Naujienos
V.Ribikauskas: Ruduo - metas apsilankyti savo miškuose
Pats laikas miškų savininkams apsilankyti savo valdose. Ruduo-palankus metas daugeliui reikalingų darbų miškuose,- primena miškininkas Vytautas Ribikauskas žurnalo “Miškai” 2011 m. rugsėjo numeryje.Pasodintų želdinių būtiniausia priežiūra
Jeigu šių ir praėjusių metų pavasarį kirtavietėse pasodintuose miško želdiniuose nebuvo vykdyti priežiūros darbai, sodinukus stelbia suvešėjusios žolės bei nepageidaujamų medžių rūšių ir krūmų savaiminukai, pagrindinių medžių rūšių sodinukus stelbiančias menkaverčių medžių atžalas ir krūmus būtina iškirsti. Jeigu nėra galimybių vešlią žolę nušienauti, apie medžių sodinukus būtina ją bent sutrypti, kad žiemą sukritusios žolės kartu su sniegu neišguldytų sodinukų, neiššustų tokio „patalo" užspausti medeliai. Pašalinus žolę aplink medelius, jų liemenėlius mažiau pažeis peliniai graužikai.
Vyresnio amžiaus kirtavietėse pasodintuose želdiniuose būtina vykdyti ugdomuosius kirtimus, išlaisvinant pagrindinių rūšių medelius nuo menkaverčių medžių ir krūmų stelbimo, praretinant pagrindinių medžių rūšių savaiminės kilmės medelių guotus. Tik laiku ir kokybiškai atliekant ugdymo kirtimus, įmanoma išauginti našius, klimato kaprizams, medžių ligoms bei kenkėjams atsparius medynus.
Pats laikas naudoti repelentus
Lietuvoje pastaraisiais metais sparčiai gausėja elninių žvėrių populiacijos, todėl be miško želdinių apsaugos nuo šių žvėrių pakenkimų apsieiti neįmanoma. Labiausiai paplitęs ir lengviausiai pritaikomas želdinių apsaugos nuo elninių žvėrių pakenkimų būdas yra sodinukų apdorojimas repelentais. Nepatogu tik tai, kad šią apsaugos priemonę tenka taikyti kiekvieną rudenį. Rugsėjo pabaiga ir spalis - pats laikas vykdyti želdinių apsaugos repelentais darbus. Pageidautina, kad medelius aptepant repelentais oro temperatūra būtų ne žemesnė kaip 10 laipsnių šilumos, o apdorojami medeliai būtų sausi. Kur elninių žvėrių ne itin gausu, repelentu pakanka aptepti viršūninį apsaugomo medelio ūglį, tačiau ten, kur miškuose klaidžioja gausios elninių žvėrių kaimenės, praverstų aptepti ir viršutinių mentorių šoninius ūglius. Kai žvėrys nukandžioja visas šonines pušaičių ir eglaičių šakas, palikdami tik pliką stagarą, medeliai skursta ir gali net žūti.
Anksčiau kelerius metus pigius ir efektyvius repelentus, skirtus spygliuočių medžių sodinukų apsaugai nuo elninių žvėrių pakenkimo skabant ūglius, dideliais kiekiais gaminusi Dubravos eksperimentinė mokomoji miškų urėdija veiklą šioje srityje baigia. Privačių miškų savininkai šios urėdijos gamybos repelentų dar gali įsigyti tik šių metų rudenį. Daug įvairiausių repelentų įvežama iš užsienio valstybių. Jie gerokai brangesni, tačiau patogesni naudoti.
Apsauginiai gaubtai ir tvoros
Nuo zuikių ir stirnų medeliai gali būti apsaugomi plastikiniais gaubtais, kai apsaugomas individualiai kiekvienas sodinukas atskirai. Plastikinėmis apsaugomis dažniausiai saugomi kietieji lapuočiai, beveik išimtinai ąžuoliukai. Tačiau elniai ir briedžiai lengvai pasiekia medelių viršūnes, kai šie praauga individualių apsaugų aukštį. Ir tada brangiai kainavusi medelių apsauga nueina, kaip sakoma, „šuniui ant uodegos".
Nuo elnių ir briedžių miško želdinius gali apsaugoti tik aukštos ir tvirtos tvoros. Tačiau toks apsaugos būdas yra labai brangus. Tvoromis žemės ūkio paskirties žemėse įveistus želdinius aptverti gali nebent tie žemių savininkai, kurie gauna ES fondų paramą.
Galimos kompensacijos už medelių apsaugą
Miško savininkams reikia priminti, kad, vadovaujantis Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymu, Savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymu ir Medžioklės įstatymo nustatyta tvarka, jie gali gauti kompensaciją už išlaidas, padarytas prevencinėmis priemonėmis apsaugant miško želdinius nuo kanopinių žvėrių pakenkimo. Tos prevencinės priemonės kaip tik ir yra miško želdinių apsauga nuo žvėrių pakenkimo repelentais, individualiomis medelių apsaugos priemonėmis ir tvoromis. Prašymus dėl kompensacinių lėšų skyrimo reikia paduoti rajonų savivaldybėms, kartu pateikiant visas prevencinėms priemonėms padarytų išlaidų patvirtinančių dokumentų kopijas (sąskaitos, aktai, paskyros ir kt.). Apie atliktų darbų apimtis turi patvirtinti vietovės, kurioje auga nuo žvėrių pakenkimų apsaugoti želdiniai, seniūnas.
Miškų savininkai galėtų būti aktyvesni
Tačiau kai miške elninių žvėrių gyvena labai daug, negelbsti ir repelentai, sunku želdinius apsaugoti ir kitomis apsaugos priemonėmis. Todėl mokslininkų yra nustatytos leistinos kanopinių žvėrių gausos normos miško ploto vienete. Deja, šių normų pastaruoju metu nesilaikoma. Kad būtų efektyviau reguliuojama kanopinių žvėrių gausa privačiuose miškuose, savivaldybių Kanopinių žvėrių sumedžiojimo limitų nustatymo komisijų darbe aktyviau reikštis galėtų privačių miškų asociacijų atstovai, išreikšdami savo nuomonę dėl kanopinių žvėrių gausos reguliavimo privačiuose miškuose.
[Lietuvosmiskai.lt komentaras: Lietuvos miško savininkų asociacija (LMSA) dar rugsėjo pradžioje oficialiai kreipėsi į Aplinkos ministeriją dėl kanopinių žvėrių gausos reguliavimo , su raštu susipažinti galima čia...>>>]
Medžiotojai turi gauti savininkų leidimus
Beje, rudenį suaktyvėja medžiotojai. Dabar Lietuvoje išplito toks visuomenei nelabai patinkantis medžioklės būdas, kai žvėrys (daugiausiai šernai) medžiojami jaukinimo vietose. Prie įruoštų tykojimo bokštelių žiemą-vasarą beriami pašarai ir medžiojami ėsti susirinkę žvėrys. Daug miško savininkų skundžiasi, kad jų miško valdose, o blogiausia, kad prie jaunų miško želdinių plotų ar tiesiog juose medžiotojai įsiruošia tokias šėryklas - jaukyklas. Atėję į tokias vietas paėsti žvėrys ištrypia, išknisa, nuskabo miško želdinius gana dideliuose plotuose. Miško savininkams reikia priminti, kad be jų sutikimo medžiotojai privačiose valdose neturi teisės nei statyti stacionarius žvėrių tykojimo bokštelius, nei įruošti vienokio ar kitokio tipo šėryklas, sėti ar sodinti pašarinius žvėrims skirtus laukelius. Esant tokiems pažeidimams, geriausia kreiptis į tos vietovės seniūną, kuris žinos, koks medžiotojų kolektyvas veikia toje teritorijoje, ir inicijuos medžiotojų susitikimą su miško savininku, nes pačiam miško savininkui kartais sunku nustatyti asmenis, pažeidusius Medžioklės įstatymo numatytą tvarką.
Rudeninio miškasodžio privalumai
Tie miškų savininkai, kurie pavasarį nesuskubo apsodinti iškirsto miško plotų, miško želdinius sėkmingai gali sodinti ir rudenį. Jei ruduo nėra labai sausas, spygliuočių medžių rūšių sodinukus (eglė, pušis) galima pradėti sodinti jau nuo rugpjūčio pabaigos ar rugsėjo pradžios. Mišką sodinti reikėtų į paruoštą dirvą, tad geriau, kad dirva jau būtų paruošta iš anksto, vasaros laikotarpiu. Tačiau jei miško kirtavietė neužmirkusi, dirvą galima ruošti ir prieš pat sodinimą.
Praėjusią vasarą Dubravos eksperimentinėje mokomojoje miškų urėdijoje vykusiame regioniniame miškininkų pasitarime kaip tik ir buvo svarstomos miško sodinimo rudenį perspektyvos. Pasitarime kalbėjęs stambus miško savininkas Kazimieras Šaulys 
iš Trakų rajono teigė, kad jis miškus sodina tik rudenį. Pasak K. Šaulio, rudenį lengviau rasti miško sodintojų, nes būna pasibaigę žemės ūkio darbai, pasodintiems želdiniams negresia sausros. Medelius sodinti jis pradeda rugsėjį ir baigia lapkritį, kartais net iki pat gruodo susidarymo. Vėlai rudenį medelių nesodina tik durpynuose, kad išvengtų iškilnojimo nuo šalčio.
Apie 70 % miško želdinių naudodama konteineriuose išaugintus sodinukus rudenį savo valdose sodina ir Latvijos bendrovė „Latvijas Finieris". Pasak Lietuvos miškų instituto mokslininko dr. Antano Malinausko, Lietuvoje persodinti spygliuočius rudenį geriausias metas - pirmoji rugsėjo pusė. Dubravos urėdas Kęstutis Šakūnas įsitikinęs, kad, daugiau miškų atkuriant ir įveisiant rudenį, palankiau darbus galima išdėstyti medelynuose, mažiau iškastų sodmenų iki pavasario reikia laikyti šaldytuvuose, pailgėja miškasodžio periodas. Miškų savininkams rudenį urėdijų medelynuose lengviau gauti visų medžių rūšių miškui atkurti ir įveisti reikiamų sodmenų. O kas mišką atkurti ar įveisti vis tik atidės pavasariui, rudenį turėtų sudaryti sutartis su miškų urėdijomis dėl sodmenų įsigijimo, kad atėjus pavasariniam miškasodžiui nereikėtų blaškytis po urėdijų medelynus ar sodmenų ieškoti net pas kaimynus lenkus ar latvius.
V.Ribikausko straipsnį "Vėl metas prisiminti savo miškus" skaitykite žurnalo “Miškai” 2011 m. rugsėjo numeryje...>>>
