Naujienos

Kooperatyvai – paskutinis gelbėjimosi šiaudas, teigia savo 2005 m. kovo 12 d.straipsnyje  Albinas Čaplikas, Valstiečių laikraščio korespondentas

Apmaudu, kad penkioliktaisiais valstybės gyvavimo metais ūkininkus dar tenka raginti jungtis į kooperatyvus, griebtis jų kaip paskutinio išsigelbėjimo šiaudo. Akylesni žemdirbiai jau per pirmuosius įsijungimo į ES bendrąją rinką mėnesius pastebėjo, kad pinigingi Vakarų šalių užsakovai laukia ne tik kokybiškos produkcijos, bet ir tik stambių pasiūlymų. Todėl smulkusis ūkininkas net gamindamas geriausią produkciją į Vakarų rinką neprisibels. Nepasigailės jo ir produkciją superkančios stambiosios lietuviško kapitalo įmonės. Tokie rinkos dėsniai. Todėl vienintelė išeitis – steigti perdirbimo, realizavimo ir įvairių paslaugų teikimo žemės ūkio kooperatyvus.

Kooperatyvams nereikia išimčių

Prieš kelias dienas žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė, susitikusi su žemės ūko specialistais, paragino paspartinti ir visokeriopai skatinti žemės ūkyje kooperacijos plėtrą, kad smulkūs ūkiai kooperacijos dėka taptų stipriais žemės ūkio rinkos dalyviais. Ministrė siūlė kuo aktyviau skleisti kooperacijos idėjas ir artimiausiu metu šia tema surengti didelę konferenciją.
Vienas iš šiuolaikinės Lietuvos kooperacijos klasikų LŽŪU prof. Julius Ramanauskas apgailestauja, kad iki šiol valdžioje arba nebuvo kooperaciją remiančių bei išmanančių žmonių, arba jie dėl įvairių priežasčių nesiryždavo imtis efektyvių veiksmų. „Nuo žemės ūkio reformos pradžios sakiau ir sakau tą patį – nereikia kooperatyvams jokių išimčių, bet suteikite jiems tokias pat veiklos sąlygas ir remkite taip pat, kaip remiate akcines bendroves. Žmonės būtų greitai atskyrę pelus nuo grūdų“, – sako J.Ramanauskas.

Smulkieji pateks į stambiųjų rankas

Kai kurie žemės ūkio specialistai teigia, jog palankiausias kooperatyvų steigimosi laikas jau praėjo – valstybės rankose buvusios įmonės seniai privatizuotos, taigi žemės ūkio ministrės palinkėjimai kooperatyvams tapti rimtais rinkos dalyviais vėluoja mažiausiai dešimtmečiu. Kauno rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Alvydas Rimdeika sako, kad ūkininkai pasirinko neoficialią kooperaciją – susimeta ir nusiperka bendrą žemės ūkio techniką, vienas kitam teikia įvairias paslaugas. Tačiau steigti kooperatyvo nenori. „Stinga pasitikėjimo, ūkininkai galvoja, kad valdžia juos įvilios į kooperatyvus, o tada ims ir užkraus mokesčiais. Be to, pavyzdžiui, Kauno rajone formuojasi stambūs ūkiai, kuriems kooperacija nelabai svarbi“, – sako A.Rimdeika. Skyriaus vedėjas prognozuoja, kad anksčiau ar vėliau smulkūs ūkiai pateks į stambiųjų rankas.
„Jau po 3–5 metų smulkiųjų ūkininkų gerokai sumažės – jeigu iki šiol ūkis nestambėjo, vadinasi, nėra kam dirbti, nėra pamainos. Pagarbaus amžiaus žmonės palengva traukiasi iš žemės ūkio“, – sako A.Rimdeika.
Kuriant kooperatyvus svarbūs ne tik ekonominiai, bet ir psichologiniai veiksniai. Kaimo žmogų nelengva įtikinti kokia nors naujove. Per penkiolika metų būta daug sukčiavimo atvejų, kai kaimo žmonės prarado sunkiai uždirbtus pinigus. Per mažai buvo gerų pavyzdžių. „Kaimo žmogus pasitikės tik vietiniu, visiems pažįstamu ir išbandytu žmogum, o tokių ne tiek daug yra, nes aktyvesni jau sukūrė stambius ūkius ir nori dirbti tik sau“, – sako A.Rimdeika.

Suteikiami prioritetiniai balai

Žemės ūkio ministerijos Infrastruktūros, melioracijos ir kooperacijos departamento direktoriaus pavaduotojas Silverijus Dangveckas kooperatyvams pranašauja geresnę ateitį. Jis „Valstiečių laikraščiui“ sakė, kad jau artimiausiu laiku numatyta ūkininkus paskatinti jungtis į melioracijos statinių kooperatyvus. „Parama kooperatyvams yra pakankama, tačiau trukdo psichologiniai veiksniai. Jeigu kas nors padarė klaidų, tai įsimenamos tik jos, o ne laimėjimai, kurių pasiekė kooperatyvus įkūrę ūkininkai. Štai kodėl iš beveik 400 įsteigtų kooperatyvų teliko apie 200. Tačiau esu įsitikinęs, kad kooperatyvus nevėlu steigti ir šiuo metu, o kas kalba kitaip – tiesiog nesupranta kooperacijos naudos“, – tikina S.Dangveckas.
Departamento direktorius sako, jog kooperatyvai turi gerų galimybių pasinaudoti ES struktūrinių fondų lėšomis – jiems suteikiami prioritetiniai balai. Be to, numatytos mokesčių lengvatos Pelno mokesčio, Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto, Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo bei Pridėtinės vertės mokesčio įstatymuose.

Projektą liepė padalyti į dvi dalis

Tačiau kooperatyvų nariai „Valstiečių laikraštį“ tikino, kad parama ir įstatymuose numatytos lengvatos ne visada pasiekia tuos, kuriems jos skirtos. Jonavoje įsikūrusio rapsų perdirbimo kooperatyvo „Biodyzelis“ atstovai jau antrus metus eina kryžiaus kelius, bet pradėti realios veiklos nepavyksta. Trukdo biurokratizmas. Jonaviečiai planavo gaminti biodyzeliną, parengė projektą ir tik tada valdininkai pareikalavo jį padalyti į dvi dalis.
„Apie tokius keistus dalykus net nepagalvojom. Paaiškėjo, kad darbus iki aliejaus išspaudimo gali remti tik Žemės ūko ministerijai priklausanti NMA, o tolesnį aliejaus perdirbimą (rektifikavimą) – tik Ūkio ministerija. Taigi abiem ministerijoms reikės teikti po tokią pat paraišką, tačiau vieną dalį išbraukti“, – stebisi kooperatyvo narys Vytautas Malkevičius.
Kai skirtingos ministerijos paraiškas patvirtins, kooperatyvas jas vėl sudės į krūvą ir tik tada galės statyti perdirbimo cechą. Tačiau gali paaiškėti netikėtumų – o gal kuri nors ministerija nepatvirtins jai pateiktos paraiškos dalies. Tokiu atveju kooperatyvo planai žlugtų, o valdininkai tik skėstelėtų rankomis ir teisintųsi vykdantys Briuselio nurodymus. O gal tokiais atvejais Vyriausybė galėtų imtis atsakomybės ir prireikus Briuselio ekspertams paaiškintų atsiradusias nenumatytas aplinkybes. Tačiau lengviausia apie tai negalvoti.
Vis dėlto daugelis „Valstiečių laikraščio“ pašnekovų yra įsitikinę, jog sugrįžti prie neatliktų darbų niekada nebūna per vėlu. Nauji kooperatyvai steigiasi ir Vakarų Europos šalyse, kur rinka buvo pasidalyta jau prieš kelis dešimtmečius. Vieni žlunga, ateina kiti ir netobulėjančius priverčia pasidalyti rinka.

Nesugeba paaiškinti

LŽŪU prof. Julius Ramanauskas apie kooperatyvų naudą kalba tikrai neprofesoriškai – paprastai ir aiškiai. „Didžiausią naudą kooperatyvo nariai gali gauti tik dalyvaudami kooperatyve, t.y. jeigu į jį įstojai, tai būk ištikimas ir savo užaugintą produkciją parduok tik per savo kooperatyvą, nesusigundyk net kartais pasitaikančiais pelningesniais pasiūlymais parduoti kitiems“, – sako J.Ramanauskas. Profesorius priduria svarbią pastabą, kad kiekvienas kooperatyvo narys ūkininkauja savo žemėje atskirai, dirba taip, kaip nori ir išmano – nei kiti kooperatyvo nariai, nei vadovai neturi teisės nurodinėti, kaip jis turi ūkininkauti. Kooperatyvas kuriamas spręsti kitus reikalus, pavyzdžiui, ieškoti kam pelningiau parduoti kooperatyvo narių užaugintą produkciją, pigau nupirkti trąšų, chemikalų, racionaliau panaudoti žemės ūkio techniką.
„Kalbėdamasis su ūkininkais dažnai suvokiu, kad niekas jiems paprastai, suprantamai nesugebėjo paaiškinti, kokią naudą galima išspausti įkūrus kooperatyvą“, – sako J.Ramanauskas.

Perdirbėjai išsišokėlius sužlugdytų

Naudingiausia užsiimti žemės ūkio produktų perdirbimu. Visada daugiau naudos gausi kurdamas didesnę pridedamąją vertę turinčius produktus. Tačiau perdirbimu šalyje užsiima tik 16 nedidelių kooperatyvų. Šia veikla užsiima uogų ir daržovių augintojai, tačiau kitose žemės ūkio srityse tokių kooperatyvų neužtiksime. Kodėl? Ne todėl, kad ūkininkai nenorėtų tuo užsiimti.
„Deja, šiuo metu perdirbimo rinkoje rasti nišą gali tik kai kurių sričių kooperatyvai. Pavyzdžiui, užsiimti pieno perdirbimu būtų sunku – tokį išsišokėlį stambiosios įmonės kaipmat sužlugdytų“, – daro išvadą J.Ramanauskas.
Vienas kitas ūkininkas bandė perdirbti savo ir stambesnio kaimyninio ūkio pieną, gaminti sūrius, varškę, grietinę, bet greitai atsikando tokios veiklos – neapsimoka. Perdirbimui reikia didelių apimčių, kitaip dirbsi nuostolingai. Didinti apyvartą reikia stambių investicijų, o ūkininkų kišenės kol kas per plonos. Tačiau ateityje neabejotinai atsiras ir stambių produkcijos perdirbimo kooperatyvų. Neatmestina, kad juos įkurti užsinorės stambieji ūkininkai. Vieną dieną jie suskaičiuos, kiek praranda pinigėlių, ir pasiryš investuoti. Prie jų prisijungs ir smulkesni kokybišką pieną gaminantys ūkininkai.

Skolintis nedrįsta

Mažiau lėšų reikia užaugintos produkcijos realizavimu užsiimantiems kooperatyvams. Vienas tokių – Kauno apskrityje Kulvos seniūnijoje veikiantis kooperatyvas „Jonavos javai“. „Įsikūrėm prieš ketverius metus, tačiau iki šiol investavome tik savo sukauptas lėšas. Valdyba ne sykį svarstė skolinimosi galimybes, bet kiekvieną kartą nuspręsdavo, jog imti paskolą rizikinga. Dar neužmiršome Panevėžyje veikusio grūdų augintojų kooperatyvo žlugimo“, – sako kooperatyvo vadovas Rimantas Palaima.
Jonaviečių kooperatyvo pavadinimas gali suklaidinti – „Jonavos javai“ superka ir realizuoja ne tik grūdus, bet ir pieną. „Kooperatyvo nariai gauna iki 5 ct/kg daugiau nei kiti smulkieji pieno gamintojai“, – sako R.Palaima. Be to, kooperatyvas jau įsigijo pieno supirkimo punktą. Per 60 kooperatyvo narių parduoda apie 90 t pieno per mėnesį.

Statistika neįvertina aplinkybių

Šiuo metu Lietuvoje veikia 211 kooperatyvų bei kooperatinių bendrovių, kurios sujungė bendram tikslui beveik 9 tūkst. žmonių. Daugiausia kooperatyvų veikia Kauno (35 kooperatyvai), Telšių (35) bei Šiaulių (32) apskrityse, o mažiausia – Alytaus apskrityje – tik 5 kooperatyvai. Pagal veiklą daugiausia įsisteigę agroserviso paslaugas teikiančių kooperatyvų (106), o gamybos ir užaugintos produkcijos realizavimo kooperatyvų yra po 35.
Vidutiniškai kiekviename kooperatyve yra 42 nariai, tačiau statistikai neįvertina kai kurių labai svarbių aplinkybių. Pavyzdžiui, kooperatyvais kažkodėl vadinamos ir įregistruotos kelios bendrovės, turinčios po 300–900 narių. Labai daug kooperatyvų teturi po 5–10 narių.