Naujienos
A.Brukas: Ką apie medžioklę verta prisiminti iš carinių laikų?
Teoriškai po trečiojo Abiejų tautų respublikos padalinimo (1795) lietuviškose carinės imperijos gubernijose iki 1840 m tebegaliojo Lietuvos statutas, o po to iki Pirmojo pasaulinio karo cariniai įstatymai. Tačiau gyvenimo realijose, drįstu teigti, iki 1871 medžioklės srityje klestėjo mažai ribota laisvė, feodalinių žemės savininkų savivalė, o vėliau ir daugelio žmonių įpročiu tapęs įstatymų nesilaikymas bei carinių valdininkų negerbimas. 1871, 1886 medžioklės įstatymai su vėlesniais papildymais teoriškai sugriežtino gyvūnijos apsaugą ir įvedė daugelį pažangių reglamentų, bet didžioji pažangos dalis teliko popieriuje. Tradiciškai ir teisiškai medžioklė buvo skirstoma į didžiąją ir mažąją. Mažoji apėmė beveik visų laukinių paukščių medžioklę, įskaitant giesmininkus, o taip pat totalinį keturkojų ir sparnuotų plėšrūnų naikinimą. Uždraudus giesmininkų medžioklę, išliko nevaržoma plėšrūnų medžioklė, tiksliau - naikinimas, ištisus metus. O kas galėjo sukontroliuoti, kad tūlas medžiotojas formaliai medžiodamas vieną gyvį, nenušaus kito? Teisė ganyti gyvulius visuose miškuose ir malkauti bei visos kitos „įėjimo" į miškus teisės (servitutų teisės), pavasarinio paukščių kiaušinių rinkimo paprotys ir slapta laikomi ginklai nepaliko laukinių žvėrių ir paukščių ramybėje net jų veisimosi ir jauniklių auginimo laikotarpiu. Išgyventi Marijos žemėje stambesniems gyvūnams buvo labai sunku. Kiek lengviau buvo tik tokiai smulkmei, kaip kiškiai ar kurapkos, nes žmogus gaudė ne tik juos, bet ir jų keturkojus ir sparnuotus priešus. Iš didžiosios medžioklės objektų sugebėjo kažkiek prisitaikyti ir išgyventi tik stirna.. Joms išlikti padėjo dar ir tai, kad įstatymu buvo visiškai uždrausta medžioti pateles. Tad bent oficialiose medžioklėse ši rūšis buvo prisaugoma.
Tiesa, kai kurių carinio įstatymo reikalavimų buvo prisilaikoma. Bet jie lietė tik žmones, o ne žvėris
Mat Medžioklės įstatymo 485 straipsnyje reglamentuojančiame medžiotojų organizacijų kūrimą, buvo įteisinta tokia išimtis: ..."2)Valstybės turtų ir žemdirbystės ministrui , suderinus su Vidaus reikalų ministru, teikti pasiūlymus su pridėtais nuostatais, dėl medžiotojų draugijų steigimo Varšuvos generalinėje gubernijoje, devyniose Vakarų gubernijose ir Kaukazo srityse per ministrų kabinetą Jo Didenybės imperatoriaus išžiūrėjimui ir sprendimui".
Vadinasi, karštuose imperijos taškuose, kuriems po 1831 ir 1863 sukilimų buvo priskirtos ir lenkiškos bei lietuviškos gubernijos, ginkluotų vyrų klubo įkūrimą turėjo laiminti tik pats imperatorius, kai visur kitur užtekdavo daug žemesnio rango pareigūnų sprendimo. Tad nenuostabu, kad pas mus galingesnės medžiotojų organizacijos atsirado tik po nepriklausomybės atkūrimo. Tuo tarpu tolimesniame užsienyje, o ir pačioje Rusijoje jos aktyviai reiškėsi jau XIX a antroje pusėje. Kaip žinoma, neesant organizacinių struktūrų, įgyvendinti kokią nors kryptingą politiką neįmanoma.
O kas atsitiko su etnografinės Lietuvos teritorijoje buvusiomis Belovežo girios medžioklėmis? Carai ilgokai į Belovežą nekreipė dėmesio, kol pagaliau po ilgo ruošimosi čia 1860 atvyko pamedžioti Aleksandras. Jo medžioklė dar vyko pagal buvusią Abiejų tautų respublikos technologiją. Tris savaites girininkas Štralbornas su unterjėgermeisteriu Ivanovu, su 14 miškininkų korpuso karininkų, 10 žvalgų, 90 sargybinių ir miško apsaugos tarnybos, 120 miško darbininkų, su šauliais, osočnikais ir 2 tūkstančiais valstiečių, neišeidami iš girios, suvarė stumbrus ir visa kita, neišskiriant ir zuikių, į prieš tai statiniais aptvertą daugiau kaip 550 ha plotą. Kartu visuose Gardino gubernijos valstybiniuose miškuose gaudė žvėris ir narvuose vežė į šį improvizuotą medžioklės žvėryną...Medžioklė imperatoriui paliko didelį įspūdį. Buvo duoti nurodymai paversti girią pastovia imperatoriškos medžioklės vieta ir visą medžioklės ūkį tvarkyti pačiais geriausiais principais.
Imperatoriaus susidomėjimas, nurodymai ir atitinkami iždo pinigai nulėmė staigų medžioklės ūkio vystimąsi šioje girioje. Čia dirbo geriausi to meto profesionalai, nesitenkinantys siaurų taikomojo pobūdžio klausimų sprendimais, o gilindamiesi į sudėtingus gyvūnijos ir aplinkos ekologinius ryšius, nevengdami drąsių eksperimentų. Per du - tris dešimtmečius buvo atlikta daug biologinio, ekologinio ir gamtosauginio pobūdžio tyrimų bei stebėjimų ir sukurta efektyvi praktinės medžioklėtvarkos sistema., besiremianti biotechninėmis priemonėmis ir patikima gyvūnijos apsauga. Paskutiniame XIX a. dešimtmetyje, anot G. Karcovo, „buvo galima organizuoti ne suvarytų ir sugaudytų žvėrių skerdyklą primenančią medžioklę, o pasauliniam lygiui atitinkančią tikrą imperatorišką medžioklę". Imperatoriui ir jo svitai kaip tik šis dalykas buvo svarbiausias.
Taigi, kaip ta tikra imperatoriška medžioklė paskutiniame XIX a. dešimtmetyje atrodė buvusioje didžiausioje etnografinės Lietuvos girioje ?
Be galo įspūdingai, nuo preciziškai tikslių varyminės medžioklės technologinių schemų, kai 16-a garbingų personų medžioja panaudojant dvi, o kartais net tris varovų komandas, kiekvieną susidedančią iš 500 žmonių, naudojant specialias užmaskuotas šaudymo vietas su apžvalgos vizyrais, specialiai varovų išlyginimui atžymėtomis linijomis, vėliavėlėmis skirtomis varomų kvartalų apsiautimui, sudėtinga garsinių ryšių sistema. O kur dar aukšto lygio spektaklius primenantys ritualai, žvėrienos surinkimas, apdorojimas, trofėjų tvarkymas ir paruošimas, užkandžiai spec palapinėse medžioklių metu, vakarinės pramogos, visi organizaciniai darbai be greitaeigių mašinų mobilaus ar bent radio ryšio...Detalesniam viso to aprašymui reikėtų minimum 4-5 puslapių. Tad palikime tai... Galime tik nurodyti konkrečius tokios „tikros imperatoriškos medžioklės" rezultatus. 1890 m. per 12 imperatoriškos medžioklės dienų buvo paleista 2167 šūviai, nuo kurių krito 679 žvėrys ir 11 paukščių, tame tarpe 45 stumbrai, 38 briedžiai, 55 elniai, 26 danieliai, 326 stirnos, 138 šernai, 51 lapė. Taigi per vieną medžioklės dieną vidutiniškai nukautas 51 gyvis...Šauniai medžiojo caras ir jo svita. Idilę nutraukė prasidėjęs pasaulinis karas ir revoliucijos.
Vokiečiai 1915 okupavę Belovežo girią, pirmoje eilėje atkreipė dėmesį ne į išlikusius 600 stumbrų ir daugybę kitų stambiųjų kanopinių žvėrių, o į visą karališkosios medžioklės infrastruktūrą (mediniai Karolio Augusto III medžioklės namai, taip pat mediniai caro Aleksandro II ir nuostabūs mūriniai Aleksandro III rūmai su daugybe pagalbinių statinių) ir ypač į gausius aukščiausios kokybės medienos išteklius. Prof . Escherichui vadovaujant. vokiečiai čia įsteigė daugelį įmonių, kuriose dirbo apie 3 000 civilių gudų, rusų ir karo belaisvių. Prasidėjo labai intensyvus miškų kirtimas pabėgių ir pjautos miško medžiagos gamyba beveik visai veikiančiai vokiečių kariuomenei.
Na, o kokie paskutiniai konkretūs lietuvių pėdsakai savo etnografinėje girioje? Pirmajam pasauliniam karui artėjant į pabaigą, atkurtos Lietuvos įgalioti atstovai Zbignevas Vidugiris, Feliksas Grigaliūnas ir Vincentas Petrakas, turėdami atitinkamus Lietuvos respublikos įgaliojimus, 1918 gruodžio 18 d. iš vokiečių karinės Belovežo miškų inspekcijos perėmė girią su visais jos gamtiniais turtais, keletu lentpjūvių, terpentino varyklomis, medinių šiaudelių fabriku, 50 raštinių (kabinetų) su baldais ir daugybe kito turto, kurio vertė buvo 10 000 000 markių. Minėti trys vaikinai, iš pietų ir rytų lūkuriuojant bolševikams, o iš pietvakarių lenkams, iki 1919 vasario pabaigos, tvarkė visus Belovežo girios ir visų pirma - ten gyvenusių žmonių reikalus. Kaip vėliau rašė „Mūsų giriose" V. Patrakas ..." su žmonėms mes kalbėjomės ta kalba, kuria į mus kreipėsi. Mes vadinome save inspekcija paskirta Baltgudžių - Lietuvių vyriausybės..." . Per tą trumpą laikotarpį, beveik neturint patikimesnių ryšių su centrine valdžia, buvo suformuota girios administracija - be urėdo ir poros raštininkų apimanti 250 eigulių ir žvalgų, miestelyje paleista ir nuolat veikė elektros stotis, o kas keisčiausia - keletas pradžios mokyklų ir ligoninė. Deja, praėjus vos porai mėnesių, paskutinėmis vasario dienomis brolių lenkų išdavystės dėka (broliai lenkai, aišku, tokiai nuomonei nepritaria), teko, nutraukus darbus, šiam trijų asmenų desantui skubiai išsikraustyti...
Galiausiai šiose etnografinės Lietuvos žemėse Pirmojo pasaulinio karo pabaiga su valstybių parceliavimu, žiaurios revoliucijos, valstybių sienų perkilnojimai, broliškos tautos išdavystė ir kitokios negandos, pabaigė ištrinti čia buvusius lietuviškumo likučius, sunaikino ne tik imperatoriškas medžiokles, bet ir stumbrus, kurie vėliau vėl buvo atkuriami nuo nulio.
Dabar jau beveik 100 metų, kai nei jokių išvaduojamųjų nei diplomatinių ekspedicijų į šį kraštą nerengiame. Ir turistai šiuo kraštu ne itin domisi. Tik parsivežėme ir apgyvendinome Panevėžio urėdijoje stumbrų. Malonu pasižiūrėti į galingus žvėris, pamastyti apie tai, kad tolimiems protėviams reikėjo daug drąsos, stojant su lanku, strėlėmis ir ietimis prieš tokius galiūnus. Matyt tos drąsos užteko, bet aiškiai prasčiau buvo su kitų svarbių organų veikla - raštą skolinomės iš vienų kaimynų, lindom į uniją su kitais, galvą guldėm už kažkokį „liberum veto"... Sunku pasakyti ar ko nors iš to pasimokėm, kartais atrodo, kad nelabai.
Algirdas Antanas Brukas
