Naujienos

dr.B.Jančiauskas.Lietuvos miškų ir žmonių likimo problema.

Iš kilusios piktos ir grūmojančios diskusijos miškų įstatymo pataisų priėmimo metu supratome, jog Lietuvoje ne turtas turi protingai tarnauti žmogaus interesams, o atvirkščiai - žmogus turtui. Civilizuotos žmonijos raida patvirtino tai, jog čia turi būti protingas santykis tarp žmogaus ir turto. Būtent, žmogų siekti protingo turto kiekio skatina( sakytume, netgi verčia) jo  raiškos poreikiai, be ko jis negalėtų tobulėti pats ir tobulinti aplinkinį pasaulį Tam jis turi būti pavalgęs, apgintas nuo klimatinių sąlygų, ekonomių - socialinių veiksnių poveikio ir pan. Deja, manome, jog šia tema galima rimta diskusija ir verta mokslo pasaulio dėmesio,o ne skubotų sprendimų.

Dabar gi, manytume, jog šios problemos socialinei - ekonominei atodangai (tarkime dalinei) pakanka prisiminti daugumai žmonių žinomą TSRS savastį, kai trečdalis Lietuvos žmonių gyveno bedrabučiuose, komunaliniuose ar kooperatiniuose butuose, kurių dydis buvo nustatomas buvusios valdžios 7 kv. m. ploto kiekiu 1 žmogui ar šeimos nariui ir pan., o dar vėliau buvo leidžiama turėti 6 arus valstybinės žemės su būdele joje vasarai. Ir viskas.

Taigi, tuometinė valdžia turėjo daug turto vadinamo „gyvenamuoju fondu", o betvarkės dar daugiau. Kuo viskas baigėsi taipat žinome. O baigmę iššaukėTSRS piliečių tikrovės betikslybė ir rytdienos monotonija, kuriai didžiausią įtaką šalia kitų dradimų padarė nuosavybės, turto draudimas.

Netrukus atsirado ir į sigalėjo girtuokliavimas,ssąmoningi, masiniai darbo drausmės pažeidimai, didžiuliai dabo laiko nuostoliai gamybos srityje, jos dezorganizacija, darbo našumo smukimas, beveik visose ūkinės veiklos srityse ir t.t., galiausiai individualaus vartojimo prekėms maisto paketai ......ir pabaiga.

Tačiau stabtelėkime ir grįžkime prie mus kamuojančios problemos.

Antai, kai kurie piliečiai tvirtina, jog įstatymo pataisos buvo įžūliai stumiamos Seime atstovaujant mažytės visuomenės  dalies interesams. Kažin, ar ta visuomenės dalis tokia mažytė? Juk Valstybinės miškų tarnybos  duomenimis jų esama  net 240 tūkst. O kur dar šių savininkų šemų nariai? Be teko girdėti, jog dar esama to paties sklypo kelių bendrasavininkų. Tada, ar tai jau tokia mažytė visuomenės dalis, kurios interesus ir poreikius galima ignoruoti uždraudžiant juos iki ypatingo atvejo?

Lietuvos Konstitucija tvirtina, jog mūsų šalyje teisėta, privati nuosavybė - šventas dalykas. Tad, kaip suvokti tikrovę? Kažkoks negeras kvapas? Negi, miško sklypų savininkai turi tik beverčius nuosavybės popiergalius?

Negalime sutikti ir su atskirų gamtosaugininkų peršama nuomone, jog su mišku  susijusių žmonių interesus verta aukoti  pavienių paukščių lizdų apsaugos interesui. Juk jų niekas ir negriovė. Kur faktai?

Mūsų nuomone, dar skaudžiau šie draudimai matomi šalies ekonominėje-socialinėje situacijoje. Antai, ekonominiu požiūriu tai mažina investicinę erdvę verslo vystymui(medžio apdirbimo pramonės, baldų gamybos, statybų verslo gaivinimui ir pan.), nes tai yra tradicinės gamybos ir verslai,kurie sukuria ir palaiko nemažai darbo vietų tiek pastovių,tiek sezoninių.

Toliau, šios srities per griežtas konservavimas silpnina krizės apimtas šalies rinkas, būtent daugiausiai dėl didžiulės darbo vietų stokos ir rinkų perkamojo pajegumo.Tai kodėl gi, protinga teisine reguliacija nepagelbėti šalies krizinei situacijai, pvz., leiskime tam tikrai daliai sklypų įplaukti į nekilnojamo turto rinkas. Tai padėtų išjudinti jų sąstingį ir netgi teigiamai paveiktų kitas rinkas ,nes sklypo pardavėjas gautas lėšas panaudotų reikiamų prekių ir paslaugų įsigijimui kitose rinkose, valstybės biudžetas gatų savą dalį, verslas tenkintų savą interesą ir pan. t.y. turėtume procesą, kuris būtų tinkamesnis atvejas nei sąstingis.

Dar toliau, tai prisidėtų prie spartesnio šalies gyventojų gerbūvio augimo, slopintų jų nepasitenkinimą,socialinę įtampą šalyje ir švelnintų emigracijos mąstus bei pan.

Manome, jog šie procesai laikas nuo laiko paskatinami ir nepakankamai motyvuotais pareiškimais ir diskusijomis Seime bei kitose šalies valdymo institucijose.Antai,nelengva suvokti prasmę teiginio, jog pensijinio amžiaus žmonės per savo darbinio amžiaus laikotarpį sąžiningai dirbdami ir nepažeisdami tame laikotarpyje formuojančių teisinių reikalavimų užsidirbo tiktai teisę į pensijos gavimą, bet ne realiai pačią pensiją, jos dydį ir teisę ją gauti sukakus numatytam amžiaus laikotarpiui, kaip buvo tvirtinama šios srities specialistų ir suvokiama dirbančių žmonių besirengiančių pensijiniam laikotarpiui bei jau esančių pensijoje.

Dėl to, vis įkyriau į galvą lenda mintys dėl žmogaus ekonominio ir socialinio saugumo tikrumo mūsų šalyje. Manome, jog padoraus, gerbiančio save ir savo valstybę piliečio neturėsime, kol priiminėsime paviršutiniškos analizės ir menkos motyvacijos valdymo sprendimus, nes jų gyvavimo ir poveikio laikas gan greit išsenka.

Kodėl gi, Seimas turėdamas tokį skaitlingą (Seimo nariai ir jų padėjėjai ) iš įvairių specialistų sudarytą valdymo struktūrą (o reikalui esant jam gali padėti dar ministerijų ir kitų institucijų specialistai) negali atlikti artimiau su miško ir jo sklypų poreikiu susijusių rinkų analizės, lygiagrečiai atlikti miško savininkų interesų analizę ir nustatyti tą santykinį dydį (skaičių) sklypų atitinkamam laikotarpiui (tarkim metams ar keliems metams)leidžiamų įvesti į nekilnojamo turto rinkų apyvartą. Manome, jog tada nebūtų būtinybės vaizdiniui del Lietuvos miškuose prasidėsiančių masinių statybų. Be to, vargu ar tokie dalykai įmanomi esant šalyje tokio mąsto krizei.

Taigi, malonūs skaitytojai būkime akylesni ir įžvalgesni rikimų metu, nebalsuokime už kandidatų gražias kalbas ir jų dalijamus pažadus,o už jų praktinės veiklos rezultatus padėjusius pagerinti Jūsų gerbūvį.

Linkiu Jums sveikatos, sėkmės ir kantrybės.

Su pagarba,
soc. m. dr.B.Jančiauskas
El. paštas: Bronius.Janciauskas@vgtu.lt 
2011-07-04