Naujienos

VSTT apžvalga apie saugomų teritorijų steigimą Lietuvoje

Žvilgsnis praeitin

Šiais metais minime 4-ių Lietuvos nacionalinių parkų įsteigimo 20-ties metų sukaktį. Tai tarsi ledkalnio viršūnė, nes gerokai anksčiau atsirado svajonės, idėjos, planavimas, gerokai anksčiau (1974 m.) atsirado pirmasis Lietuvos nacionalinis parkas. Daugiau nei prieš 50 metų pradėta galvoti apie Lietuvos nacionalinius parkus, apie tai, kam, kiek jų reikia ir kur, kokie jie turėtų būti. Lygiai prieš 40 metų parengta pirmoji Aukštaitijos nacionalinio parko planavimo schema.

Įdomu panaršyti po savo atmintį, pasikalbėti su kolegomis, pakilnoti senuosius dokumentus, pasklaidyti laikraščių, žurnalų iškarpas.

Kam reikalingi nacionaliniai parkai? Prof. Č. Kudaba 1968 m. rašė

Nuleido, sudarkė žmogus ežerus, jų tarpe pražudė gražųjį Žemaitijos, kuri vos keliolika ežerų teturi, Biržulį, gražius ir net šventus kalnus išsidalijo, išsaikstė į sankasas, į pamatus. Labai gaila gražiosios Platelių alkos, sunaikintų ar apgadintų piliakalnių. Žodžiu, žmogus tampa pajėgus įveikti tiek mažus gamtos organizmus, tiek didelius jos kompleksus.
Mūsų amžius kelia pavojų ne tik atskiroms gyvių bei augalų rūšims, bet netgi ištisiems gamtos kompleksams.
… mūsų rezervatai, nacionaliniai parkai virs Lietuvos gamtos ir istorijos legendomis, o mokslui - pirminės gamtos etalonais.
… artimiausiu laiku respublikoje būtini du stambūs (Pajūrio ir Aukštaitijos) bei trys mažesni (Anykščių šilelio, Raigardo ir Karaimų Trakuose) nacionaliniai parkai. Tai minimumas.

Pirmosios idėjos ir lūkesčiai

Kokios jos gražios. Dar 1968 m. prof. Česlovas Kudaba pareiškė, kad Lietuvoje turėtų būti ne vienas nacionalinis parkas, o keletas, o prof. Vytautas Gudelis pasiūlė juos steigti etnografinėse srityse. Prof. Č. Kudaba ne tik skleidė nacionalinių parkų idėją, bet ir vaizdžiai aprašė dabartinius nacionalinius parkus. Nuo idėjos iki jos įgyvendinimo nueitas ilgas ir vingiuotas kelias.

Prie didžiausias viltis dėl nacionalinių parkų steigimo puoselėjusių, idėjas formulavusių Lietuvos mokslininkų, šviesuolių greitai prisijungė prof. P. Kavaliauskas, G. Daniulaitis, prof. V. Stauskas, K. Eringis, R. Pakalnis ir kiti. Diskusijose dalyvavo J. Bučas, S. Maciulevičius, E. Riepšas, K. ir J. Balevičiai, A. Mituzas, M. ir M. Purvinai, K. Labanauskas, kt.

Statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institutas (V. Stauskas, G. Daniulaitis, P. Kavaliauskas) 1970 m. pasiūlė steigti Aukštaitijos, Dzūkijos, Žemaitijos, Suvalkijos, Kuršių nerijos bei Šiaurės Lietuvos nacionalinius parkus, parinkto jiems teritorijas. O 1976 m. prie jų pridėjo Trakų bei Senojo Vilniaus istorinius nacionalinius parkus.

Kuriant nacionalinius parkus, pas mus žengtas tik pirmas žingsnis. Tyrimai rodo, jog mums tikslinga turėti net septynių nacionalinių parkų sistemą, apimančią 197,5 tūkst. ha plotą arba 3,1% respublikos teritorijos. Penki gamtinio tipo nacionaliniai parkai reprezentuotų mūsų svarbiausias kultūrines geografines sritis: Aukštaitiją, Žemaitiją, Dzūkiją, Sūduvą bei Pajūrį (Neringą), gamtinio-kultūrinio tipo nacionalinis parkas galėtų būti sukurtas Trakų apylinkėse, o Vilniaus senamiestį tikslinga traktuoti kaip perspektyvinį kultūrinio tipo nacionalinį parką.
P. Kavaliauskas, 1978
… kai kurie kraštosaugos specialistai nacionalinį parką suvokia ne kaip vientisą kraštovaizdžio kompleksą, ekosistemą, o kaip dispersiškų gamtos ar kultūros paminklų rinkinį.
P. Kavaliauskas, 1990

Pirmasis nacionalinis parkas Lietuvoje (Aukštaitijos) gimė 1974 m. Gerokai mažesnis nei siūlė planuotojai, ne tokiu pavadinimu, kokį norėjosi turėti, bet ir tai buvo didelis žingsnis pirmyn. Tai buvo džiugi žinia nacionalinių parkų idėjos puoselėtojams. Dar svarbiau, kad kartu priimtas ir nutarimas dėl teritorijų rezervavimo kitiems nacionaliniams parkams steigti.

Po dešimtmečio nacionalinių parkų steigimo idėja tapo sudėtine svarbiausio oficialaus šalies gamtos apsaugos strateginio planavimo dokumento - Lietuvos kompleksinės gamtos apsaugos schemos (1984 m.) - dalimi. Joje numatyta įsteigti penkis nacionalinius parkus Lietuvos etnografiniuose regionuose, istorinėse srityse, išskyrus Suvalkiją.

1989 m. LTSR Ministrų Taryba patvirtino nutarimą „Dėl nacionalinių parkų steigimo” ir bendruosius LTSR nacionalinių parkų nuostatus. Įdomu, kad metais anksčiau sprendimą dėl nacionalinio parko steigimo Kuršių nerijoje priėmė Kaliningrado srities Liaudies deputatų taryba (1988 m. sausio 8 d.).

Norint steigti nacionalinius parkus, reikėjo sutarti ne tik dėl teritorijų išskyrimo, bet ir dėl veiklos organizavimo principų.

Planavimo šaknys

Bandydama praverti nacionalinių parkų atsiradimo istorijos puslapius, prisimenu studijų laikus - prof. Č. Kudabos paskaitas, praktiką Dzūkijos girių glūdumoje, Rudnelėje prie Skroblaus (dabartiniame Dzūkijos nacionaliniame parke), vėliau Plateliuose (Žemaitijos nacionaliniame parke) prie gražiausio Platelių ežero, savo pirmąją darbovietę - Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institutą ir Kraštotvarkos sektorių jame.

Daugiau nei prieš 20 metų tai vis dar buvo pagrindinė Lietuvos įstaiga, dirbanti saugomų teritorijų planavime. Būtent šis institutas rengė pirmąsias schemas, pirmuosius nacionalinių parkų planavimo dokumentus. Dr. Giedrius Daniulaitis - idėjinis planuotojų vadas, puikus mokytojas, mokantis uždegti, sudominti. Be jo neapsiėjo nė vieno dokumento rengimas. Prof. Paulius Kavaliauskas - naujovių ieškotojas, idėjų generatorius, užsienio šalių patirties perteikėjas. Sektoriui vadovavo Vladas Stauskas - daugybės planavimo dokumentų vadovas ir autorius. Jurgis Bučas vos ne vienintelis tuomet gilinęsis į teritorinę kultūros paveldo apsaugą, rengęs kultūros paveldo apsaugos dalis visoms planavimo schemoms.

Dažnai prisimename idėjų generatorius, bet užmirštame tuos, be kurių nebūtų nubraižytos schemos, užrašyti tekstai. Tuomet kompiuterių nebuvo. Tad visi pirmųjų planavimo schemų brėžiniai buvo tarsi autoriniai darbai, braižyti rankomis tušu, guašu, spalvinti akvarele, kitomis priemonėmis. Dauguma jų pirmiausia gimdavo parengiant pagrindą ant kalkės. Jaunimas tikriausiai net neįsivaizduoja, kad tuomet kartografinis pagrindas būdavo su grifu „Slaptai” arba „Tarnybiniam naudojimui”. O tekstai tuomet dar buvo spausdinami mašinėlėmis… Brėžinius minėtame sektoriuje ilgus metus braižė Marytė Rimšienė, tekstus rinko Laima Stepšienė.

Džiaugiuosi likimo vingiais nubloškusiais būtent į Kraštotvarkos sektorių. Tik dabar suvokiu, kad būtent ten man labiausiai reikėjo, reikėjo įgyti planavimo patirties, kurią galėčiau taikyti vėlesniuose darbuose. Dėkoju likimui už galimybę iš arti pažinti nacionalinių parkų planavimo kalvę ir nuostabius žmones, kurie darbavosi joje, kurie mylėjo vertybes ir savo darbą, kurie mokėjo perteikti žinias ir patirtį, kurie niekuomet nesiskundė, o džiaugėsi gyvenimu.

Tuomet planavimo procesas prasidėdavo nuo išsamios teritorijos analizės. Jis buvo neįsivaizduojamas be lauko ekspedicijų, apklausų. Planuotojams talkindavo, duomenis padėdavo surinkti studentai, dažnokai geografai, atliekantys lauko praktiką.

1975 m. čia buvo parengtas darbas „Saugomo landšafto teritorijų sistemos optimizacija” (V. Stauskas, P. Kavaliauskas, G. Daniulaitis). Jame padėti profesionalūs pagrindai dabartinei Lietuvos nacionalinių ir regioninių parkų sistemai. Džiugu, kad sektoriaus darbai buvo plačiai žinomi ne tik tuometinėje Sovietų Sąjungoje, bet ir užsienio šalyse. Sektoriaus planavimo dokumentų sąraše: ir pirmasis (1968 m.), ir paskutinis (1994 m.) kompleksinis Kuršių nerijos generaliniai planai, pirmosios Aukštaitijos, Trakų, Žemaitijos nacionalinių parkų planavimo schemos (V. Stauskas, A. Miškinis, G. Daniulaitis, P. Kavaliauskas, S. Maciulevičius, kt., 1986-1990).

Nacionalinių parkų gimimas

Neužtenka parengti tegu ir patį geriausią planavimo dokumentą. Jei nebus tinkamos dirvos - supratimo valstybinėse institucijose - jis ir liks dūlėti stalčiuose. Diskusijos dėl nacionalinių parkų buvo neišvengiamai reikalingos ir tarnautojų, ir visuomenės nuomonei suformuoti. O planavimo schemą (ribų planą) visuomet reikėjo „išversti” į teisinę kalbą - reikėjo paruošti Vyriausybės (anksčiau Ministrų Tarybos), Seimo nutarimų projektus. Reikėjo atlikti didžiulį aiškinamąjį darbą, priešingu atveju nesėkmė garantuota.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo uždegta žalia šviesa nacionalinių, tuo pačiu ir regioninių parkų, steigimui. Labai aktyviai į šią veiklą įsijungė Aplinkos apsaugos departamento Kraštovaizdžio valdybos vadovai ir specialistai. Didžiausias organizacinis krūvis teko Alvydui Mituzui (tuometinės Kraštovaizdžio valdybos vadovui), o „smegenimis” buvo Gediminas Raščius, Vitalija Valantiejienė. Prie jų prisijungiau ir aš pati. Palikusi Statybos ir architektūros institutą, pradėjau dirbti minėtoje valdyboje. Man tai buvo labai įdomus ir konkretus darbas. Padėjo tai, kad jau gerai žinojau visas planavimo plonybes, specifiką. Intrigų tuomet nebuvo (arba jos apsiribojo keturiomis sienomis), aplinkosauginis pakilimas buvo didžiulis. Taigi beliko tik veikti.

A. Mituzas, turėdamas ilgametę „derybininko” patirtį, pažinojęs daugybę institucijų vadovų, profesionaliai atliko aiškinamąjį darbą vietose, ministerijose ir kitose įstaigose. O mes - Kraštovaizdžio valdybos darbuotojai operatyviai tvarkėme dokumentus, rašėme raštus, organizavome pasitarimus. Visus juos kruopščiai dėliojo V. Valantiejienė, G. Raščius, jau turėję biurokratinio darbo patirtį, patikrindavę visus taškus ir kablelius.

Dirbome visais frontais: diskutavome su planuotojais, mokslininkais, ministerijų, valdžios atstovais. Nesupratimo buvo, problemų ir diskusijų taip pat, bet nepamenu kardinalios priešpriešos. Daugiausia diskusijų vyko su kultūros paveldo apsaugos institucijų ir Statybos ir urbanistikos ministerijos darbuotojais. Kultūros paveldo specialistai turėjo puikią patirtį objektinėje apsaugoje, bet tikrai nelabai suvokė teritorinės apsaugos specifikos. Tekdavo atsidurti tarp dviejų ugnių: Žemės ūkio, Statybos ir urbanistikos ministerijos reikalavo pagrįsti kiekvieno nacionalinio parko ploto reikalingumą, o kultūros paveldo institucijos, nevyriausybininkai siūlė dar labiau išplėsti jų ribas. Pavyzdžiui, Kęstutis Labanauskas primygtinai teigė, kad į Žemaitijos nacionalinį parką turi būti įjungtos ir sovietmečiu statytos fermos, beviltiškai nuplikinti buvusių kolūkių laukai.

Dar ir dabar prisimenu kritišką, bet geranorišką Jono Šatkaus šypseną. Miškų ūkio ministerijoje atstovaudamas miškų interesams, jis visuomet sugalvodavo, kaip taikliau, tiksliau sudėlioti teisės aktų formuluotes, atsižvelgiant į aplinkosaugininkų siūlymus.

Nacionalinių parkų steigimui pritarė G. Vagnoriaus Vyriausybė. Aplinkos apsaugos departamentui, rengusiam ir teikusiam dokumentus, tuomet vadovavo Evaldas Vėbra. Geru žodžiu norisi prisiminti tuometinius Miškų ūkio ministrą Vaidotą Antanaitį ir Statybos ir urbanistikos ministrą Algimantą Nasvytį, Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorių Vytautą Zubovą, geranoriškai pritarusius nacionalinių parkų steigimui, nutraukusius užsitęsusias diskusijas.

Aukščiausios valdžios labirintais geranoriškai vedžiojo Irena Pilypienė ir Danius Lygis. Labai palankus buvo tuometinis Aplinkos apsaugos komitetas (pirmininkas J. Šimėnas).

Galiausiai 1991 m. balandžio 23 d. visų džiaugsmui visi 4 nacionaliniai parkai - Dzūkijos, Kuršių nerijos, Trakų istorinis ir Žemaitijos - buvo įsteigti vienu Aukščiausiosios Tarybos nutarimu, o ne etapais, kaip buvo siūlyta 1989 m. Tai ilgo ir prasmingo darbo rezultatas. Padėjo ne tik aplinkosauginis pakilimas šalyje, buvęs tarsi Lietuvos nepriklausomybės vėliava, bet ir ankstesnis planuotojų, mokslininkų ir tarnautojų dialogas, atlikti darbai, sukaupta patirtis.

Rūpesčiai ir džiaugsmai

Nacionalinių parkų įsteigimas - svarbus žingsnis. Bet ir tai dar ne viskas. Įsteigus juos prasideda kasdieniai rūpesčiai, užgula atsakomybės našta.

Naujieji nacionaliniai parkai atsirado pereinamuoju, gana sudėtingu valstybės atkūrimo laikotarpiu. Tad valstybė patikėdama išsaugoti didžiausią savo turtą, tikrai nelepino. Kaip sako: patikėjo, bet lėšų pagailėjo… Sudėtingomis ekonominėmis, finansinėmis sąlygomis teko steigti direkcijas, organizuoti jų veiklą. Reikėjo parengti nuostatus, naujus planavimo dokumentus.

Reikėjo pradėti konkrečius tvarkymo darbus. O kur dar teisės aktų įgyvendinimas, nustatyto režimo laikymasis. Nacionalinius parkus ne popieriui steigėme. Tikėjomės ir tikimės išsaugoti vertybes, tradicijas. Prof. Č. Kudaba rašė: „Jeigu jau skelbiame kurią nors vietovę draustiniu, tai turime aiškiai žinoti, kas čia yra draudžiama ir kas leidžiama. Ir ne vien žinoti - griežtai laikytis”.

Diskusijos dėl veiklos nacionaliniuose parkuose organizavimo, koordinavimo, dėl direkcijų steigimo baigėsi tokiu sprendimu: Aukštaitijos, Dzūkijos ir Žemaitijos nacionalinių parkų direkcijas steigs Miškų ūkio ministerija, Trakų istorinio nacionalinio parko - Kultūros vertybių apsaugos departamentas, o Kuršių nerijoje sutartinai veiks valstybinės ir savivaldos institucijos, t. y. bus pritaikytas integruoto valdymo modelis. Tik po metų nuo nacionalinių parkų įsteigimo (1992 m. balandžio 22 d.) Vyriausybė patvirtino jų nuostatus, o galiojančios planavimo schemos išvydo dienos šviesą 1993 - 1997 m.

Miškų ūkio ministerija įsteigė ne tik minėtų nacionalinių parkų direkcijas, bet ir Nacionalinių parkų valdybą greitai pavadintą Nacionalinių parkų skyriumi. Pirmasis vadovas R. Grikevičius. Jį keitė R. Klimas, J. Tauginas, E. Vaitkevičius. Šiame padalinyje dirbo daugeliui žinomi profesionalai J. Aukštaitis, P. Mierauskas, A. Kvietkus. Nacionalinių parkų veikla rūpinosi ne vienas miškų ūkio ministras. Įsimintinas R. Klimo indėlis. Ypač didelį dėmesį jis skyrė etnokultūros paveldui propaguoti, tradicijoms puoselėti.

Naujųjų direkcijų veiklą sunkino ne tik įsikūrimo, materialinio pagrindo kūrimo rūpesčiai, bet ir gilios, skaudžios šalies pereinamojo periodo sukurtos problemos, susijusios su prasidėjusia žemės reforma, su savavališkomis statybomis, kt.

Pasikeitimai Nacionalinių parkų valdyme, veiklos organizavime vyko, panaikinus Miškų ūkio ministeriją, pirmiausia sujungus ją su Žemės ūkio, o vėliau su Aplinkos ministerija. Tuomet 4-ių nacionalinių parkų direkcijų steigėja tapo Aplinkos ministerija. O dabar jų steigėja - Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, o Trakų istorinio nacionalinio parko - Kultūros ministerija.

Finansiškai didesnės galimybės nacionalinių parkų vertybėms tvarkyti, pritaikyti jas lankytojų poreikiams atsirado Lietuvai tapus ES šalimi nare. Ir čia didžiulis Aplinkos ministro Arūno Kundroto nuopelnas.
Tik iš šalies gali atrodyti, kad NP direkcijoje lengvas darbas, smagus gyvenimas. Daug ką reikėjo nuveikti, sugalvoti, kaip geriau tvarkytis, kaip išlikti ir vertybes išsaugoti. Keitėsi nacionalinių parkų direktoriai, specialistai. Vieniems šis darbas pasirodė per sunkus, nepelningas, kitiems gal nusibodo narplioti nesibaigiančias problemas. Beje, visi direktoriai buvo labai skirtingi. O ir susiformavusių aiškių veiklos nuostatų, krypčių tuomet dar nebuvo. Kiekvienas vadovas turėjo savaip sugalvoti, išmanyti, kaip geriau pasielgti.

Direkcijų veikloje permainų niekuomet netrūko, nes vis dar ieškome geriausio kelio. Buvo periodas, kai nacionalinių parkų miškais rūpinosi direkcijos, dabar - tik Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija. Daugiau nei prieš dešimtmetį Aukštaitijos nacionaliniame parke buvo atsisakyta inspekcinės veiklos, net inspektorių neliko. Šiuo metu galvojama apie esminį perėjimą į prevencinę veiklą.

Pirmoji nacionalinio parko direkcija

Ilgiausią istoriją, patirtį turi Aukštaitijos nacionalinis parkas ir jo direkcija. Jos steigėjas - Gamtos apsaugos komitetas. Pirmasis jos vadovas - Vincas Šakalys (direkcijai vadovavo 1974-1990). Tai ne tik pirmasis šios direkcijos vadovas. Jis apskritai pirmasis Lietuvoje nacionalinio parko direktorius. Jis kol kas ilgiausiai vadovavo šiai direkcijai. Akivaizdu, kad turėjo praminti kelią ir sau, ir kitiems, viską atrasti, išbandyti, priimti naujus iššūkius, formuoti praktiką. Natūralu, kad ne viskas dėliojosi taip, kaip norėjosi. Jo veiklą tęsė Kazimieras Kuliešius (1990-1994), vėliau Algirdas Panavas (1994-2004), o šiuo metu direkcijai vadovauja Eminuelis Leškevičius (nuo 2004). K. Kuliešius užsivertė naštą išlaikyti visuomenės poreikiams sovietmečiu puikiai veikusią Palūšės turistinę bazę. A. Panavas stengėsi kiekvienam parodyti nacionalinio parko vertybes. E. Leškevičius stengiasi prikelti naujam gyvenimui Palūšės turizmo centrą, valtinę ir kitus lankytojų poreikiams būtinus objektus. Kiekvieno indėlis savitas, matyt reikalingiausias vienam ar kitam laikmečiui. O ir direkcija buvo pirmoji. Iš jos patirties buvo mokomasi, daromos išvados, kuriami Lietuvai tinkamiausi nacionalinio parko valdymo modeliai, diskutuojama.

Direktorius be kolektyvo mažai ką gali nuveikti. Tad tikrai negalima užmiršti Irenos Čeponienės ir Broniaus Šablevičiaus indėlio. Irena - kolektyvo siela. Be jos neįsivaizduojamas investicinių projektų įgyvendinimas, profesionalios informacijos sklaida, darbas su lankytojais. O Bronius jau tapo visos saugomų teritorijų sistemos atmintimi, išmintimi ir simboliu. Bitininkystės ekspoziciją kūrė ir puoselėjo Bronius Kazlas, paminėtina kraštotvarkininkės Vandos Valinskienės, Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo Mireko Politos veikla.

Pirmieji nacionalinio parko nuostatai patvirtinti 1974 m. Nepilnai įgyvendinta pirmoji Aukštaitijos nacionalinio parko planavimo schema (V. Stauskas, G. Daniulaitis, P. Kavaliauskas, J. Bučas) - nacionalinis parkas įsteigtas be Labanoro girios. Šiuo metu vadovaujamasi 1997 m. Vyriausybės patvirtinta Aukštaitijos nacionalinio parko planavimo schema („Archimita”, vadovas prof. P Kavaliauskas). Nacionalinio parko vertybes tyrinėjo J. Balevičienė, Ž. Lazdauskaitė, R. Jankevičienė, Z. Sinkevičienė, V. Urbonas, S. Jakubonis, F. Jončys, A. Survilaitė, T. Masiulis, V. Vilčinskas, A. Čeponis, kt.

Įsikūrę miškų apsuptyje

Dzūkijos nacionalinio parko direkcijai pirmiausia vadovavo Jonas Karalukas (1991-1995) - buvęs Marcinkonių miškų ūkio direktorius. Nelengva jam buvo persiorientuoti kitokiai veiklai, o dar ir kolektyvą tinkama linkme nukreipti. Vis buvo gręžiamasi miškų ūkio linkme. O ir pats nacionalinis parkas dažnokai tapatinamas su buvusiu miškų ūkiu. Visgi dar jam vadovaujant buvo aktyviai pradėta kurti reikiama infrastruktūra, stengiamasi propaguoti senąsias tradicijas. Naujas idėjas, tarptautinę patirtį į šią direkciją ir jos veiklą atnešė Imantas Lazdinis (1996). Kai kurios veiklos, ypač etnografinė, tiesiog suklestėjo. Dzūkijos nacionalinis parkas ėmė skambėti spaudoje, renginiuose. O direkcijos etnografinis ansamblis tapo žinomu visoje šalyje. I. Lazdiniui tapus Aplinkos ministru, jį pakeitė Algis Leišis (1997-2006). Labiau atsigręžęs į miškų ūkio veiklą, jis tarsi sulėtino, sustabdė tėkmę direkcijos gyvenime. Tarsi simboliškai galiausiai užžėlė ir kai kurie pažintiniai takai. Šiuo metu direkcijai vadovauja Eimutis Gudelevičius (nuo 2007), su didžiule energija kibęs į darbus. Jis tarsi stengiasi visus pralenkti, padaryti daugybę darbų vienu metu. Jau veikia naujasis Merkinės lankytojų centras, naujam gyvenimui pasiruošta prikelti Marcinkonių lankytojų centrą, tvarkomi kiti pastatai, paveldo objektai.

Šio nacionalinio parko direkcijos kolektyvas tarsi gražių, iniciatyvių asmenybių puokštė. Ir šiam nacionaliniam parkui, ir visai saugomų teritorijų sistemai svarbų indėlį įnešė ir toliau čia aktyviai darbuojasi Eugenijus Drobelis, Mindaugas Lapelė, Algimantas Černiauskas. Eugenijus ir Mindaugas - biologinės įvairovės apsaugos žinovai. Jų veikla žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Turėdami ilgametę patirtį ir žinias aktyviai dalyvauja saugomų teritorijų sistemos gyvenime, talkina kitoms direkcijoms. Jų patarimai, komentarai mums labai svarbūs. E. Drobelio veikla, patraukliai atskleidžianti gamtos gyvenimą fotografijose ir kino juostose, pripažinta ne tik nacionaliniu lygmeniu. Be A. Černiausko indėlio sunku įsivaizduoti veiklą kultūros paveldo apsaugos ir propagavimo srityje. Etnografinio muziejaus gal ir nebūtų arba jis tikrai nebūtų toks, koks yra, jei ne Onutė Drobelienė, atidavusi jam dalį savo gyvenimo. Naujų vėjų į direkcijos veiklą atnešė Giedrius Valentukevičius.

Pirmasis planavimo dokumentas parengtas 1991 m. Jo rengėjai Lietuvos valstybinė miškotvarkos įmonė Miško projektas (A. Brukas, B. Baroniūnas, E. Riepšas, J. Bučas, kt.) ir Vilniaus kraštotvarkos grupė (P. Kavaliauskas, E. Vaitkevičius, J. Ignatonis, V. Morkvėnaitė). Galiojančią planavimo schemą patvirtino Vyriausybė 1997 m. Jos rengėjas A. Mituzo konsultacinė firma „Archimita” (P. Kavaliauskas, G. Daniulaitis, J. Bučas, M. Jankauskaitė, M. Dumbliauskienė, kt.). Nacionalinio parko gamtines vertybes, ūkinės veiklos poveikį ekosistemai tyrinėjo J. Balevičienė, Z. Sinkevičienė, K. Balevičius, V. Rašomavičius, Z. Gudžinskas, O. Grigaitė, V. Monsevičius, J. Motiejūnaitė, S. Karazija, V. Vaičiūnas, R. Juškaitis, A. Ulevičius, V. Kesminas, P. Mierauskas, E. Riepšas, kt. Kultūros paveldo tyrimus atliko J. Bučas, V. Sederevičius, R. Bertašiūtė, R. Balkutė, kt.

Savitas kelias

Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija nuėjo išties savitą kelią. Čia buvo išbandytas kitoks nacionalinio parko veiklos organizavimo modelis. 1994 m. buvo pasirašyta keturšalė sutartis tarp tuometinio Aplinkos apsaugos departamento, Miškų ūkio ministerijos, Neringos ir Klaipėdos miesto savivaldybių. Buvo pabandyta įgyvendinti nacionalinio parko jungtinio valdymo modelį. Tad pirmuoju nacionalinio parko direktoriumi derėtų laikyti Arvydą Urbį (1992-1995), buvusį Neringos mero pavaduotoją, specialiai paskirtą nacionalinio parko veiklai organizuoti. Mero pavaduotoją nacionaliniam parkui turėjo paskirti ir Klaipėdos miesto savivaldybė, tačiau ji to taip niekada ir nepadarė. Rimtos šio modelio analizės niekas neatliko, o jo gyvavimas pasibaigė, naujuoju meru tapus S. Mikeliui. Jam atkakliai prašant buvo nutarta įsteigti nacionalinio parko direkciją, o po ilgokų diskusijų tai buvo pavesta padaryti Aplinkos apsaugos ministerijai. Tradiciniu pirmuoju šio nacionalinio parko direktoriumi tapo Arūnas Eimutis (1996-1997). Jį trumpam pakeitė E. Matiukas (1997-1998). 1998-2005 metais direkcijai vadovavo Vladas Portapas. Taip jau nutiko, kad šiai teritorijai ir joje veikusioms institucijoms teko bene didžiausi išbandymai. Tapusi Pasaulio paveldo sąrašo teritorija, visuomet sulaukusi didžiausio visuomenės dėmesio, Kuršių nerija tapo problemų, susijusių su neteisėtomis statybomis sprendimo arena. Verdant aistroms dėl statybų, V. Portapą pakeitė Aurelija Stancikienė (2005-2008), užėmusi ypač aktyvią poziciją dėl statybų sunorminimo ir problemų sprendimo. Jai tapus Seimo nare, direktore buvo paskirta Jolanta Bernotaitė (2009). Šiuo metu direkcijai vadovauja Tomas Tukačiauskas (nuo 2009), bandantis diplomatiškai spręsti ne tik įsisenėjusias išorės, bet ir kolektyvo problemas.

Ši direkcija, nors ir gyvuoja ne ilgiausiai, turėjo daugiausia vadovų.

Tik šio nacionalinio parko direkcija vykdo miškų, tuo pačiu ir kopagūbrio priežiūrą. Nuo seno miškininkų veikla čia kitokia nei žemyne. Jiems patiems teko sugalvoti savitus miško priežiūros darbus, vykdyti gamtosaugines priemones: nuolat tvirtinti apsauginį kopagūbrį, puoselėti kalnapušynus Didžiajame kopagūbryje, kt. Jų veikla čia turi savitas tradicijas. Dar nebuvo nacionalinio parko, draustinio, o miškininkai prižiūrėjo, puoselėjo visai Lietuvai svarbaus krašto žaliąjį rūbą, smėlynus. Tad nekeista, kad geriausi darbuotojai - miškininkai: G. Dikšas, R. Andrusevičius, V. Buivydas. Negalima užmiršti gamtininko G. Gražulevičiaus, kraštotvarkininkės N. Piekienės.

Kuršių nerija ne tik unikali Lietuvos saugoma teritorija, bet ir šalies planavimo mokykla. Būtent šiai teritorijai nuo seno, nuo 1968 m., rengiami kompleksiniai teritorijų planavimo dokumentai. Pagrindiniai autoriai Statybos ir architektūros mokslinių tyrimų instituto specialistai (V. Stauskas, G. Daniulaitis, S. Maciulevičius, J. Bučas, kt.).

Nacionalinio parko vertybes, krantus nuo seno tyrinėjo prof. V. Gudelis, vėliau G. Žilinskas, R. Žaromskis, V. Kirlys, P. Kavaliauskas, E. Riepšas, R. Paškauskas, R. Povilanskas, R. Morkūnaitė, T. Zolubas, D. Daunys, P. Ivinskis, J. Rimšaitė, S. Podėnas, G. Višinskienė, J. Stankevičiūtė, A. Bitinas, kt.

Vieninteliai tokie

Trakų istoriniam nacionaliniam parkui pirmiausia vadovavo Zenta Ražanauskienė (1992-1998), anksčiau buvusi Trakų rajono savivaldybės Tarybos pirmininkė. Ji labai pasistengė, kad kuo skubiau būtų patvirtinta pirmoji ir šiuo metu galiojanti šio nacionalinio parko planavimo schema, sukurta miškų ir vandenų priežiūra, užtikrintas tinkamas naudojimas. Šios direkcijos darbą apsunkino nuolatinės problemos susijusios su statybomis. Jau pirmaisiais metais Trakų istoriniam nacionaliniam parkui, nuostabaus grožio teritorijai esančiai netoli Vilniaus, teko patirti tuo metu dar sunkiai reguliuojamų didžiųjų savavališkų statybų invaziją. Jų šleifas, apsunkinantis normalų direkcijos bendravimą su savivaldos ir kitomis institucijomis, tebesitęsia iki dabar. Interesų sankirta čia ypač ryški. Netrūksta ir naujų pažeidimų, tik apimtys mažesnės. Tad šiuo metu direkcijai vadovaujantis Gintaras Abaravičius (nuo 1998) nemažą laiko dalį praleidžia teismuose.
Direkcija labai stengėsi, kad Trakai būtų įrašyti į Pasaulio paveldo sąrašą, bet kol kas tai tik svajonė.

Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemą parengė Statybos ir architektūros institutas (V. Stauskas, G. Daniulaitis, J. Bučas, R. Baškytė, kt.). Vertybes tyrinėjo A. Miškinis, M. ir M. Purvinai, J. Bučas, K. Kilkus, Botanikos instituto mokslininkai, kt.

Atkaklūs žemaičiai

Atrodo bene ramiausiai gyveno ir kūrėsi (bent jau taip iš šalies atrodo) Žemaitijos nacionalinio parko direkcija. Gal tik pastaraisiais metais jos kelyje atsiranda kliūtys, prasiaučia vėtros. Pirmasis jos direktorius Vidmantas Bezaras (1990-1998). Kaip ir kiekvienam pirmajam direktoriui jam teko pradėti nuo nulio, teko perprasti vietos gyventojų būdą ir lūkesčius, susidraugauti su jais, kurti darbui tinkamas sąlygas. Jo veikloje visuomet jautėsi jaunatviškas užsidegimas, veržlumas, rezultato siekimas. Nuo pat pradžios lydėjo Platelių dvaro atkūrimo darbai, tebesitęsiantys ir šiandien. V. Bezarą, kuris paliko direkciją Vilniaus paviliotas, pakeitė jo bendražygis Giedrius Norvaišas. Direkcijai jis vadovauja jau ne pirmus metus (nuo 1998). Tad akivaizdu, kad išmano visas plonybes ne tik šiame nacionaliniame parke, jo veiklos organizavime. Jis aktyviai dalyvauja Saugomų teritorijų asociacijos veikloje. Ne kartą buvo išrinktas jos prezidentu. Žavi senųjų tradicijų puoselėjimas. Žinoma jo veikla ir tarptautinėje plotmėje.

Stalčiun buvo padėta pirmoji Žemaitijos nacionalinio parko koncepcija, parengta 1976-1981 m. (Statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institutas). Tuomet nebuvo pritarta Žemaitijos nacionalinio parko steigimui. Bet mokslininkų, planuotojų pastangos tikrai nenuėjo veltui. Tai buvo gyva mokykla. Dar vienas Žemaitijos nacionalinio parko projektas (Botanikos instituto Klaipėdos kraštotvarkos sektorius; A. Olšauskas, S. Maciulevičius, R. Baškytė, J. Bučas, P. Grecevičius, P. Kavaliauskas, D. Želvys, V. Šimanskis, V. Stauskas) gimė 1990 m. Jis buvo labai reikalingas Žemaitijos nacionaliniam parkui steigti. Šiuo metu galiojančią planavimo schemą Vyriausybė patvirtino 1997 m. („Archimita”: P. Kavaliauskas. G. Daniulaitis, J. Bučas, kt.).

Mokslinius tyrimus nacionaliniame parke vykdė D. Galvydytė, B. Šablevičius, Z. Sinkevičienė, J. Taminskas, J. Motiejūnaitė, R. Guobytė, V. Kesminas, Z. Gulbinas, G. Matiukas, A. Ulevičius, T. Ruginis, K. Arbačiauskas, V. Vaitkevičius, V. Mačiekus, S. Stripinis, Vl. Žulkus, A. Butrimas, D. Urbanavičienė, B. Dakanis, E. Skrupskelis, V. Jucys, kt.

Svarbu prisiminti visus specialistus, prisidėjusius prie nacionalinių parkų idėjos ir planavimo, atlikusius vienokius ar kitokius tyrimus. Lygiai taip pat svarbu surasti bendraminčius, įskaitant vietos gyventojus ir bendruomenes, ir nuolat kartu su jais veikti. Tiesiog būtina bendradarbiauti su savivaldos ir kitomis institucijomis. Labai svarbu dirbti su vaikais. Jie imliausi, nuoširdžiausi. „Iš visų gamtos saugojimo priemonių svarbiausia yra saugojimo idėja, įskiepyta į jauno žmogaus sielą”. Tai taiklus prof. T. Ivanausko pastebėjimas. Net ir praėjus dvidešimčiai metų vis dar trūksta tinkamos informacijos apie nacionalinių parkų svarbą ir tikslus, apie saugomas vertybes.

Svarbu išmokti visiems kartu dirbti ir puoselėti gamtą bei kultūros paveldą, kultūrinį kraštovaizdį, padaryti išvadas, pasimokyti iš klaidų, drąsiai žvelgti ir žengti į ateitį.

Be gamtos neturime ateities. Žmogus, mylintis gamtą yra geras žmogus, tuo labiau savo interesus paaukojęs ant gamtosaugos aukuro. Lenkiu galvą visiems, be kurių neturėtume nuostabiųjų Lietuvos nacionalinių parkų.

„Žmogaus elgesys gamtoje - tai jo sielos veidrodis. Mokyti žmogų kultūros - ilgas ir sunkus darbas. Norint gamtą mylėti reikia ją suprasti…” „Gamta nebėra „niekieno”. Visa, kas gamtos sukurta, - valstybės, vadinasi, visos liaudies, ir negalima to turto glemžti ir naikinti” 1968, V. Bergas.