Naujienos

Prof. St.Karazija, A.Brukas: Miškų įstatymo pataisų klausimu

Lietuvoje prieš priverstinę kolektyvizaciją 1947/48 metų sandūroje buvo 392,4 tūkst. valstiečių ūkių, kurių vidutinis valdos plota sudarė 8,7 ha. Valstybinių ir privačių mišku apaugusių žemių buvo  apie 1286 tūkst. ha. Dėl represijų, kolektyvizacijos, melioracijos, sodybų naikinimo vajų arba savanoriškai keliantis į miestus,  iki mūsų laikų senųjų Lietuvos kaimo sodybviečių išliko mažiau kaip ketvirtadalis. Naujais miškais savaime apaugo ar buvo apsodinta netoli milijono - 873,8 tūkst ha žemių.Tad šiame plote anksčiau turėjo būti apie 100,4 tūkst. privačių valdų.

Dabartiniu metu 33 % Lietuvos miškų patenka į esamas saugomas teritorijas, kuriose pagal priimtas pataisas sodybų atkūrimas negalimas. Tie valdų savininkai, kurie gyveno į viensėdijas neišskirstytuose kaimuose, miesteliuose bei stambesnėse gyvenvietėse, o taip pat dalis naujakurių bei kampininkų nepajėgusių ar nespėjusių įsikurti gautose žemėse, savo sodybų neturėjo. Tad ir šiame plote nebus ką atkurti. Tokių  savininkų buvo apie 25%.

Todėl teoriškai maksimaliai pagal priimtas įstatymo pataisas privačiuose miškuose galima butų atkurti  apie 30,0 tūkst. sodybų, decentralizuotai pasiskirsčiusių 439,0 tūkst. ha plote (kadangi dalis miško savininkų gyveno kaimuose, atskirų sodybų neturėjo). Faktiškai ir tiek tikrai nebus, nes geroka dalis valdų yra nuošaliose nuo bet kokių kelių ir komunikacijų vietovėse arba šlapiose, netinkamose nei pastoviam gyvenimui, nei poilsiavimui vietose. Tačiau, imant netgi šį teoriškai maksimalų variantą ir sodybai skiriant po 0,2 ha miško, užimamo sodybomis miško plotas sudarytų 6-10 tūkst. ha arba maždaug tiek, kiek vidutiniškai nepriklausomybės laikais  (1991-2010) per vienerius metus užaugdavo ar buvo įveisiama naujų miškų. Pataisos numato, kad šis miškas turės būti atkurtas kitoje vietoje.

Tokio kiekio decentralizuotos infrastruktūros, atspindinčios tipišką buvusį Lietuvos kaimo kraštovaizdį, atsiradimas negali miškui kaip ekosistemai turėti kokių nors ryškesnių neigiamų pasekmių. Galime priminti, kad XX a. antroje pusėje miškų infrastruktūros plėtrai - melioracijos grioviams, miško ir bendro naudojimo keliams per miškus, ryšių linijoms, elektros perdavimo linijoms, dujotekių, naftotiekių ir kitų paskirčių trasoms, miško ūkio infrastruktūros objektams - kvartalinėms linijoms, gamybiniams ir administraciniams statiniams ir kt. buvo panaudota penkis kart daugiau miškų nei dabar būtų leidžiama panaudoti privačių miškų infrastruktūrai. Dėl to nieko blogo neįvyko.

Naujieji gelbėtojai akiplėšiškai meluoja, kad senųjų sodybų (t.y. etnokultūros vertybių) atkūrimas miškus pavers kolektyviniais sodais ir Lietuvos žmones galutinai atribos nuo vandenų. Sodybų atkūrimas pagal priimtas pataisas bus galimas tik IV grupės ūkiniuose miškuose, kurie prie rekreacijai naudojamų vandenų neprieina. Peršasi mintis, kad norima nukreipti žmonių dėmesį nuo esamų aplinkos apsaugos problemų bei siekiant politinių tikslų - kenkti privataus miškų ūkio plėtrai, savininkus kiršinant su kita visuomenės dalimi, bet kokiomis priemonėmis didinti sumaištį ir nepasitikėjimą valdžia. Realios problemos ir jų sprendimas šiems žmonėms nerūpi.  

Kaip matosi, priimtos Miškų įstatymo pataisos yra iš esmės kompromisinės ir netgi visai neatsižvelgia į didelės dalies miškų savininkų interesus  Prie tų klausimų dar gali tekti grįžti ateityje. Tačiau kaip pirmasis etapas, sprendžiant privataus ūkio klausimus, jos yra teigiamos.

Algirdas Brukas (LMSA  vicepirmininkas),  Stasys Karazija (profesorius, LMA narys-koresp.).
2011 05 30

Lietuvos nusipelnęs miškininkas, garbės miškotvarkininkas, ilgametis Lietuvos miškotvarkos vadovas (1969-1996), buvęs miškų ūkio ministerijos sekretorius(1994-1997), žemės ir miškų ūkio viceministras (1996-1998) Algirdas Antanas Brukas pradėjo profesinę veiklą nuo eilinio matininko, giliai supratęs miškotvarkininkų, miškininkų lūkesčius, tapęs miškotvarkos, vėliau miškų žinybos vadovu, Algirdas Brukas pelnė visų Lietuvos miškininkų pripažinimą ir pagarbą. 1992-1996 metais jis buvo renkamas Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentu, 1996-1997 metais - viceprezidentu. Algirdas Brukas pasireiškė ne tik kaip sumanus vadovas, bet ir gilus miškininkystės profesinių dalykų žinovas, yra parašęs su kitais autoriais 10 knygų miško išteklių naudojimo, kadastro klausimais, yra daugybės straipsnių miškotvarkos, miško ūkio, gamtosaugos, medžioklėtvarkos klausimais autorius. Sudarė Lietuvos miškų vardyną. Šiuo metu Algirdas Brukas yra miškotvarkos projektų autorius, kelių žurnalų redakcinių kolegijų narys, aktyviai dalyvauja profesinėje ir visuomeninėje veikloje. 2006 m.liepos 6 d. Valstybės  (Mindaugo karūnavimo) dienos proga vykusios ceremonijos metu Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus   (2006m. birželio 7 d. dekretu ) apdovanojo Algirdą Bruką ordino "Už nuopelnus Lietuvai" medaliu.

Lietuvos Mokslų Akademijos narys korespondentas, prof.habil.dr.  Stasys Karazija, ėjo Miškininkų Sąjūdžio Tarybos pirmininko pareigas, 1994-1998 m. vadovavo Lietuvos miškų institutui, o 1999-2008 m. buvo šio instituto Senato pirmininku.