Naujienos

J.Ramonas: atskirkime tikrąjį rūpestį gamtos ir miškų apsauga nuo pseudožaliųjų šūkavimų ir strakaliojimų
Tačiau norint, kad žinomų žmonių balsas būtų išgirstas yra svarbus vienas dalykas. Viešai išsakomas susirūpinimas turėtų būti paremtas giliu įsitikinimu, kad esi teisus. Tuo tarpu teisus gali būti tik tuomet, kai gerai žinai situaciją ir visas aplinkybes to reiškinio, vardan kurio protestuoji. Vargu ar visas aplinkybes suvokė ir 40 intelektualų, kurie kreipėsi į Seimą, protestuodami dėl kai kurių Miškų įstatymo pataisų. Apmaudu, tačiau tais garbingais žmonėmis buvo paprasčiausiai manipuliuojama.
Šio veiksmo iniciatoriai - etatiniai žaliųjų protestuotojai, kuriems ši veikla, ko gero, yra vienas iš saviraiškos būdų, leidžiančių ypatingą meilę gamtai pademonstruoti. Duok jiems valią - ir visa šalis pavirs saugomomis teritorijomis, kuriose bus negalima jokia ūkinė veikla. Tarkime, tai paklydimas, kai entuziazmas trykšta per kraštus, o kitokio pritaikymo savo sugebėjimams ir galioms lyg ir nebėra.
Tačiau kodėl reikia manipuliuoti garbingų žmonių, muzikų, poetų ir aktorių pavardėmis. Juk tai dar gūdžiais tarybiniais laikais naudotas būdas, kai reikėdavo pasmerkti prieš santvarką ką nors ištarusį bendradarbį. Ir kodėl garbingi muzikai, poetai ir aktoriai taip paprastai užkimba ant vadinamųjų žaliųjų meškerės. Iš tikrųjų jokio rūpesčio gamtos ir miškų apsauga agresyviųjų žaliųjų veiksmuose nėra. Šiaip gerklės laidymas.
Pažvelkime į esmę. Miškai šiandien yra beglobiai. Ir privatūs, ir valstybiniai. Tie, kurie arčiau miestų, prišiukšlinti, prišnerkšti, paversti sąvartynais, kur nesidrovima buitines ir net gamybines atliekas gabenti sunkvežimiais. Į valstybinių miškų plotus dar retkarčiais koks pareigūnas užsuka, tačiau vardan taupumo, išvijus iš miško eigulius, ir tų pareigūnų sumažėjo. Kas saugo ir prižiūri privačius miškus? Niekas. Retas savininkas gyvena čia pat, dažniausiai už keliolikos ar net kelių šimtų kilometrų. Medienos vagystės iš privačių miškų tapo įprastu dalyku. Jeigu sklypas iškirstas neplynai, o pavogta keliasdešimt pušų, kurios tilpo į keletą miškavežių, net į policiją neverta kreiptis.
Pirmiausia, medienos vagių niekas neieško, tai tik dėl akių.
Ko buvo siekiama Miškų įstatymo „nepatobulintąja" pataisa, kuri numatė galimybę visiems privačių miškų savininkams susiręsti po miško trobelę? Buvo siekiama, kad žmogus turėtų galimybę trumpiau ar ilgiau pagyventi prie savo miško, prižiūrėti jį, galbūt padirbėti. Su šeima, vaikais. Kad ir jaunoji karta pajustų miško dvasią ir grožį. Kad ūgtelėję patys mišką puoselėtų ir draugužius sudrausmintų.
Kokie kontrargumentai skambėjo vadinamųjų žaliųjų lūpose? Iškirs miškus, keliais išraižys, grybaut neleis, tvorų pritvers, saugokim miškus nuo žmonių. Girdi, ar negana užtvertų ežerų pakrančių. Žinoma, neleistina, kai koks nors didžiu pasijutęs priekrantės savininkas atima iš žmonių galimybę naudotis vandens telkiniu. Nors kita vertus, ir tarp besinaudojančiųjų vandalų, kurie ežero pakrantę sąvartynu paverčia, netrūksta. Tačiau esama įstatymų, kurie padėtų tiek vienus, tiek kitus sutramdyti. Tereikia reikalauti, kad jie būtų vykdomi. Neteko matyti nei vieno žaliųjų piketo prie kurio nors aptvertos pakrantės savininko sodybos. Nebent kuri televizijos laida su kamera pasisukioja.
Jeigu jau lygiuojamės į Europą, pažvelkime, kaip šie reikalai sprendžiami, tarkime, miškingoje Suomijoje. Turėti namą savo miške yra įprastas dalykas, kitaip savo nuosavybę tvarkyti net neįsivaizduojama.
Keisčiausia, kad žalieji 40 intelektualus suagitavo su viešu pareiškimu kreiptis į Seimą po to, kai pirminė Miško įstatymo pataisa buvo jau „patobulinta". Buvo numatyta teisė ir galimybė statyti namą tik tiems savininkams, kurių valdose yra išlikę ten buvusių sodybų pamatai. Kiek tokių atvejų bus? Tuo labiau, kad numatytas reikalavimas sodybos buvimą įrodyti archyviniais dokumentais. Žaliesiems tai nerūpi, svarbu protestuoti. Ir ne itin situacijoje susigaudantiems intelektualams galvas kvaršinti.
Saugokim miškus, privačius ir valstybinius. Tačiau saugokim juos vardan žmonių, o ne nuo žmonių. Saugokim nuo teršėjų ir vagių. Ir leiskime savo miškais rūpintis savininkams. Pagaliau atskirkime tikrąjį rūpestį gamtos ir miškų apsauga nuo pseudožaliųjų šūkavimų ir strakaliojimų.