Naujienos

prof.A.Vasiliauskas: kas ir kokiuose sapnuose išvydo mano kovą prieš profesijos brolius - valstybinius miškininkus?

Nenoriu komentuoti rašinio autoriaus teiginių nei apie vadinamus Medienos „dramblių" ir valdžios duetus, nei jo polemikos su buvusiu Žemės ir miškų ūkio viceministru Algirdu Bruku, o taip pat ir Privačių miškų savininkų asociacijos vadovų bei iš valstybinės miškų tarnybos atleistųjų miškininkų vadinamus išpuolius.

 Nuo to laiko (2004 m. gruodžio mėn.) kai išėjau į pensiją nesidomėjau nei dr. Kęstučio Jaskelevičiaus menamų stambių medienos vartotojų, nei Lietuvos privačių miškų savininkų asociacijos vadovų žygiais, kuriais neva buvo siekta privatizuoti valstybinius Lietuvos miškus. Taip pat nemačiau buvusių valstybinių miškų žinybos vadovų jokių anoniminių laiškų. Dabartinės valstybinių miškų valdymo sistemos griovėju tikriausiai tapau dėl dviejų priežasčių:

1) kad išdrįsau pakomentuoti priežastis dėl Valstybės kontrolės nustatytų trūkumų miškų žinybos veikloje ir

2) kad kartu su buvusiais miškų žinybos vadovais (J. Klimu, A. Bruku, I. Lazdiniu ir prof. S. Karazija) pasiūliau apjungti dvi, kaip mums atrodė, akivaizdžiai veiklą dubliuojančias biudžetines įstaigas - naujai įsteigtą Valstybinę miškų tarnybą su Generaline miškų urėdija.

Pirmas laiškas tuo klausimu buvo adresuotas aplinkos ministrui Gediminui Kazlauskui, LRS Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkui Jonui Šimėnui ir „Saulėlydžio" komisijos pirmininkui Valentinui Milakniui, o antras - JE Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei.

 Dėl to, kad šie laiškai, kažkieno rūpesčio dėka, liko nepaskelbti miškininkų visuomenei, tenka priminti kokios tuo metu buvo politinės apystovos ir pažodžiui pakartoti, koks buvo konkretus tų laiškų turinys. Dr. Kęstutis Jaskelevičius tikriausiai prisimena, kad tada, maždaug prieš porą metų, buvo atgaivinta Valentino Milaknio vadovaujama „Saulėlydžio komisija" pasiryžusi radikaliai sumažinti išsipūtusį valdžios aparatą. Į Komisijos kvietimą bene pirmiausia sureagavo Aplinkos ministerija, pasiūliusi sujungti keturias specializuotas biudžetines įstaigas (Miško genetinių išteklių, sėklų ir sodmenų tarnybą; Miško sanitarinės apsaugos tarnybą; Valstybinę miškotvarkos tarnybą ir Miškų kontrolės skyrių, buvusiu tuo metu Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos sudėtyje) į vieną Valstybinę miškų tarnybą. 2009 m. viduryje buvo patvirtinti tos tarnybos nuostatai ir nustatyta, kad ji pradės funkcionuoti nuo 2010 m. sausio 1 d.

Mes, tie K. Jaskelevičiaus vadinami „stambaus kalibro" veikėjai (buvę miškų ūkio ministrai: J. Klimas ir A. Vasiliauskas, viceministrai A. Brukas ir I. Lazdinis, o taip pat ir prof. S. Karazija), susipažinę su Aplinkos ministerijos dviejų biudžetinių įstaigų - Generalinės miškų urėdijos ir naujai įkurtos - Valstybinės miškų tarnybos nuostatais pastebėjome jų nuostatuose įrašytų uždavinių ir funkcijų akivaizdžius tapatumus. Tai paskatino mus pasiūlyti aplinkos ministrui Gediminui Kazlauskui žengti dar vieną žingsnį - sujungti naujai įsteigtą Valstybinę miškų tarnybą su nuo 1997 m. funkcionuojančia Generaline miškų urėdija.

 Būtent su tokio turinio raštu 2009 m. lapkričio 26 d. kreipėmės į aplinkos ministrą G. Kazlauską siūlydami vienokiu ar kitokiu būdu sujungti tas dvi institucijas. Kaip vieną realiausią ir lengviausiai įvykdomą būdą siūlėme didžiausią dalį Generalinės miškų urėdijos funkcijų (ypač tas, kurios beveik visiškai sutampa su naujai įkurtos tarnybos nuostatais), perduoti naujai įsteigtai Valstybinei miškų tarnybai, o likusias - Aplinkos ministerijos sudėtyje funkcionuojančiam Miškų departamentui.

Savo laiške pažymėjome, kad tokiu miškų žinybos tarnybų optimizavimu galutiniai būtu nutrauktos įvairios užgaidos siekti nuolat eskaluojamo miškų urėdijų reorganizavimo (į 9-nius ar kitokius padalinius) ir, beje, kas svarbiausia, numalšintas vietinių bei užsienio institucijų ar asmenų noras pasiglemžti, iki šiol pakankamai neblogai tvarkomus Lietuvos valstybinius miškus.

 Be to, atkreipėme ministro dėmesį į tai kad mes, įvairiais metais buvę miškų žinybos vadovai (ministrai, viceministrai, miškų mokslo bei mokymo įstaigų vadovai), jam pageidaujant, esame pasirengę pateikti konkrečius siūlymus kaip derėtų optimizuoti miškų žinybos valdymą, jai dabar esant Aplinkos ministerijos sudėtyje.

Ir tik negavę iš ministro jokio atsakymo beveik su tokio pat turinio raštu kreipėmės į JE Prezidentę prašydami pasidomėti, kodėl ministras nenori reorganizuoti veiklą dubliuojančių institucijų ir paraginti jį vienaip ar kitaip atsakyti į mūsų siūlymus valstybės įstaigoms bei žinyboms nustatyta tvarka.

 Kas paskatino dr. Kęstutį Jaskelevičių tokias mūsų nuostatas bei pasiūlymus tapatinti su kažkokių anoniminių ar menamų profesijos brolių išdaigomis ir kaltinti mus sumanymu reorganizuoti miškų urėdijas į vieną akcinę bendrovę, sujaukti vientisą ūkinę sistemą? Primenu, kad tuose mūsų laiškuose, beje, ir niekur kitur apie kokią nors akcinę bendrovę, tuo labiau apie miškų ūkinės sistemos esminį pertvarkymą nei vieno žodžio nėra.

 Nežinia kokiuose sapnuose daktaras išvydo ir mano kovą prieš profesijos brolius - valstybinius miškininkus ir mano vizijas apie vienos įmonės sukūrimą valstybiniuose miškuose, atskiriant medienos ruošos ir miško atkūrimo bei priežiūros funkcijas. Sunku suvokti kokiu tikslu eskaluojami šie absoliučiai iš piršto laužti mano veiksmai bei vizijos. Tokių nesąmonių iš mano lupų niekas ir niekada nėra girdėjęs nei žodžiu nei raštu.

Netikiu, kad Kęstutis Jaskelevičius nežino, kas iš tikro savanaudiškais tikslais netolimoje praeityje siekė sugriauti dabar veikiančią valstybinių miškų valdymo sistemą. Stambinti miškų urėdijas, jungti jas į 9-nius padalinius arba steigti vieną įmonę siekiau ne aš, bet pats generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas.

Pirmąjį jo užmojį naikinti Druskininkų arba Veisiejų miškų urėdijas nuskandinome kartu su JE Prezidentu Valdu Adamkumi 2001-siais metais kai jis lankėsi Veisiejų miškų urėdijoje. Veisiejų miškininkai tikriausiai dar prisimena mano vienareikšmiškai išsakytą poziciją Prezidento akivaizdoje, „kad miškų urėdijų, kurios sugeba dirbti pelningai ir kokybiškai atkurti mišką, nesvarbu ar jos didelės ar mažos, jų naikinti aplinkos ministerijos vadovybė neleis".

Antrą kartą B. Sakalauskas įkurti vieną įmonę arba kelias kažkokias jungtines urėdijas tiesiog smurto keliu siekė 2007-siais metais. Miškų urėdams, kurie prieštaravo šiems avantiūristiniams jo sprendimams, jis net LR Seimo narių akivaizdoje siūlė pagalvoti dėl savo ateities. Tą kartą įsibėgėjusį jo reorganizacijos vežimą sustabdyti buvo gana sunku. Teko organizuoti platesnį pasitarimą pakviečiant į jį miškų žinybos elitą atstovaujančių asmenų. Manau, kad tuometinis aplinkos ministerijos Miškų departamento direktorius dr. Valdas Vaičiūnas, tuometinis viceministras Zdislovas Truskauskas, prof. Antanas Juodvalkis ir kiti asmenys dar neužmiršo mano ryžtingai išsakytos nuostatos prieš devynių ar vienos įmonės steigimą aplinkos ministro Arūno Kundroto sušauktame pasitarime.

 Autoriaus rašinyje ir Generalinės miškų urėdijos tinklalapiuose iškreiptai komentuojamas ir mūsų pokalbio su aplinkos ministru G. Kazlausku paskelbtas komunikatas (2010.10.06.). Sąmoningai nutylima, kad pokalbis vyko besikuriančio „Visuomio" grėsmės akivaizdoje ir, kad buvo svarstomi įvairūs valstybinių miškų valdymo variantai, jų tarpe tik kaip galima viena iš alternatyvų ir vienos įmonės kūrimo galimybė, tačiau tik tuo atveju, jeigu miškų žinyba atsidurtų po „Visuomio" skraiste.

 Niekada nei aš, nei mano kolegos nevadinome nei LR Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko Jono Šimėno, nei aplinkos ministro Gedimino Kazlausko nepagarbiais žodžiais, tuo labiau mokslų daktaro išgalvotais nedorėliais. Atvirkščiai, aš asmeniškai žaviuosi ministro Gedimino Kazlausko neeiliniais gabumais pakankamai neblogai spręsti miškų sektoriui iškylančias problemas.

Deja, gerais žodžiais negaliu apibūdinti poną Benjaminą Sakalauską. Ir ne dėl to purvo, kurį jis mano atžvilgiu visais įmanomais būdais stengiasi išsunkti įvairiose informacinėse priemonėse. Jų tarpe tokiais kaltinimais: 1) kad tik dėl A. Vasiliausko blogo darbo einant Respublikos miškų ūkio ministro pareigas (1994-1996 m.) buvo panaikinta Miškų ūkio ministerija; 2) kad A. Vasiliauskas eidamas aplinkos viceministro pareigas (2001-2004 m.) bandė sužlugdyti miškų urėdijas; 3) kad stabdė investicijas į modernią techniką ir 4) kad padarė dar daug kitų miškų žinybą žeminančių darbų. Palieku šiuos kaltinimus vertinti miškininkų visuomenei, nes pačiam dėl jų aiškintis lyg ir ne solidu.

Akivaizdu, kad kuo toliau tuo labiau ryškėja, kad visos Benjamino Sakalausko profesinės veiklos nesėkmės kyla iš jo pernelyg spartaus kilimo karjeros laiptais ir  to išdavoje susiformavusio begalinio troškimo būti visų garbinamu ir neklystančiu vadu. Apgailestauju, kad apskritai gero organizatoriaus savybes turintis žmogus susižavėjęs savo neklystamumu paskendo intrigose bei teismų procesuose su savo buvusiais bendradarbiais ir pavaldiniais. Kaip kitaip galima vertinti K. Jaskelevičiaus ir jo paties įsitikinimą, kad būtent jis yra vienintelis stulpas visomis išgalėmis besipriešinantis kompleksinio ūkio išardymui. Beje, nesidrovint susireikšminti iki to, kad be jo miškų ūkio žinyba, panašiai kaip tvora, išvirs.

Negaliu pritarti dr. Kęstučio Jaskelevičiaus kažkokiai išpūstai valstybinių miškų valdymo suirutei. Kiek pastebiu iš šalies miškų urėdijų vadovai sėkmingai vykdo jiems patikėtas miškų puoselėjimo funkcijas, nekreipdami dėmesio į generalinio urėdo nuolat pučiamus savireklamos burbulus ir visą miškų žinybą žeminančius pareiškimus.

 Prof. Albertas Vasiliauskas
mob. tel. 8620-51341

Straipsnis parengtas: 2011.06.22.