas miestas kadaise buvo jų apsuptas, atskirtas nuo pasaulio, jos gyvnė vietos gyventojus nuo užpuolikų. „Giriom apsisiautęs, / Kaip vilkas tarp žvėrių tūnojo jis prie upės“, – rašė Adomas Mickevičius poemoje „Ponas Tadas“, kurios ištraukas dar ir šiandien moka daugelis čionykščių.“

 Kol Lietuvoje neįsigalėjo žemdirbystė, miškas plytėjo visame jos plote, išskyrus vieną kitą pievą ar aukštapelkę. Tie laikai, pasak T. Venclovos, „seniai pasibaigė – jau šešioliktame amžiuje giria buvo smarkiai praretinta, o devynioliktajame su Mickevičiumi bandęs rungtyniauti lietuvių poetas Antanas Baranauskas apraudojo negailestingą ir begėdišką jos naikinimą“. Nepakartojama himną miškui sukūręs A. Baranauskas taikliai pastebi, kad „lietuvis nežino ko miške verkia“ – tiek čia jam jausmų, minčiu ir išgyvenimų persipina.

Mišką iki šiol jis jaučia labiau širdimi, negu protu:

Miškan, būdavo, eini - tai net akį veria;
Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria,
Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:
Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!
Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!
Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!
Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!
Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!

Lietuvnykas po urvus sausus laužus kūręs.
Ne lentinės, iš šakų buvę pintos durys.
Ir nei vieno liemenio lietuviai nekirtę,
Jėg tik stuobriai papuvę savaimi išvirtę,
Nes ir miškas lietuvį, kaip tiktai galėjęs,
Teip visados raminęs, visados mylėjęs:
Žvėrim, paukščiais ir vaisiais dengęs ir penėjęs,
Ir neprietelių mušti griūdamas padėjęs.;

Laimės ir stiprybės simbolis

Lietuvos giriose nuo seno slėpdavosi sukilėliai ir partizanai, kuriuos įvairios valdžios visokiais būdais iš ten stengėsi išvaryti. Todėl žodžių junginys „miškas ir lietuvis“ yra tapęs savotišku frazeologizmu, kupinu ne vien lyrinės, melancholiškos nuotaikos, bet ir dramatiško išgyvenimo, nelengvai perduodamo ilgesio, užgniaužto sielvarto, drauge – nedrąsiai ir nekonkrečiai reiškiamos vilties geresne ateitimi ženklu. Miškas tarsi lietuvio laimės ir stiprybės simbolis. Miškas didelis, stiprus – lietuvis laimingas,  miško neliko – ir laimė lietuviui pražuvo.

Prisiminkime tik Maironį. To paties pavadinimo eilėraštyje 1885 m poetas skundėsi: Miškas ūžia, verkia, gaudžia; / Vėjas žalią medį laužo; / Nuliūdimas širdį spaudžia. / Lyg kad replėmis ją gniaužo. / Girios tamsios, jūs galingos, / Kur išnykote, plačiausios? / Dienos praeities garsingos. / Kur pradingote, brangiausios?

Poetui miškas ne ošia, bet verkia drauge su lietuviu, dėl pradingusių „dienų garsingų“, dėl prarastos turėtos laimės, dėl nelaisvės nedalios: Miškas verkia didžiagirių: / Baisūs kirviai jas išskynė; / Verkia Lietuva didvyrių: / Jų neprikelia tėvynė. / Kas mums praeitį grąžintų / Ir jos garsą, ir jos galią? / Kas tuos kaulus atgaivintų. / Kur po žemėmis išbalę?

Ko šiandien tylim - nežinia

Bet štai kuriozas: Lietuva atgijo, laisvę atgavo, o nuliūdimas vis tiek „širdį spaudė“. Gyvenimo pabaigoje Maironis sielvartavo: Lietuva didvyrių žemė...
/ Mūsų giedama seniai;
/ Bet iš tos didybės semia
/ Savo naudą tik velniai.

Kitas didelis lietuvių poetas Jonas Aistis, anuomet dar Jonas Kossu-Aleksandravičius, to paties pavadinimo eilėraštyje „Miškas ir lietuvis“ 1932 m. skundėsi: O JŪS, melsvi šilai, o nykios platumos! / Aš jūsų sielvarto, jūs sopulio dalis: / Gal todėl mano balsas bus nesvetimas, / Kaip man nesvetimi atodūsiai žali. / Ir taip suaugau su tyla, su nykuma – / Ir šilas su manim, ir ašen su šilu. / Bet ko mes nebyliai, bežadžiai likome, / Kodėl nežmoniškai, stebėtinai tylu?! / Tylu ik sielvarto, iki nepanešimo! / Tylu laukuos, tylu ir pievoj, ir šile, / Jog pasiilgstu tavo to graudaus ošimo, / Kai andai skundėmės graudžiai sunkia dalia.

Būdinga, kad lietuvis, kaip tai rodo mūsų raštai, „graudžiai sunkia dalia“ yra linkęs verčiau lyriškai skųstis, negu imtis veiksmo. Paskutinėje cituoto eilėraščio strofoje Aistis rašo: Kadaise verkė miškas ir lietuvis, / Tyliai, ne lūpom verkė – krūtine. / Tuomet, žinia, ko verkti mudviem buvo, / Bet ko mes šiandien tylim, nežinia...

Lietuvos miškų savininkai, žinoma, ne ta auditorija, kuriai ilgai reikėtų aiškinti kas yra miškas. Tačiau atsakyti kas yra lietuvis nebūtų taip lengva. Todėl vėl atsigręžkime savo raštus.

Kėlė genealoginį savitumą

Beveik 350 metų buvome didesnių ir įtakingesnių kultūrų skverbiami, tautos sąmonė blėsinama. Į XX amžių atėjome netgi draudžiami lietuviškai viešai kalbėti, skaityti, rašyti, leisti knygas, vaikus gimtąja kalba lavinti. Todėl skurdu ir primityvu, kai palygini XIX a. lietuvių raštijos kūrinius su europiniais.

Tačiau lyginti juos reikia ne su europiniais, bet su ankstesniais lietuvių kūrybos laikais. Tada atsiveria prieš akis įdomi ir nuostabiai gyvybinga lietuvių tautinė, socialinė, religinė, estetinė, politinė sąmonė. Juo artyn į mūsų laikus, juo platesnius sluoksnius ji apima. Ir lietuviškas žodis reiškiasi vis gyvybingesnėmis formomis, nuolat besikratąs svetimybių, tampąs grynesnis, švaresnis, lankstesnis.

Pirmieji lietuvių raštai atsiranda jau stipriai valstybei susiformavus. Tiesa, jie rusėniški arba gudiški. Ką tai rodo? Tai rodo, kad lietuvių tautos vadovaujantysis sluoksnis buvo pasviręs į rytų kultūrą. Mūsiškai suprastos tautos tada iš viso nebūta – valstybė buvo vien dinastinė. Tačiau tie rusėniškieji metraščiai, aukštindami lietuvių kunigaikščius, aiškiai gina lietuvių interesus.

Net ir susidėjus su Lenkija lietuviai gynėsi, keldami aikštėn savo genealoginį savitumą, kildindamiesi iš romėnų ir Palemono teorija stiprindami savo ambicijas. Lotynų kalbą ėmė laikyti sava, ją reikalavo įvesti į mokyklas, ja ėmė rašyti raštus. Jau nusimanyta, kad lietuvių savarankiškumą palaikys ne vien skirtinga genealogija, bet ir skirtinga kalba. Tik dar nesusiprasta, kad toji kalba turi būti gimtoji.

Mikalojus Daukša, pirmasis (1599) iškėlęs tautinio skirtingumo požymį – lietuvių gimtąją kalbą – ilgai dar nebuvo išgirstas. Lietuvos didikų sąmonėje reiškėsi vis genealoginis ar dinastinis skirtingumas nuo lenkų. Jį ir stiprino. Vyskupo Merkelio Giedraičio įsakymu parašyta mozūro Motiejaus Strijkovskio „Lenkų, Lietuvių ir Žemaičių kronika“ tapo stipria atrama ir šaltiniu tautiniam lietuvių susipratimui bręsti.

Švito lietuviška sąmonė

Juo ilgiau lietuviai bendroje su lenkais valstybėje gyveno, juo jų savitumas silpo. 226 metai nuo Liublino Unijos (1569) iki Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo (1795) nepraėjo be pėdsako. 1791 m. gegužės 3-sios konstitucijoje atskiros Lietuvos valstybės teisės buvo galutinai panaikintos, o Lietuva paversta paprasta bendros valstybės provincija. Lietuvio vardas tapo ne tautiniu požymiu, bet tiktai geografiniu, teritoriniu. Būti lenku ir lietuviu, atrodė, suderinama. Tas dvilypumas ilgainiui buvo išreikštas garsiuoju posakiu: gente lituanus, nationale plonus. Tuo pačiu metu, kada dviejų tautybių bajorai turėjo suaugti į vienalytį luomą, lietuvių kalba buvo tik priemonė susikalbėti su liaudimi. Šį požiūrį atspindi XVII ir XVIII amžiuje poterius lietuviškai eiliavusių Stepono Jaugelio Telegos, Benedikto Petravičiaus, Prano Šrubauskio, Adomo Šimelpenigio raštai. Tos makaroninės kalbos viršūnė buvo „Broma atverta ing viečnostį“.

Bet štai kitame Nemuno krante, Mažojoje Lietuvoje, Liudvikui Rėzai paaiškėjo, kad dvi tautybės – lietuvio ir vokiečio – nei Prūsų karalystėje, nei jo paties psichikoje jau nebesuderinamos. Jis renka ir skelbia lietuvių dainas, išleidžia Donelaitį, Pilypas Ruigys pirmasis Mažojoje Lietuvoje atkreipia pasaulio akis į lietuvių kalbos grožį. Iš Vokietijos kylanti ankstyvojo romantizmo banga duoda impulsą lietuvių tautinės sąmonės evoliucijai. Dešiniajame Nemuno krante lietuvišką tematiką su didele menine jėga iškėlė Adomas Mickevičius. Jis nuoširdžiai galėjo vadintis ir lietuviu, ir lenku.

Daukšos puoselėta tautinės kalbos idėja visu ryškumu atgijo XIX a. Lietuviškai lenkiškos ideologijos žmonės pradeda domėtis lietuvių kalba, apie ją rašyti, vienas su kitu kalbėti. Ksaveras Bogušas, Antanas Klemensas, Dionizas Poška įvesdina lietuvių kalbą į visuomeninę apyvartą, nors ji dar nepaslanki, sunki, menkai kultivuota. „Mužikas žemaičių ir Lietuvos“ atspindį to instrumento lankstumą. Tai vis bajorų sluoksnio pastangos atsigręžti į primirštą savo protėvių palikimą.

O štai valstiečiams ėmus pasiekti išsilavinimo lietuvių kalba nušvinta visiškai kitaip. Štai Kristijonas Donelaitis – jau švarus, skaistus, krištolinis lietuviškas žodis. Nors jo „Metus“ L. Rėza išleido praėjus beveik 40 metų po autoriaus mirties (1818), apie ta XVIII a. poemą kai ką pasako ir tai, kad XX a. ji išversta išversta jau į daugelį kalbų, įskaitant anglų, rusų, švedų.

Juo labiau įsižiūrim į tuos laikus, juo aiškiau matom bundant, bręstant, gyvėjant ir aktyvėjant tautos sąmonę. Lietuvių tautos sąmonė ilgainiui šviesėjo, kalbos ribos ir jos galimybės plėtėsi, klostėsi tautos pažiūros.

Lietuvio tipas: kuklus, nedrąsus, užsispyręs, uolus darbininkas

Reikėjo, žinoma, talentų. Austrų dramaturgas Grillparzeris anuomet sakė: tauta – tai daugelis tuščių nulių, kuriuos šalia savęs pristato tas, kuris pasijaučia esąs skaitmuo. Tokie skaitmenys – didieji tautos žmonės. Per juos sąmoningai prabyla epochos balsas, kuris masėse tik instinktyviai nujaučiamas. Didieji pranoksta gyvenamąjį laiką. Jų dvasia nujaučia naujas perspektyvas, atveria tautai naujus kelius, jie darosi tautos pranašai ir vadai.

Tokie pranašai ir vadai XIX a. mums buvo Motiejus Valančius, Simanas Daukantas, Antanas Baranauskas. Šitie jau irgi buvo kilę iš apačių, vadinasi, valstiečių vaikai, ne bajorai. Valančius naujos ideologijos nesudarinėjo – stovėjo tų pačių žmonių tarpe ir dalijo jiems, ką su savimi turėjo: dalijo mokslą, stiprino moralę, ekonominį, religinį, tautinį būvį – pureno būtiną dirvą, be kurios jokios pozityvios idėjos negali tarpti.

O štai Daukantas – jau nauja sąmoningumo pakopa. Jo charakteris iš dalies panašus į Teodoro Narbuto ar net Liudviko Adomo Jucevičiaus. Visą jų charakterį yra ataudęs Vilniaus universitetas. Bet metmenys, pasak Juozo Brazaičio, skiriasi. Anie – bajorai, Daukantas – valstietiška, žemaitiška natūra su jos tradicijomis. Istorikas prof. Augustinas Janulaitis, pasinaudodamas Daukanto laiškais, yra parašęs įsidėmėtiną knygelę „Simanas Daukantas. Jo gyvenimas, darbai ir vargai“ (1913). Iš knygos ir tų laiškų matyti, kad Daukanto charakteris buvo sukoncentravęs bruožus, kurie pažymėtini valstiečiui ir žemaičiui, o iš esmės tapo šiuolaikinio lietuvio charakterį apibendrinančiu požymiu.

Tėvų blaivumas ir darbštumas, valstietiškas maža kuo pasitenkinimas lydėjo Daukantą visą gyvenimą. Bet neturtas, baudžiavos dvasia sėjo valstiečio asmenyje nedrąsą, būgštavimą prieš viršininkus. Ir mokslus išėjęs negavo su sau lygiais dirbti – vis ant savo galvos turėjo viršininką. Susidarė būdingas lietuvio tipas – kuklus, nedrąsus, užsispyręs, uolus darbininkas.

Būdą formavo miškas

Viešuose raštuose Daukantas atsargus, atsiveria tik privačioje korespondencijoje. Siųsdamas Narbutui medžiagą, prašo niekur neminėti jo vardo. Save lietuviškai nuvertina: turįs tik gerų norų... Kai Kraševskis pagyrė jį žurnale „Athenaem“, Daukantas skundžiasi Narbutui: „Blogai padarė Kraševskis... aš per tai galiu nustoti vietos... jis man nesmagumo padarė“. Net savo „Lietuvių, žemaičių ir kalnėnų būdą“ nusiuntęs Narbutui, nesisako, kad tai jo darbas, pasakoja lyg apie visai svetimą. Kai pažįstamas paprašo Daukanto jo knygų sąrašo ir biografijos, siunčia graudendamas adresatą: „Tik, susimildamas, pasirūpink, kad apie tat nebūtų spausdinama nė vienam laikrašty“.

Vengdamas viešumos, Daukantas savo idėjas nori skelbti per kitus, įkalbinėdamas juos per laiškus. Daukantas matė, kad valstietis yra beteisis ne dėl to, kad jis menkesnis, bet jau dėl vienos žemesnės kilmės. Pats pajutęs, kiek reiškia kilmė, dar labiau nei kiti to meto šviesuoliai turėjo nekęsti tuos luominės nelygybės. Bet kovoti prieš ją atvirai, viešai, kaip tikras valstiečio sūnus, nedrįso. Nekilmingam luomui prasimušti į gyvenimą viena tebuvo priemonė – mokslas.

Vergystė tai velnio darbas, sako Daukantas. Lietuvių charakteris užgrūdintas pavojams: neištižę, neišlepę, narsūs, patvarūs, antra vertus – taikingi, švelnūs, vaišingi, darbštūs. Tačiau diduomenė išlepusi, pasidavusi į lenkų, gudų, vokiečių ir kitų „šaldrų papročius, užmiršo ir pamynė po kojų tą šventą darbą savo bočių prabočių“. Jie įvedė ir negirdėtą neregėtą darbą, lažu vadinamą, kurį lietuviai iš apmaudo praminę baudžiava. Nuo tada Lietuva ir pradėjusi irti... Iro ir nyko taip, kad po svetimųjų ir svetimybių beliko tik jų „kalba, žali bruknelė, nuo speigų apšarmojusi“. Tą kalbą išlaikę ne raštai, bet išmintingos žemaičių ir kalniečių motinos, apkerpėjusiuose tarp girių nameliuose.

Daukantas – būdinga lietuvio charakterio figūra. Jis įsimintinai aprašė lietuvių girias, lietuvio būdą, parodė miško ir lietuvio sąsają. Miškas lietuvio būdą formavo, jį saugojo, grūdino, padėjo jam išlikti.

Tačiau šiandien verta savęs klausti: ar tas istorijos audrų ir gamtos sąlygų suformuotas charakteris, ištvermingas ir patvarus kitomis gyvenimo sąlygomis, yra labai gera paspirtis dabar? Viena  šiuolaikinio gyvenimo detalė: palyginkime 2011 m. Graikiją ir Lietuvą.

Bedarbystė Graikijoje – 6,2%, Lietuvoje – 14,8% (I ketv. buvo 17,5%). Minimali alga Graikijoje – 863 Eu, Lietuvoje – 246 Eu (850 Lt). Vidutinė alga Graikijoje – 2323 Eu, Lietuvoje – 612 Eu (2112 Lt). Vidutinė pensija Graikijoje – 1858 Eu, Lietuvoje – 221 Eu (766 Lt, net Lenkijoje 1492 Lt). Perkamoji galia Graikijoje – 0.94, Lietuvoje – 0,63...

Kas nepatenkintas padėtimi ir kas rodo aktyvumą savo interesus ginti?..

Publicisto Vidmanto Valiušaičio  straipsnis parengtas jo pranešimo, skaityto Trakuose 2011 m.gruodžio 8 d. vykusios Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) konferencijos „Miškas - žmogui, žmogus - miškui", pagrindu. Sutrumpintas ir redaguotas tekstas buvo spausdintas žurnalo "Miškai"  sausio mėn. numeryje.