Naujienos
K.Šiaulys: Miškų įstatymas.Kur veda neapykantos savarankiškiems valstybės piliečiams kurstymas?
Seime, prezidentūroje, žiniasklaidoje, visuomenėje nuošė kaip vasaros liūtis debatai dėl Miškų įstatymo pataisų. Seimui patvirtinus Prezidentės pasiūlytą Įstatymo variantą, aš, Lietuvos pilietis ir miško savininkas, padariau tokias išvadas:
1. Buvo palaiminta tolimesnė korupcija teritorijų planavimo srityje, nes pasak pono R.Braziulio minčių, išsakytų televizijos laidoje "Paskutinė instancija" kiekvienas save gerbiantis verslininkas jau yra pasistatęs miške namą, jeigu to norėjo, nepaisant jokių įstatymo numatytų draudimų. Tą patį pailiustruoja ir pridygę namai pušynuose tarp Vilniaus ir Nemenčinės kur vietoje mažo medinio namelio atsirado kotedžai bei daugiabučiai.
2. Paniekinta privati nuosavybė, duodant žinią visuomenei, kad privati miškų nuosavybė tai kažkas kaip ir neteisėta, gėdingo pusiau visaliaudinė ( kaip sovietiniais laikais) pusiau privati nuosavybė.
3. Siekiant reitingų ir abejotino populiarumo pakylėti patys žemiausi žmoniškieji jausmai - pavydas, paniekinimas veiklesnių, darbštesnių visuomenės narių. Tuo pačiu duotas ženklas - galima eiti toliau, galima iš viso abejoti privačios žemės, miško, vandens telkinių nuosavybės institutais.
4. Buvo duota žinia, kad tauta yra neverta bent kiek rimtesnių argumentų vienam ar kitam sprendimui pagrįsti. Pagrindiniai argumentai, kodėl reikia uždrausti atkurti sodybas miške, buvo p. A.Knystauto, prof. R. Juknio ir kitų gamtosaugininkų rypavimai apie galimybes uogauti ir grybauti praradimą, lyg lietuvių tautos egzistencijos pagrindas ir vienintelis pajamų šaltinis ateityje liks grybavimas ir uogavimas, o didžiausi grybai ir saldžiausios uogos augs po būsimų sodybų miške langais.
Kitas "svarus" argumentas - mistinis 140 tūkst. sodybų skaičius, kuris, neva gali atsirasti miškuose. Ką gali įtikinti šis argumentas nežinia. Kita vertus, net patikėjus šiuo keistu teiginiu, kyla klausimas - kaip galima atsisakyti ~70 mlrd. Litų investicijų (tiek maždaug kainuotų 140 tūkst. sodybų įsteigimas).
Tikrosios priežastys viešai neįvardijamos.
Tai, kas buvo diskutuojama viešojoje erdvėje, tėra tik ledkalnio viršūnė tikrųjų priežasčių, kodėl šio klausimo nagrinėjimas sukėlė tiek aistrų tiek valdžios institucijose, tiek visuomenėje.
Viena iš galimų priežasčių - bet kokiomis priemonėmis išlaikyti miškingas teritorijas be žmonių. Tikslų keletas - teritorijas be žmonių lengviau parduoti, nacionalizuoti ar kitaip vykdyti taip vadinamą "viešąjį interesą".
Toliau stabdyti gyventojų bėgimą iš miestų. Tuo labiausiai suinteresuoti visi monopolistai, kurie kas mėnesį pateikia sąskaitas už šilumą, vandenį, nuotekas, dujas. Miestietis, palikęs būstą daugiabutyje, tampa laisvas žmogus, jo gyvenimo kaštai priklauso tik nuo paties taupumo ir išradingumo.
Sodyba miške - ugdanti, tausojanti, prasminga. Kaip geriau galima nuo mažų dienų mokyti tausoti gamtą, gyventi santarvėje su gamtos teikiamais privalumais, kaip gyvenant betarpiškai, kasdien stebint aplinkui vykstantį gyvenimą.
Prezidentė ir Seimas praleido gerą progą vietoje siūlomo automobilių mokesčio įvesti mokestį būsimoms sodyboms miške, pavadinus tai komforto ar solidarumo mokesčiu, nes vadinti tai prabangos mokesčiu būtų nepadoru.
Neleidus atkurti sodybų miške, neįvyko nei ekonominė nei ūkinė krizė. Pagilėjo moralinė visuomenės krizė, pasistengta dar labiau supriešinti dvi socialines grupes - pasyviąją visuomenės dalį, laukiančią nuolatinių malonių iš valdžios, ir likusius Lietuvos žmones - dirbančius, kuriančius, tikinčius Lietuvos ateitimi, kuriančius gyvenimą vaikams ir anūkams. Valdžia, negalėdama niekuo realiai padėti tai malonių laukiančiai visuomenės daliai, kaip dovaną, kaip kompensaciją pasiūlė suvaržymą eiti į priekį veržliems. Kaip bus tai įvertinta, parodys netolima ateitis, o tremtiniai, ir tie, kurie puoselėjo viltis teisėtai apsigyventi svajonių aplinkoje, turės palaukti, kol sugebės išsirinkti tinkamus savo atstovus Seime.
Stebint Seime Įstatymo pataisų svarstymą, atkreipiau dėmesį į vieną aplinkybę - nemaža dalis jaunųjų Seimo politikų labai karštai propagavo visaliaudinės nuosavybės ( arba viešojo intereso prioriteto) kaip neginčijamo gėrio, idėjas. Nežinant, kad daugumos jų amžius nesiekia 40 metų, atrodytų, kad tai ilgus metus partinį - tarybinį darbą dirbę partorgai, išėję į Seimo tribūną agituoti už priesodybinių sklypų sumažinimą, kolūkiečių teisės laikyti tik 1 karvę ir 2-vi kiaules įtvirtinimą. Juokinga jeigu nebūtų graudu. Graudu, nes kolūkių laikais kolūkių pirmininkai į savo partorgus žiūrėjo su gera doze ironijos, nes pastarieji nesugebėdavo išspręsti jokio rimtesnio ūkinio klausimo. Dabartiniai Seimo partorgai, negalintys savęs realizuoti nei versle, nei moksle, nepažindami gyvenimo, imasi spręsti labai jautrius visuomenei reikalus. Dėl savo reitingų, pasitelkę žemiausias paskatas- pavydą, pagiežą, pamynę teisinės visuomenės ir teisinės valstybės principą. Noriu pacituoti Seimo nario Kęstučio Daukšio pasisakymą 2011 m. kovo 29 d. plenariniame posėdyje Nr. 305 (Citata iš stenogramos).
"Šis įstatymas, ko gero, kokius pusė milijardo litų tikrai iš valstybės kišenės iškrapštys ir įdės kam nors į kišenę. Atvirai pasakysiu, mano galva, jis padarytas taip, kad lyg ir žmonėms būtų geras, bet iš tikrųjų tai yra žulikų įstatymas, tai yra tiems, kurie turi prisipirkę, prisisukę būdami matininkais ar kaip nors kitaip, sklypų prie ežerų, geruose miškuose ir kitur, o dabar įteisins savo nuosavybę. Mes dvidešimt metų, čia J.Ramonas sako dvidešimt metų visiems paprastiems žmonėms, kurie atsiiminėjo savo turtą ir savo žemę, sakėm: miške tu turėsi 4 ha, nieko statyti negalėsi, nieko tau čia nebus, žmogus paėmė ir pardavė tą mišką. O dabar tas turtingas nusipirko už 1000 ar už 1500 Lt. ir atneša į Seimą, per kitą galą įkiša įstatymą, galbūt irgi nusipirkęs tam, kad galėtų ten pasistatyti ir tą žemę padaryti kelis kartus brangesnę arba kelis šimtus kartų brangesnę. Tai Seime atrodo visas šitas dalykas.
Antras dalykas, tai yra faktiškai tam tikrų zonų prie upių gražiose vietose sunaikinimas, pavertimas privačiomis, net grybauti nebus galima nueiti, nes šimtą metrų aplink namus gali uždrausti rinkti grybus. Bus tokių miškų, kur negalės net pagrybauti užeiti žmogus, jau nekalbu apie tai, kad į upę nusimaudyti, nes tvoros bus aptvertos ir kiti dalykai. Todėl manau, kad šitas įstatymas yra negeras iš prigimties ir neužtenka jo paisyti , jį reikia atmesti visą lauk, tegu Vyriausybė pasiima ir sutvarko, vieną kartą parodo, kad jie iš tikrųjų su korupcija ir su milijonieriais kovoja, o ne tik žodžiais daro šiuos dalykus. Tuo pačiu metu padeda visiems, kas tik turtingesnis, tam ir geriau, bankams, dar kam nors, o paprastiems žmonėms, kaip ir visą laiką, per kepurę-pensiją atėmiau, atlyginimą sumažinau, važiuok į Angliją, ten įstatymai geresni. Todėl aš sakau, kad už šį įstatymą balsuoti negalima. Ačiū." (Citatos pabaiga).
Gražiai ir simptomatiškai pasakyta. Simptomas - neapykanta savarankiškiems valstybės piliečiams. Taip kalba labai 'suvargęs' Seimo narys, kuris labai nekenčia milijonierių, ir kurio partijai vadovauja dar labiau 'suvargęs nemilijonierius' Europos parlamentaras. Asmeniškai stebėjau dalyvaujančių Seimo narių reakciją į tokį visos savininkų klasės šmeižimą, o reakcijos jokios. Esame nuteisti kolektyviai kaip klasė.
Džiugu, kad šioje sodybų atkūrimo epopėjoje labai santūriai laikėsi valstybinių miškų pareigūnai, kai kurie net drįso tyliai pritarti kuklioms statyboms privačioje miško žemėje. Glaudžiai bendradarbiaudamas su valstybine miškų sistema įvairiais pjūviais, turiu pasakyti, kad jokios priešpriešos nėra ir negali būti tarp dviejų miškų nuosavybės formų, nes tikslai vienodi - auginti kuo gražesnį mišką ir gauti kuo daugiau naudos sau ir valstybei.Bet čia ir prasideda problemos. Savininkas siekia naudos sau ir moka mokesčius valstybei, miškų urėdijos siekia naudos kam? Ogi irgi sau ir moka mokesčius valstybei. Bet tai buvo. Dabar valstybiniai miškai pamažu nacionalizuojami ir ekonominė logika yra atstatoma į vietą. Valstybiniai miškai tokioje apimtyje kaip dabar, yra būtini, turi išlikti, ir LMSA atmeta bet kokias spekuliacijas tema apie valstybinių miškų privatizavimą, tačiau ieškojimas geriausio ekonominio valstybinių miškų naudojimo modelio turi vykti nuolat, ir visuomenei bei valstybinių miškų valdytojams tai neturėtų kelti susierzinimo.
Bet yra ir šviesesnių momentų. Džiaugsmingai nuteikia Vyriausybės apsisprendimas kad didžiąją dalį rezervuotų privatizavimui miškų parduoti aukcionų būdu už grynuosius. Jeigu šis procesas bus įvykdytas skaidriai ir protingai tikėtinas puikus rezultatas valstybei įplaukų į biudžetą prasme, tiek savininkų būrio sustiprinimui. Įsitikinęs, kad pozityvią poziciją tuo klausimu yra užėmęs žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius, palaikantis miškų privatizavimo įdėją. Nuoširdžiai jam dėkojame ir linkime visiems savininkams prisiminti ministrą per rinkimus. Įsitikinęs, kad miško savininkai, esantys ir būsimieji garbingai vykdys pasirinktą misiją - sodinti, auginti ir protingai naudoti vieną gražiausių Lietuvos turtų - mišką.
Kazimieras Šiaulys
2011-12-08
Pranešimas perskaitytas 2011-12-08 LMSA organizuotoje konferencijoje "Miškas- žmogui, žmogus-miškui", kurios metu buvo apdovanoti konkurso "Pavyzdingai tvarkoma privati miško valda 2011" nugalėtojai.
**************************************
 |
 |
 |
 |
 |
Išlydint Tarptautinius miško metus 2011 m. gruodžio 8 d. LMSA rengia konferenciją „Miškas-žmogui, žmogus-miškui" bei "Pavyzdingai tvarkoma privati miško valda 2011" konkurso apdovanojimus. Išsamesnė informacija čia...>>>
Apie konferenciją rašo:
- LMSA : 2011-12-07 R.Cicėnas. "Pavyzdingai tvarkoma privati miško valda 2011" konkurso rezultatus apibendrinant
- LMSA : 2011-12-09 Pavyzdingai besitvarkančių miškų savininkų gretos kasmet vis gausesnės
- Naujienų portalas DELFI: 2011-12-09 Apdovanoti geriausi miškų savininkai
- LR Žemės ūkio rūmai: 2011-12-09 Apdovanotos gražiausiai tvarkomos miško valdos
