Naujienos

Vyriausybė kratosi pareigos atsakyti už laukinių žvėrių sukeltus autoįvykius

Jeigu teismai nusprendžia, kad Vyriausybė privalo kompensuoti vairuotojams laukinių gyvūnų padarytą žalą, pinigai skiriami iš Rezervo fondo. Jau yra pasitaikę atvejų, kad teismų sprendimas ministrų kabinetui buvo nepalankus.

Pavyzdžiui, šių metų gegužę buvo padėtas taškas vienoje iš netradicinių bylų, kai po keletą metų trukusio bylinėjimosi teismas galutinai pripažino, jog dėl avarijos, kurią sukėlė į kelią išbėgusi stirna ir per kurią buvo sudaužytas automobilis, kalta valstybei atstovaujanti Vyriausybė. Ji už tai privalėjo atlyginti beveik 30 tūkst. litų nuostolius.

Bet laukiniam gyvūnui sukėlus avariją Vyriausybė ne visada privalo atlyginti žalą transporto priemonių savininkams - kiekvienoje byloje būtina atsižvelgti į konkrečios situacijos individualumą bei faktines aplinkybes. Tokį sprendimą praėjusį ketvirtadienį priėmė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT). Galutinę ir neskundžiamą nutartį byloje dėl žalos atlyginimo paskelbęs LAT pabrėžė, kad priteisiant nuostolių atlyginimą turi būti nustatytas valstybės, kaip laukinių žvėrių savininkės, neteisėtas neveikimas, t. y. reikia įrodyti, kad valstybė nieko nepadarė siekdama, kad būtų išvengta susidūrimo su žvėrimis konkrečiame kelio ruože. LAT atmetė draudimo kompanijos "If P&C Insurance AS" kasacinį skundą, kuriuo ši siekė prisiteisti beveik 19,5 tūkst. litų nuostoliams atlyginti ir palūkanas. Dar 2006 metų spalio 17 dieną kelio Kaunas-Marijampolė-Suvalkai 43,8 km dėl staiga į važiuojamąją dalį išbėgusio šerno įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto bendrovės transporto priemonė. Draudimo kompanija išmokėjo draudimo išmoką, bet pareikalavo šios sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens - laukinės gyvūnijos savininko, t. y. valstybės. Bylą nagrinėjant teisme buvo nustatyta, kad eismo įvykio vietoje valstybė įrengė kelio atitvarus, reguliuodama šernų populiaciją, panaikino sumedžiojamų šernų skaičiaus limitavimą ir licencijavimą. Todėl teismas konstatavo, kad valstybė ėmėsi veiksmų žalai dėl laukinių gyvūnų patekimo į kelią užkirsti ir ieškovas neįrodė, jog dėl valstybės neveikimo buvo patirti nuostoliai.

Rizika - ant vairuotojų pečių

Tad jeigu važiuodami automobiliu partrenkėte staiga į kelią išbėgusį šerną ar briedį, nuo šiol reikės gerokai pasistengti, kad įrodytumėte, jog susidūrimas su laukiniu gyvūnu įvyko būtent dėl valstybės kaltės. Be to, gali būti, kad ateityje teks papildomai draustis nuo tokios rizikos.

Viename iš ministrų kabineto pasitarimų Vyriausybės kancleris Deividas Matulionis užsiminė, kad vairuotojai turėtų patys draustis nuo laukinių gyvūnų žalos, tad ją turėtų kompensuoti ne valstybė, bet draudimo kompanijos. "Siektume, kad tik atskirais atvejais valstybei turėtų likti prievolė kompensuoti žalą - tuo atveju, kai keliuose nėra atitvarų. Nors teismas pripažįsta, kad nėra valstybės kaltės, jei yra įspėjamieji ženklai ir atitvarai, bet yra ir proto ribos - ne ant kiekvieno žvyrkelio ar regioninės reikšmės kelio galima sustatyti atitvarus", - yra sakęs D.Matulionis.

Ilgas bylinėjimosi procesas

Bene daugiausia pretenzijų valstybei dėl susidūrimo su laukiniais gyvūnais pateikusios draudimo bendrovės "If" Žalų departamento vadovas Audrius Smaliukas LŽ teigė, kad Vyriausybė turėtų surasti nesudėtingą ir efektyviai veikiantį būdą, kuris leistų nukentėjusiam žmogui greitai grįžti į normalaus gyvenimo vėžes ir nepatirti finansinių nuostolių. "Šiuo metu tokią žalą atlygina kasko draudimas, tačiau juo apsidraudę vos 20 proc. vairuotojų, taigi daugelis nuo laukinių gyvūnų nukenčiančių žmonių turi patys padengti automobilio remonto išlaidas. Norint susigrąžinti patirtus nuostolius, tenka ilgai ir sudėtingai bylinėtis su valstybe, kuri yra visų laukinių gyvūnų savininkė", - sakė A.Smaliukas.

Panašiai kalbėjo ir bendrovės "Ergo Lietuva" Civilinės atsakomybės, nelaimingų atsitikimų, transporto priemonių ir sveikatos draudimo departamento direktorius Audrius Pilčicas. Jo teigimu, teismai pripažino, kad valstybė už jai priklausančių laukinių žvėrių išbėgimą į kelią ir susidūrimą su automobiliu atsakinga tuomet, jeigu kelyje, kur nutiko nelaimė, nėra imtasi jokių saugumo priemonių - nėra atitvarų arba įspėjamųjų ženklų apie grėsmę. Taigi, vadovaudamasi Civiliniu kodeksu, draudimo bendrovė gali reikalauti, kad turėdama visas galimybes kelyje užtikrinti saugumą, tačiau to nepadariusi valstybė vairuotojui išmokėtą draudimo išmoką kompensuotų.

"Visame pasaulyje galioja principas, kad žalą turi atlyginti už ją atsakingas asmuo ir nesvarbu, ar tai yra gyventojas, įmonė, ar valstybė. Todėl prioritetiniu valdžios uždaviniu turėtų būti sprendimai, padedantys užkirsti kelią tokioms nelaimėms, - taip Vyriausybė išspręstų ir klausimą dėl savo atsakomybės už jai priklausančių laukinių žvėrių vairuotojams sukeltą žalą", - LŽ akcentavo A.Pilčicas.

Nori daugiau tvorų

Draudikai tvirtina, kad kitos užsienio valstybės turi įvairių būdų, kaip spręsti šią problemą: formuoja atskirus fondus, iš kurių kompensuojami žmonių patirti nuostoliai, valstybės pačios draudžia savo civilinę atsakomybę ir pan. "Jei nuostolius, atsiradusius dėl susidūrimo su laukiniu gyvūnų, kompensuotų valstybė, už tai netiesiogiai sumokėtų mokesčių mokėtojai, jei draudimas - visi vairuotojai. Tačiau nė vienas būdas pavojaus kelyje nesumažins, todėl svarbu, kad valstybė toliau aktyviai rūpintųsi laukinių gyvūnų keliamos grėsmės prevencija ir aptvertų kuo daugiau miškų, kurie yra šalia judrių kelių", - pabrėžė A.Smaliukas.

Tuo metu draudimo bendrovės "Lietuvos draudimas" Gyventojų draudimo skyriaus vadovas Andrius Gimbickas LŽ neslėpė, kad jeigu valdžia priimtų sprendimą dėl naujo privalomo draudimo, įmonė būtų pasiruošusi pasiūlyti tokį produktą, tačiau kiek jis būtų populiarus ir kokia būtų jo kaina, neprognozavo.

Susidūrimai neišvengiami

Vairuotojai, susidūrę su laukiniais gyvūnais, rizikuoja ne tik sveikata ar gyvybe. Partrenkę stambesnį žvėrį jie priversti skaičiuoti finansinius nuostolius. Specialistų teigimu, dažnai šie būna didesni nei vidutinės avarijos atveju ir siekia apie pusketvirto tūkstančio litų. Jei į eismo įvykį patekęs automobilis buvo draustas kasko draudimu, patirtus nuostolius kompensuoja draudimas, tačiau jei mašina drausta tik civilinės atsakomybės draudimu, nuostoliai paprastai gula ant vairuotojo pečių.

Policijos duomenimis, susidūrimai su laukiniais gyvūnais - ne toks ir retas reiškinys. Per metus tokių atvejų fiksuojama arti tūkstančio. Statistika rodo, kad didžiausia mašinų ir žvėrių akistatos tikimybė yra miškingesnio reljefo vietovėse - Kauno apskrityje, Rytų Lietuvoje, taip pat magistralėje Vilnius-Panevėžys ties Ukmerge. Rizika išauga rudenį

Eismo įvykius su laukiniais gyvūnais analizuojantys specialistai sako, kad rizika partrenkti netikėtai į kelią išbėgusį gyvūną vasarą yra mažesnė nei rudenį. Tačiau spalio-gruodžio mėnesiais dėl prasidėjusios gyvūnų migracijos tokių avarijų padaugėja bent trečdaliu. Daugiausia automobilių susidūrimo su laukiniais gyvūnais atvejų pasitaiko intensyviausio eismo vietose - magistraliniuose šalies keliuose. Dėl didelio automobilių greičio šiuose keliuose susidūrimo pasekmės yra pačios skaudžiausios. Krašto keliuose susidūrimo su gyvūnais tikimybė yra mažesnė dėl mažesnių transporto srautų ir mažesnio automobilių greičio. Daugiausia susiduriama su gyvūnais tamsiuoju paros metu - nuo 18 val. iki vidurnakčio.

Specialistai pažymi, kad sudėtingiausi tie atvejai, kai mašinos susiduria su stambiais gyvūnais - stirnomis, briedžiais, elniais. Atsitrenkę į lengvąjį automobilį, jie neretai verčiasi per stogą, o kartais įgriūva ir į saloną. Tokiais atvejais kyla labai didelis pavojus automobilio keleiviams. Į kelią išbėgę mangutai ar lapės yra mažesni, susidūrimo atvejais jie krinta po automobilio kėbulu ir apgadina tik mašinos dugną.

Pauliaus Ugianskio straipsnį "Valdžiai apkarto žvėrių viražai"  skaitykite dienraštyje "Lietuvos žinios"...>>>

*******************************************

Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) komentaras:

Seimo medžiotojų "išradimas" kurpiant LR Konstitucijai prieštaraujantį ir privačią nuosavybę paminantį Medžioklės įstatymą  pademonstravo savo ydingumą. Sau prisiskyrusi nuosavybės teisės  į gamtos turtus institutą, valdžia Aukščiausiojo teismo  sprendimu įpareigota atlyginti žvėrių daromus nuostolius (arba- keisti šią ydingą įstatiminę nuostatą).
Negalėdami kitaip apeiti Konstitucijos, medžiotojo socialdemokrato A.Macaičio vadovaujami seimūnai "prastūmė" Laukinės gyvūnijos įstatymo straipsnį, kuriame įtvirtinta, kad laukiniai žvėrys nuosavybės teise priklauso Valstybei.

Ta nuostata remiantis vėliau buvo "sustyguotas" Medžioklės įstatymas, nenumatantis žemių savininkams jokių teisių disponuoti savo nuosavybe sprendžiant- kas gali medžioti privačiose valdose. Atseit, jei žvėrys -Valstybės nuosavybė, tai valdininkai ir skirsto medžioklės plotus.

LMSA ne kartą yra pasisakiusi dėl šių ydingų Medžioklės įstatymo nuostatų.

Paskutiniu metu labai konkrečiai  šiuo klausimu savo nuomonę yra pareiškęs Seimo Teisės departamentas:

[...]

Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, kad „laukinė gyvūnija yra natūralios gamtinės aplinkos dalis, turinti didelę reikšmę normaliam įvairių ekologinių sistemų funkcionavimui ir išlikimui. Laukinė gyvūnija yra savita visuomenės, visos žmonijos gamtinio paveldo estetinė, mokslinė, kultūrinė, rekreacinė, ekonominė vertybė". Tas pats pasakytina ir apie augaliją, kuri taip pat yra visos žmonijos gamtinis paveldas. Pagal tarptautinę teisę valstybės turi suverenitetą jų gamtos turtams, kuris apima gamtos turtų valdymą, naudojimą ir disponavimą jais. Be to, valstybės turi pareigą užtikrinti, kad jų jurisdikcijoje vykdoma ar jų kontroliuojama veikla nepakenktų aplinkai kitų valstybių arba rajonų, esančių už nacionalinės jurisdikcijos galiojimo ribų. (Jungtinių Tautų ekonominių teisių ir pareigų chartija, priimta 1974 m., Rio de Žaneiro aplinkos ir plėtros deklaracija, priimta 1992 m.).

Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos, kurią Lietuva ratifikavo 2003 m. rugsėjo 9 d., 77 straipsnyje nustatyta, kad „pakrantės valstybė naudojasi suvereniomis teisėmis į kontinentinį šelfą, kiek tai susiję su jo tyrimu bei jo gamtos turtų eksploatavimu."

Biologinės įvairovės konvencijos, kurią Lietuva ratifikavo 1995 m liepos 3 d., 15 straipsnyje nustatyta, kad „ryšium su suverenių teisių valstybėms į savo gamtos išteklius pripažinimu, teisė nustatyti genetinių išteklių prieinamumą priklauso nacionalinėms vyriausybėms ir reguliuojama nacionalinių įstatymų." Pagal šios Konvencijos 2 straipsnį „biologinė įvairovė" reiškia visų gyvų organizmų, įskaitant, šalia kitų, antžemines, jūros ir kitų vandenų ekosistemas ir ekologinius kompleksus, kurių dalis jie yra; ši sąvoka jungia rūšių, tarprūšinę ir ekosistemų įvairovę.

Atsižvelgdami į tai, manytume, kad gamtos turtų naudojimo reglamentavimas turėtų būti vykdomas remiantis valstybės suvereniteto jos gamtos turtams principu, o ne per valstybės nuosavybės teisės į gamtos turtus institutą. Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas nurodytame nutarime be kita ko konstatavo, kad „laukinės gyvūnijos, kaip visumos, valdymas ir disponavimas ja (kaip daiktu) yra neįmanomas".

Taip pat pažymėtina, kad augantys augalai ir grybai negali būti traktuojami kaip savarankiški, atskirai nuo žemės sklypo, kuriame jie auga, funkcionuojantys nuosavybės teisės objektai. Augalai ir grybai tampa savarankiškais nuosavybės teisės objektais juos pasisavinus, paėmus iš gamtinės aplinkos.

Reglamentuojant valstybės teises į laisvėje gyvenančius saugomų rūšių gyvūnus, saugomų rūšių augalus ir grybus, svarbu atsižvelgti į Konstitucijos 47 straipsnio nuostatas dėl valstybės nuosavybės teisės į žemės sklypus, valstybinės reikšmės vidaus vandenis, miškus, parkus, išimtinių valstybės teisių į jos oro erdvę, kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje, taip pat į Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas dėl nuosavybės paėmimo, nes galiojantys įstatymai nenumato, kad saugomi augalai ir grybai priklauso valstybei nuosavybės teise.

[...]

lietuvosmiskai.lt inf.