Naujienos
L.Kranauskas: Bukletėjantys ekoprojektai - seklūs rezultatai
Kasdien sekant jaunimo nevyriausybinių organizacijų ir neformalių „nuveikime ką nors" būrelių veiksmus, stebuklingai prisimena nesename „Ozono" numeryje filosofo nusakyta mintis: Lietuvos visuomeniniam sektoriui būdinga tendencija realius darbus pakeisti švietimo, „visuomenės informavimo", festivalinimo ir lankstinukų platinimo judesiais. Neskaitant kelių pažymėtinų pievų tvarkymo ar šiukšlių rinkimo akcijų, į aplinkosaugos šūkius linkę judėjimai ir įstaigos labiau linkę remtis jaunimo ugdymu, atmintinėmis, rūšiavimo patarimais ar netgi tiesiog raginimais, filmų peržiūromis ir paskaitomis, lankstinukais ir straipsneliais ekologinėje spaudoje bei tinklaraščiuose. (Alvin Edison nuotr.)
Daugumos šių pastangų neapkaltinsi „žaliuoju smegenų plovimu" (angl. greenwashing) - jų ir tikslai 99 procentais skaidrūs, ir rekomendacijos gali būti teisingos, neretai metamos ir didžiulės nemokamai iš nemiegotų naktų atimtos jėgos. Problema - gausūs ir vis nauji projektai neatsižvelgia vieni į kitus, esamų organizacijų ir institucijų užsibrėžtus bei įgyvendinamus planus, jų reti bendradarbiavimai neužčiuopia esmės, o mažas domėjimasis ekologiniais prioritetais, aštriausiomis problemomis, bendros vizijos ir politinio sąmoningumo stoka iš anksto užbėga už akių geidžiamiems pokyčiams. Be to, belieka pakartoti, angažavimasis į „ekologinių idėjų sklaidą" (dažniausiai ypač neefektyviomis priemonėmis, susisiekiančiomis tiesiog su kitais ekologinės bendruomenės atstovais) nenumaldomai užgožia tiesioginio fizinio veiksmo poreikius. Iš pirmo žvilgsnio nelabai yra ką pasirinkti: rudenį - lapai ir šiukšlės, pavasarį - šiukšlės, inkilai, medžių sodinimas... Tačiau jei jaunieji ekodraugai pasigilintų į kasmetines žaliųjų kovas, kuriose atliekų deginimo gamyklos, vis nauji GMO ar atominės energetikos lobistų planai, miškų ir saugomų teritorijų „liberalizavimo" projektai, jūros ir kitų vandens telkinių užterštumo problemos yra tik „maži" epizodai, galbūt mažesnis būtų ir polėkis kurti naują „rūšiuok linksmai" ar „dviratį tu mink smagiai" portalą.
Jei žali vaikai skrajoja, tai suaugusieji - dvejoja
Galima pritarti Erlandui Paplauskiui, pabrėžiančiam „naiviojo jaunimo" vėjo malūnėlių trapumą. Tačiau tik iš dalies. Kategoriškojo aplinkosaugininko palaikomi žalieji veteranai vargiai berandami prie durų, į kurias idealistinis jaunimas beldžiasi ieškodamas savanoriškos veiklos patirties ir karčių gamtosaugos vaisių. Smagu pasiginčyti apie kaštonus, tačiau, kreipusis į juos dėl prisijungimo prie Baltijos antiatominio fronto, nebuvo sugebėta pateikti nei „taip", nei „ne" atsakymo. Kažkas kažką kažkam lyg ir persiuntė, bet... Žalieji vilkai nepraleidžia progos pasiskųsti, kad protesto akcijose ir kasdieniuose darbuose mažai „šviežio" jaunimo, o kai jiems jį pasiūlai, prasideda skėsčiojimas rankomis ir atsirašinėjimai apie nelaimingus nusivylimus prieš dešimtmetį ar du.
Visuomeniniam sektoriui būdinga tendencija realius darbus pakeisti švietimo, „visuomenės informavimo", festivalinimo ir lankstinukų platinimo judesiais.
Tarp visų išsibarsčiusių organizacijų ir ratelių - niekaip nesusisiekiančių indų, susidarė dykuminė ir auganti praraja, kurioje begalybėmis ir aštuoniukėmis važinėjasi vis įdomesnių industrijų lobistai, naujos statybos, „darnūs" kraštovaizdžio draustinius pradrėskiantys rajonai bei daugiabučiai, atominės „strategijos", studijos ir konsultantai, sąvartynai ir jų deginimo gamyklos, besirungiančios, kuris didesnį atliekų kalną užaugins ir supirks per dieną.
Tačiau, užuot pamąstę ir pasidaliję veiksmais prieš šiuos neskrupulingus projektus, mes taškomės deklaracijomis „ne, su šitais tai tikrai nenorime turėti nieko bendro", matuojamės, kieno pavadinimas juokingesnis, arba išleidžiame naują įdomų lankstinuką. Tiesa, mes ir patys šiandien bendradarbiaujame su „Žaliuoju žemėlapiu", kuris, perkėlęs Vilniaus kartografinį portretą į interneto technologijų projektus, pirmiausia baudžiasi ne kokius nors parkus, dviračių takus ar troleibusų maršrutus suregistruoti, o... ekologines kavines, parduotuves ir restoranus; su Energetikos ir technikos muziejumi, kuris jau kelintą mėnesį investuoja į moksleivių paskatinimą surinkinėti nebenaudojamus mobiliuosius telefonus, kuriuos būtų galima pristatyti juos perdirbančiai privačiai bendrovei; su studentų atstovybe, sugalvojusia „žalią projektą" apie tai, kad „gerai būtų vaikus paskatinti padaryti kokių dirbinių iš atliekų"... Taip ir auga kalnas neįveikiamų, neišvengiamų ir nereikšmingų darbų, kurie veiksmingai užgula akis ir galvas visiems metams.
Kaip išbristi iš uždaro rato?
Pirmiausia, mano galva, reikia nenutolti nuo sąrašo aktualiausių problemų ir prioritetų, lemiančių aplinkosaugos būklę, bei nuolat mąstyti, kaip keisti sistemą iš esmės, o ne vien padažyti ją žaliais flomasteriais (čia vėl pritarsime Erlandui).
Tada sveikas pokytis būtų kuo labiau atsižvelgti į kontekstą, nuveiktus ar kai kuriose srityse net stipriai išsemtus (kaip ekologinių leidinių ar portalų) darbus ir eiti toliau, giminingose veiklose plačiai kooperuotis ir jokiu būdu neatsižvelgti į emocinius atskiruose junginiuose dalyvaujančių asmenybių santykius, jokių daugiau „jei po šiuo manifestu pasirašė Tas, tai mes tikrai nesirašysime".
