Naujienos

Poilsis gamtoje: kas gina privačių valdų savininkus nuo savivaliaujančių "erelių"?

Pamaniau - kodėl ne? Ne kartą esu kritikavęs turtuolius, aptvėrusius savo valdas iki pat vandens. Bet kodėl nepabūti ir kitoje barikadų pusėje?

Pirmiausia nutariau išžvalgyti padėtį vienas. Palikau savo automobiliuką tolėliau ir ėmiau leistis prie upės. Rugpjūčio vidurys, todėl žolė - iki kelių, krūmai taip pat beveik neįžengiami. Šiaip taip pasiekiau vandenį. Siesartis šioje vietoje iš abiejų pusių apsupta tankių nendrynų, krūmynų ir dilgėlynų.

O štai ir to žmogaus sodyba. Iš tolo šviečia namas ir trumpai nukirpta pieva bei jurginų kolekcija upės pakrantėje. Jokių tvorų, užkardų, užrašų "Privati valda", kurie taip nervina keliautojus. Maža graži ir prižiūrima upės pakrantės dalelė.

Už sodybos - vėl nendrynų ir dilgėlynų atvašynai abipus Siesarties. Čia jau valdiška žemė, ir ne bet kokia - Siesarties kraštovaizdžio draustinio. 745,66 ha čionykščių apylinkių draustiniu paskelbtos 1992 metais, kad būtų, kaip skelbia Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (VSTT), išsaugotas Siesarties upės slėnio kraštovaizdis su raiškiomis erozinėmis formomis ir žiobrių nerštavietės.

Teisės aktai draudžia kraštovaizdžio draustinio teritorijoje naikinti ar žaloti reljefo formas ir saugomus objektus, kasti durpes, įrengti karjerus ar sąvartynus, statyti pramonės įmones ir kitus aplinką teršiančius pastatus, sodinti panoramą užstojančius želdinius ir t. t.

Šlapinasi priešais langus

Ateina sodybos šeimininkas ir kviečia apžiūrėti jo darbų. "Kai nusipirkau ant šio upės kranto stovėjusį namą ir nutariau jį rekonstruoti, daug kas mane laikė kvailiu - taip čia buvo apleista. Iš upės ir pakrančių išvežiau 8 savivarčius šiukšlių. Kaip matote, dabar čia pieva ir gėlynai", - rodo savo valdą žmogus.

Taip jam kalbant upėje už nendrynų išnyra baidarininkų galvos. Plaukia! Varydami prieš save antį su penkiais ančiukais, atskrieja keletas laivelių. Neria į vieną slenkstį, į kitą ir išlekia į ramų užutėkį. O čia - tokia viliojanti nušienauta pievelė palei sodybą...

Skaičiuoju: prie šios pievos prisišvartuoja jau penkios baidarės, dešimt, penkiolika... Išlipę turistai rąžosi, mankština aptirpusias kojas. Merginos sulenda į ūkininko pasodintas eglaites, netrukus grįžta. Vaikinai ne tokie kompleksuoti: čia pat, nesitraukdami nuo baidarių, prasisagsto kelnes ir laisto pievą.

Gyvenamasis namas - už keliasdešimties metrų, beveik visi jo langai žiūri į upę ir pievą. "Ir šitaip vasarą kasdien, o savaitgaliais - nuo ryto iki vakaro. Bet čia dar pusė bėdos, - sako sodybos šeimininkas. - Kai plaukia girti, o taip būna labai dažnai, iškrinta iš valčių, atėję reikalauja alkoholio, lenda į mūsų daržą. Sykį išlipo pievutėje porelė jaunuolių - vos laikosi ant kojų. Sukrito čia pat ir mylisi."

"Neištvėrusi nuėjau drausminti, - įsiterpia ūkininko žmona, - bet jie atrėžė: "Mes iš Vilniaus! Dešimtą klasę baigėm - mums šventė!" Dar gėdinau, tad mergaitė pakilo ir nusilengvino mūsų akivaizdoje."

Ne visi pokalbiai su tokiais turistais baigiasi taikiai. "Ne kartą grasino, plūdo, įžeidinėjo, vadino buožėmis ir kitokiais vardais.

Kai kas siūlo užsitverti tvorą, pakabinti draudžiančius užrašus. Bet mes ir patys nenorime tokių draudimų matyti. Norime gyventi gražioje aplinkoje. Be to, negi gaila - tegul keliauja, gėrisi gamta. Kad nors prieš langus nesisiotų, juk vis dėlto - žmonės, ne šunys", - svarsto ūkininkas.

O turistai jau stumia baidares nuo pievos - tuoj išsiirs, reikia skubėti juos pakalbinti. "Plaukiam nuo Valkūnų, jau keliolika kilometrų "nukapojom", o sustoti nėra kur - krantuose vien brūzgynai. Tai ką daryti?" - guodžiasi baidarininkai.

Sodybos šeimininkas sako juos suprantantis: "Siūliau valdininkams pastatyti čia, mano žemėje, turistams tualetą. Bet tikriausiai norima, kad aš jį ir nupirkčiau, ir prižiūrėčiau, ir girtuoklius auklėčiau."

VSTT neatsakinga

Grįžęs į Vilnių pirmiausia paskambinu garsiai gamtosaugininkei, VSTT direktorei Rūtai Baškytei. Juk veiksmas vyksta šiai tarnybai priklausančiame kraštovaizdžio draustinyje, kur daug kas draudžiama.

"Reikėtų išsiaiškinti, ar Siesartyje yra nacionalinė vandens turizmo trasa. Jeigu taip, jau greitai bus europinių ir valstybės lėšų šios trasos infrastruktūrai plėtoti - stovyklavietėms įrengti, ženklinti ir panašiai. O jei Siesarties nacionalinės turizmo trasos nėra ir ji net nenumatyta, galbūt reikėtų pastatyti ženklus, kad turistai ten neplauktų. Jei vis dėlto jų norima - žmonių poreikiais turėtų pasirūpinti vietos savivaldybė", - dėsto R.Baškytė.

Pasak jos, Saugomų teritorijų įstatyme nurodoma, kad už draustinių priežiūrą ir tvarkymą yra atsakinga ne VSTT, o žemės šeimininkai - šiuo atveju Ukmergės rajono savivaldybė ir privačių valdų savininkai. Kam tada reikalinga VSTT ir jos daugybė padalinių Lietuvoje? "Mes kartu su regionų aplinkos apsaugos departamentais ir rajonų agentūromis stebime, kontroliuojame, kas vyksta saugomose teritorijose", - paaiškina R.Baškytė.

Anykščių regioninio parko (RP) nuostatuose parašyta, kad jis administruoja Siesarties kraštovaizdžio draustinį. "Galiu paprašyti šio parko direkciją patikrinti, kas vyksta tame draustinyje, tačiau mes neprivalome įrengti turizmo trasų ir infrastruktūros - tai savivaldybių reikalas", - pareiškia gamtosaugininkė.

Lietuvos saugomų teritorijų vadovė galbūt pamiršo, jog prieš kelis mėnesius VSTT ir Anykščių regioninio parko direkcija kartu su Anykščių rajono savivaldybe bei Anykščių miškų urėdija gavo 3,231 mln. litų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir šalies valstybinio biudžeto. Kaip teigiama paraiškoje šiems pinigams gauti, jie bus panaudoti viešajai vandens turizmo infrastruktūrai kurti, palankesnėms darnaus turizmo sąlygoms ir aktyviam poilsiavimui saugomose teritorijose plėsti.

Užsitikrinusios lėšų, VSTT ir Anykščių RP direkcija pasirašė su UAB "Arnestas" viešosios vandens turizmo infrastruktūros sukūrimo saugomose teritorijose darbų pirkimo ir pardavimo sutartį. Pagal ją Anykščių regioniniame parke ir Šventosios kraštovaizdžio draustinyje bus įrengtos 2 stovyklavietės, 6 sustojimo vietos, 2 apžvalgos aikštelės, pėsčiųjų takas, 4 poilsiavietės, 14 baidarių prieplaukų ir informacinių ženklų bei kita.

Tikriausiai nė vienas turistas nesakys, kad šių darbų prie Šventosios nereikia, tačiau kam prašyti lėšų vandens turizmo trasoms saugomose teritorijose įrengti ir kartu teigti, jog jos - ne VSTT rūpestis?

Be to, Šventoji yra nacionalinė vandens turizmo trasa. Vyriausybės patvirtintoje Nacionalinės turizmo plėtros 2007-2013 metų programoje ir Nacionalinių vandens turizmo trasų specialiajame plane jau numatyta iš europinių bei valstybės lėšų Šventosios turistinėje trasoje įrengti 27 stovyklavietes, 12 poilsiaviečių, 7 prieplaukas, 4 atokvėpio vietas, 8 apžvalgos aikšteles, 4 kempingus.

Nuo Ainošiaus pas Kaipošių

"Nacionaliniame vandens turizmo trasų plane, pagal kurį joms tvarkyti skirta europinių ir šalies biudžeto lėšų, Siesarties nėra. Tačiau neuždrausi žmonėms plaukti ten, kur jiems patinka, lygiai kaip ir jokiais teisės aktais nesureguliuosi keliautojų vidinės kultūros", - svarsto Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus pavaduotojas Juozas Raguckas. Šio departamento užsakymu ir buvo parengtas Nacionalinis vandens turizmo trasų planas.

J.Ragucko nuomone, daugiau atsakomybės turėtų tekti maršrutą Siesartimi siūlantiems ir valtis nuomojantiems verslininkams. "Jie turėtų pasirūpinti, kad parduodama paslauga būtų kokybiška, t. y. netrūktų stovyklaviečių, tualetų ir panašių dalykų", - mano J.Raguckas.

"Bet mes pinigų gauname už valtis, ne už tualetus", - atrėžia individualios įmonės "Vilniaus baidarės" savininkas Arvydas Puodžius. Jis ir keletas kitų verslininkų interneto tinklalapiuose siūlo keliones Siesarties upe, pateikia laivų nuomos kainas.

Pasak A.Puodžiaus, kelionių vandens trasomis organizatoriai galėtų įrengti stovyklaviečių, tualetų ir pasirūpinti kita turistams būtina įranga tik tokiu atveju, jei šiose trasose būtų pakankamai didelis srautas turistų. "Siesartyje jų nėra labai daug, nes šia upe plaukti nelengva - daugybė išvartų ir kitokių kliūčių, ji srauni, o vasarą sekli. Siesartį mėgsta tik ekstremalai, ypač pavasarį. Vargu ar mums apsimokėtų investuoti į infrastruktūrą prie šios upės", - svarsto A.Puodžius.

Jis tvirtina dažnai siūlantis vandens turistams rinktis ramesnes Žeimenos, Merkio ar kitas upes, prie kurių esą nestinga stovyklaviečių ir tualetų. "Bet jei žmonės nori privatumo arba ekstremalių pojūčių, tegul susitaiko su sunkiomis kelionės sąlygomis - kad mažai kur bus galima išlipti ir panašiai", - aiškina verslininkas.

Kaune įsikūrusios ekologinės bendrijos tarybos narys Linas Vainius yra surengęs keliautojams ne vieną žygį dviračiais ir laivais. "Siesartimi plaukėme 4 kartus. Iš tiesų ten mažai vietų, kur galima patogiai išlipti į krantą, pailsėti. Todėl ir kyla konfliktų su vietos gyventojais, o vandenyje ir pakrantėse paliekama daug šiukšlių. Mano nuomone, tuo turėtų pasirūpinti kelionių organizatoriai ir turistinės įrangos nuomotojai", - sako L.Vainius.

Neseniai jis plaukė Juodosios Ančios upe Lenkijoje. "Turistų ten dar daugiau negu Lietuvoje ir vietos ne mažiau gražios, tačiau dėmesio keliautojams netrūksta. Nors pakrantės kaip ir pas mus apžėlusios meldais bei krūmais, pakanka ir nušienautų vietų. Išlipi - staliukas, suolai, pavėsinė, tualetas. Prie tokių poilsiaviečių kabo užrašai, kiek kainuoja stovėjimo valanda. Jei nori kavos ar arbatos, greta esančių privačių valdų savininkai mielai atneša, žinoma, už mokestį", - pasakoja L.Vainius.

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas vienas ir su šeima valtimi išraižė nemažai Lietuvos upių ir ežerų. "Turistais turi pasirūpinti tiek kelionių organizatoriai, tiek žemės šeimininkai - savivaldybės, privačių valdų savininkai. Pastarieji iš to dar ir materialinės naudos gautų. Neturėtų būti abejingi ir Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba bei Turizmo departamentas. Vien prižiūrėti, kontroliuoti gali daug kas, tačiau reikia ir konkrečiai padirbėti, juo labiau kad tam netrūksta nei valstybės įstaigoms skiriamų lėšų, nei etatų", - pažymi parlamentaras.