Naujienos

A.Brukas. Mistinė polemika

Gal nuo mistinės beletristikos kūrimo pereisim prie problemų nagrinėjimo,- svarsto nusipelnęs šalies miškininkas Algirdas Brukas, komentuodamas žurnale „Mūsų girios" publikuotą dr. Kęstučio Jaskelevičiaus rašinį „Mitas apie valstybės išlaikytinius" (bei panašius K.Jaskelevičiaus straipsnio klonus kituose žiniasklaidos leidiniuose) .

Tikėjausi su dr. Kęstučiu Jaskelevičiumi padiskutuoti apie realias nūdienos miškų ūkio problemas. Tačiau, paskaitęs „Mūsų giriose" jo rašinį „Mitas apie valstybės išlaikytinius", supratau, kad tarp mūsų tokia diskusija neįmanoma. Trumpai priminsiu svarbiausius ano fantastinio šedevro teiginius. Pagal gerbiamą Kęstutį realių problemų Lietuvos valstybiniame miškų ūkyje nėra, o yra tik sąmokslas, kurį prieš jį rezga kelių juridinių ir fizinių asmenų „aljansas":

Nors aljanso narių tikslai skirtingi, bet jiems visiems visų pirma reikia sugriauti valstybinį miškų ūkį. Todėl aljansas - pats baisiausias visų valstybinių miškininkų priešas. Valstybinio miškų ūkio sugriovimo užmačioms neįvardintas magnatas ir jo kolegos metė milijonus. (Tikslaus milijonų kiekio kol kas nenurodoma). Šie milijonai nuėjo aukščiausios valdžios papirkinėjimui, kad būtų įsteigtas koks nors Visuomis ar bent išardytas kompleksinis miškų ūkis. Beje, kaip vaizdžiai papasakojo gerbiamas mokslų daktaras - valstybinis miškų ūkis tai yra tvora, kuri gali laikytis tik ant stulpų. O tie visi jos stulpai - vienintelis ir nepakeičiamas generalinis urėdas Benjaminas Sakalauskas. Todėl aljanso nariai pirmiausia ir ėmėsi galąsti kirvius prieš pono Benjamino galvą.

Apie ką čia galima diskutuoti? Nebent apie tai, kaip priešą padaryti dar baisesnį, o gelbėtoją - dar įspūdingesnį. Juk anokia čia būtų kova, sakykime, prieš 75-metį pensininką retkarčiais viešai išsakantį vieną kitą kritinę pastabą dėl miškų ūkio politikos, bet ne tik nebandantį, o ir negalintį paveržti jokių laurų ir postų? Tačiau, jeigu tą pensininką apšaukti slapto aljanso, finansuojamo iš oligarchų kišenės nariu, Švedijos imperialistams dirbančiu agentu ir valstybinių miškų privatizavimo iniciatoriumi, tuomet kovotojas prieš tokį senuką jau atrodo įspūdingai. O kur bent vienas procentas teisybės, kurį rekomenduoja mitų kūrimo teoretikai? Gerai pasikapstęs daktaras rado - kažkada tas pensininkas dalyvavo viename moksliniame darbelyje finansuojamame iš bendros Švedijos ir Lietuvos kapitalo įmonės. To užtenka. Toliau galima nutylėti, kad darbas atliktas prieš dešimtmetį, ir pačiam sugalvoti, kad jame yra rekomendacijos dabartiniam Seimui,  kaip Lietuvos miškus privatizuoti ir (ar) atiduoti švedams. Nors jame niekas nesiūlo jokio valstybinių miškų privatizavimo, o tik pabandyti vienoje - dvejose urėdijoje net ne švedišką, o kanadišką valstybinių miškų valdymo ir tvarkymo modelį, reika  meluoti, kad buvo siekiama, ne kokio nors eksperimento ar valstybės pajamų didinimo, o „parengti teisines ir organizacines priemones miškų niokojimui".  

Fantazijos turtingumu Kęstutis gal būt su Agata Kristi dar lenktyniauti negali, bet sakykim buvusiam tarpukario Kaišiadorių urėdijos raštininkui ir geltonųjų romanų kūrėjui Justui Pilyponiui jau lipa ant kulnų. Juk šitą istoriją galima vystyti iki romano, tragedijos ar komedijos, priklausomai nuo kūrėjo nuotaikos, sapnų ar sienomis bėginėjančių pelių spalvos.  Gaila, bet tai ne mokslo ir ne praktikos, o beletristinės kūrybos klausimai.

buvęs miškų ūkio ministras prof.A.Vasiliauskas	dr.K. Jaskelevičius	dabartinis generalinis  urėdas B.Sakalauskas

Buvau pasirinkęs diskusijai medžiagos valdymo modelių ir miškų ūkio ekonomikos klausimais. Bet palieku tai ateičiai. Dabar nustebino ir paskatino keisti temą kitkas.

Tame pat „Mūsų Girių" numeryje radau bent du straipsnius skirtus labai opiom nūdienos miškų problemoms. Jas kelia ne „aljanso" nariai.

Prof. Edvardas Riešas  straipsnyje „Miško atkūrimo būdų raida ir pasekmės" pateikia miško atkūrimo  ir rūšių kaitos duomenis valstybiniuose miškuose per paskutinį dešimtmetį, kurie rodo nuoseklų želdinimo darbų mažėjimą ir medynų rūšinės struktūros blogėjimą valstybiniuose miškuose šiame laikotarpyje.

Pagal E. Riepšą nuo 2000 metų iki šiol metiniai miško želdinių kiekiai mažėjo nežiūrint ekonomikos klestėjimo metų. Prie šių duomenų pridėję jiems atlikti skirtas išlaidas gauname dar bjauresnį vaizdą:

Pastaba. Aukščiausio ekonomikos pakilimo metu  - 2008 m  pinigėlių išleista dar gerokai daugiau - 38,4 mln. litų, bet pasodinta ne ką daugiau nei per patį nuosmukį - 5619 ha

Nesunku paskaičiuoti, kad per dešimtmetį, (žymiau nesikeičiant pagrindinių kirtimų apimtims, kurios kasmet siekė apie 10 tūkst. ha plotą) želdinimo darbai sumažėjo iki 66,6 % nuo 2000 m buvusio lygio, t.y. maždaug trečdaliu. Tuo tarpu želdinimui išleistų pinigų žymiai padaugėjo. Suminės išlaidos vienam želdinių hektarui 2000 m. siekė1126 litus, o 2009 m. jau 4884 litus, t. y. padidėjo net 4,3 karto. Gal čia apskaitos trūkumai? Betgi ją atlieka ta pati valstybinė tarnyba. Galima aiškinti darbo jėgos, kuro ir kt. pabrangimu. Betgi, ponai, nei darbo jėga nei kuras per tuos metus daugiau kaip dvigubai nepabrango, o išlaidos padidėjo daugiau kaip keturgubai. Reik rimtesnių ir konkretesnių paaiškinimų, o svarbiausia - ne žodžiais bet darbais mylėt valstybę ir valstybinius miškus. Kai kas dar pasakys - miškas atsikūrė savaime ir nedarykime iš to tragedijos. Taip, bet juk akivaizdžiai blogėja rūšinė medynų struktūra - medynų balanse mažėja spygliuočių ir kietų lapuočių dalis, o didėja minkštų lapuočių dalis. Pagal straipsnyje pateiktus duomenis per 10 metų (2001-2010) spygliuočių ir kietųjų lapuočių dalis sumažėjo 4,2 %. Suprantu, kad yra ir objektyvių priežasčių (uosynų ligos, stichiniai faktoriai eglynuose), bet yra ir subjektyvių faktorių (nepakankamos želdinimo apimtys, nepakankamos želdinių apsaugos bei priežiūros priemonės, savalaikio ugdymo stoka). Specialistai tam ir yra, kad rastų būdus nepageidautinų objektyvių faktorių neutralizavimui, o subjektyvių - pašalinimui.  Ar kam nors nuo to bus geriau, jei visi užsimerkę trauksime - pas mus viskas taip gerai, kad geriau ir būti negali?

Prof. Andrius Kuliešis straipsnyje „Intensyvinti miško auginimą" pateikia pluoštą duomenų apie tarpinį miško naudojimą 2006 - 2009 m. Tiek duomenys, tiek išvados nesukelia euforijos dėl esamos padėties. Trumpai pacituosiu: Prof. A. Kuliešis tvirtina: Lietuvos miškai pasižymi žymiai didesniu produktyvumo potencialu, nei jis šiandien panaudojamas. Tai rodo didelis miško auginimo nuostolių procentas, sanitarinių kirtimų apimtys, viršijančios ugdomųjų kirtimų apimtis, faktiniai ugdomųjų kirtimų intensyvumo tarp atskirų urėdijų skirtumai, siekiantys iki 10 kartų...Praktinėje veikloje mažai vietos skiriama kūrybiškumui. Kaip gali pasireikšti girininko kūryba, kai jis turi nuolat galvoti, kad išugdytame plote nepritrūktų kokio medžio...

Iš tiesų ugdymo kirtimų apimčių mažinimas, ypač kai kyla popiermedžių kainos ar didėja biokuro paklausa, nerodo nei miškininkystės nei miško ekonomikos minčių suklestėjimo.

Tiesa, abu profesoriai elgiasi labai atsargiai - pateikia tik duomenis ir nieko nekritikuoja. Bet duomenys kalba patys už save.

Suprantu, kad tiek miško želdinimo, tiek ugdymo problemos tai ne vien generalinio urėdo reikalas ir kad dėl jų buvimo ar nebuvimo genurėdo galvos kirsti nereikia. Apskritai padorūs pavaldiniai turi savo padoraus vado galvą prisaugoti. Tai visai normalus reikalas. Tačiau panašūs sapnai ir pasakos apie ant vieno koto besilaikančią tvorą, kuriuos platina daktaras Jaskelevičius, vargu ar apsieina be vadovybės įkvėpimo, nes priešingu atveju turėtų būti kokia nors jos reakcija.

Nežinia, ar šie profesoriai bus priskirti  prie jau esančios kokios nors „aljanso" grupės, ar bus įtvirtintas naujas liaudies priešų padalinys su atskiru pavadinimu. O gal įvyks stebuklas ir nuo mistinės beletristikos kūrimo pereisim prie problemų nagrinėjimo? Laikas parodys.

 ***************************************

P.S.