Naujienos
Miškininkas K.Vaitkus: Perdėtai saugant ir taupant, prastės ateities miškas
Miškų ūkio sistemoje išdirbęs 35-erius metus, LŽŪA Miškų ūkio fakulteto 1961 m. laidos absolventas, žemaitis Kazimieras Vaitkus 1996 m. liepą visam laikui užvėrė tuometinės Miškų ūkio ministerijos duris - dar kupinas jėgų Miško darbų skyriaus vyriausiasis miškininkas pasiprašė išleidžiamas į pensiją. Kazimieras nusprendė iš triukšmingo Vilniaus keltis gyventi į ramų, vaizdingą Utenos rajono Tauragnų seniūnijos Strazdų kaimą prie Baluošo ežero, apsuptą Minčiagirės. Čia jo žmona Janina su pusbroliu paveldėjo savo senelių sodybą, kuri yra paskelbta vietinės reikšmės architektūros paminklu. Carizmo laikais sodybos jaujoje jų senelis Jonas Strazdas slėpė į Tauragnų kraštą knygnešių atgabentą draudžiamą lietuvišką spaudą. Paveldėtam 11 ha miško tvarkyti reikėjo patyrusio miškininko rankų.
Šis kraštas K. Vaitkui buvo pažįstamas nuo jaunų dienų - 1965-1968 m. jis Ignalinos miškų ūkyje dirbo vyriausiuoju miškininku, čia sutiko buhaltere dirbusią būsimą žmoną. Šalimais esančioje Vaišniūnų girininkijoje su kitais miškininkais įveisė beveik 7 ha pušų sėklinę plantaciją. Po to, jau įsikūręs Vilniuje, 19 metų projektavo miškų ūkiuose miško medelynus - daigynus, rengė priešgaisrinių miškų sutvarkymo projektus.
Netruko prabėgti beveik 15 metų, kai Vaitkai gyvena Strazdų kaime, kiekvieną dieną pro trobos langą mato savo mišką, į jį gali nueiti kada panorėję: pasivaikščioti, pasigėrėti metų laikais kintančio miško grožiu, atlikti būtinus priežiūros darbus. Kaip sekasi miškininkauti Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje esančioje vidutinėje privataus miško valdoje, paprašėme pasidalinti patirtimi jos prižiūrėtoją Kazimierą Vaitkų, šį kovą pažymėjusį 75-ąjį gimtadienį.
Miškininkavimą riboja griežta gamtosauga
Aukštaitijos nacionaliniame parke mūsų miško valda, kurioje vyrauja 40-140 m. pušynai, yra priskirta II grupės miškų kategorijai. Bet pagal bendrus miškų inventorizavimo duomenis, nėra tiksliai įvardinta, ar tai II A ar II B grupės miškai. Man tai šiek tiek aktualu. Vienu atveju tai būtų Baluošo kraštovaizdžio draustiniui priskirtas miškas, kitu - laisvesnis režimas - rekreacinis miškas.
Kadangi šios grupės miškuose pagal teisės aktus kirsti žalias pušis leidžiama tik sulaukus gamtinės brandos (nuo 171 metų), ūkiškai žiūrint neapsimoka rengti miško valdos individualų miškotvarkos projektą. Todėl dabar mano pagrindinis darbas - palaikyti miško valdoje gerą sanitarinę medynų būklę. Kasmet valdoje iškirsdamas paskirus virtėlius, sausuolius, apsirūpinu malkomis, pasigaminu ūkio reikmėms vieną kitą kietmetrį rąstų ar juos parduodu. Palikau keletą uoksinių medžių miško paukščiams.
Jau reikėtų apie 4,5 ha plote atlikti einamąjį kirtimą. Ateityje gali tekti imtis ir kitų ugdymo kirtimų. Mat, jau senokai apželdžiau berželiais, eglaitėmis buvusias miške mažas aikšteles, išretėjimus. Per mūsų mišką teka Būkos upelis, kurio nešienaujamose lankose mūsų žemė (5 ha) sėkmingai želdosi savaiminiais juodalksniukais.
Bet suku galvą, kaip praktiškai reikės atlikti ugdymo kirtimus. Mat, II grupės miškuose tik išimtinais atvejais leidžiama kirsti žalius medžius valksmams įrengti, o be jų - kaip ištraukti medieną? Dabartinė galinga importinė miško kirtimo technika ir kirtimo technologija pritaikyta ūkiniams miškams, stambioms biržėms. Nedidelėje miško valdoje užtektų mažesnio galingumo miško technikos, bet jos rangovai neturi. Prisimenant pokario metus, medieną būtų galima ištraukti ir arkliu. Apėjau aplinkinius Tauragnų seniūnijos kaimus. ES lėšomis remiamame žemės ūkyje arklys tapo nereikalingas, reliktinis gyvulys, o jei kas ir laiko kokį arklelį, tai ne dėl miško traukimo. Be to, jau nėra ir miško darbams tinkančių arklių pakinktų, vežimų, rogių, nėra ir mokančių senoviškai dirbti žmonių.
Esant ribotam ūkininkavimui, mūsų apylinkių privatūs miškai, kol neleidžiama miško žemėje prie ežerų, vaizdingų upelių statytis vasarnamių ar kaimo turizmo sodybų, nėra patrauklūs miško pirkliams.
Grybaudamas pastebiu ir tokių miško valdų, kurių savininkams, matyt, nerūpi jų priežiūra, tvarkymas. Nuo nuosavybės atgavimo jose nieko nedaroma - miškas paliktas augti natūraliai, kaip taiga.
Keletas pastabų dėl miškų atkūrimo
Pirmiausia norėčiau pasidalinti mintimis apie brandžių pušynų atkūrimą saugomose teritorijose. Man kelia nerimą miško valdoje esančio apie 140 metų pušyno (2 ha) ateitis. Pušynas priskirtas Būkos hidrografiniam draustiniui. Dabar vizualiai šis brukninis pušynas yra apie 0,6 skalsumo, po pušų lajomis želia gausus eglių pomiškis. Laikantis draustiniams taikomo griežto ūkininkavimo reglamento, šio medyno ateitį regiu tokią - vietoj šviesaus, rekreaciniu požiūriu patrauklaus brukninio pušyno čia augs skurdus ir niūrus eglynas, į kurį Būkos upeliu praplaukiantiems baidarininkams, vargu, ar norėsis išlipti pailsinti kojas. Eglyne pasikeis ir gruntinių vandenų režimas, kas nelabai derinasi su hidrografinio draustinio statusu.
Jeigu čia nebūtų griežtai saugomos teritorijos miškas, atvejiniais kirtimais bandyčiau vėl atkurti brukninį pušyną, išlaikyti jo rekreacinę vertę. Tam iškirsčiau ir ne savo augavietėje bandančias įsitvirtinti agresyvesnes eglaites, kurių pomiškis neleidžia sudygti pušų sėkloms.
Vaikštant po aplinkinius miškus, galima pastebėti įdomių miškininkystei dalykų. Iš pirmo žvilgsnio gerai išvalytoje kirtavietėje ir paruoštoje dirvoje Pan augavietėje pasodintos iš medelynų pušaitės sunyksta, o greta neruoštoje dirvoje želia vešlios savaiminės pušelės, beržiukai.
Todėl pirmais metais spręsti apie iškirstų medynų sėkmingą atkūrimą būtų ankstoka. Patarčiau miškininkams ir miško savininkams prieš įveisiant naujus želdinius miške pasižiūrėti, kas dedasi šalia želdomo ploto toje pačioje augavietėje.
Gamtosauginiais tikslais pastaraisiais metais girininkijų miškininkai ir miško savininkai skatinami brandžius pušynus kirsti dviejų atvejų atvejiniais kirtimais. Tačiau pastebiu miškininkystės požiūriu daromą klaidą. Neretai privačiuose miškuose pirmu atveju iškertamos geriausios pušys statybinei pjautinei medienai, pardavimui, o antram atvejui paliekami B klasės medžiai. Tikėtina, kad iš jų sėklų atsikurs selekciškai menkesnis ateities medynas. Išeina miškininkystės paradoksas: miškų urėdijų medelynuose yra pakankamai kokybiškų miško sodmenų, išaugintų iš selekcinių sėklų, o pušynus savininkai atkuria iš neselekcinių sėklų išaugusiais žėliniais.
Kaip miškininko, manęs nedžiugina, kad grybaudamas raudonikių daugiausiai randu neugdytuose, berželių nustelbtuose eglių želdiniuose. Liberalizuojant privačių miškų tvarkymo ir atkūrimo teisės aktus, kai ir drebulė buvo priskirta prie pagrindinių miško medžių rūšių, apie ateitį negalvojantiems miško savininkams derlingesnėse augavietėse beveik nereikia želdyti iškirstų kirtaviečių - jos atsikuria menkaverčiais žėliniais. Gerai, kad antraeile medžių rūšimi kol kas dar laikomas baltalksnis.
Taigi, perdėtai saugomi, taupydami dabar, prarasime ateinančioje miškų kartoje.
Kai miškas ir ežeras atviras visiems
Galiu patikinti, kad Strazdų kaimą supančiuose privačiuose miškuose nėra įrengtų rakinamų ,,šlagbaumų", aptvertų Baluošo ežero pakrančių, miško keliukų perkasų. Jie atviri visiems lankytojams. Kad mūsų valdos miškas būtų patrauklesnis rekreaciniu požiūriu, mažiau susidarytų prielaidų gaisrui kilti, po sanitarinių kirtimų surenku ir sukraunu į krūveles šakas, jas stengiuosi krauti toliau nuo medžių kamienų. Bet pagražinus mišką, visą šiltąjį metų sezoną tenka dirbti neapmokamu komunalininku - rinkti baidarininkų, grybautojų, kitų pramogautojų miške, paupyje paliktas šiukšles. O surinkus, kur jas dėti?
Į šį atkampų Utenos ir Ignalinos rajonų pakraštį traukia miestelėnai, norintys gamtoje pasiausti, pasijusti ,,laukiniais". Policija, aplinkosaugininkai toli, tad, gamtoje „galima" daryti, ką nori. Po miškus riaumoja keturračiai, visureigiai, laksto iš jų paleisti vilkšuniai, kurie gaudo ir drasko žiemą giliame sniege klimpstančias stirnas. Pamatavau - šią žiemą mūsų kaime sniego danga siekė 63 cm. Po atodrėkio susidarius sniego plutai, ji atlaiko plačiapėdį šunį, o stirnos smenga. Kai kas net pasigiria, kiek jo vikrus šuo pagavo stirnų... Pavasarį jos būtų susilaukusios jauniklių. Pernai vasarą paleistas vilkšunis apdraskė miške uogaujančią mergaitę. Vienam išeiti į mišką tampa nesaugu. Nesuprantu: iš kur toks įprotis gamtoje barbariškai pramogauti?
Neretai pokšteli ir brakonieriškas šūvis. Mat šiame krašte teisėtai galintys medžioti Vilniaus universiteto medžiotojai - reti svečiai. Užtat drąsiai jaučiasi vietos bebrai. Kasmet didėjanti jų žala miškui verčia sunerimti. Atplaukę į mišką Būkos upeliu, šie ,,medkirčiai" verčia pakrantėse augančius lapuočius, rausia kaip kurmiai urvus, į juos velka medieną. Ištvinus upeliui ir apsėmus urvus, bebrai lipa į pakrantes, maisto ieško miške, grauždami net pušis. Niekas jų čia nemedžioja.
Anksčiau Baluošo ežere buvo apstu meškeriotojų. Pažvejoti jie atvažiuodavo iš Vilniaus, Panevėžio, Utenos. Pastaruoju metu meškeriotojų čia nematau, nes ežere neliko žuvies - tinklais išgaudė brakonieriai.
Minčiagirėje tuštėja senieji kaimai. Pavyzdžiui, iš Strazdų kaime esančių 8 sodybų šią žiemą rūko tik dviejų trobų kaminai. Į tėviškes sugrįžtama tik vasaroti.
Po miškininkavimo laisvalaikį skiriu bitininkystei, kuria užsiimu nuo 1998 m. Tai kaip nepagydoma liga, nuo kurios neįmanoma ,,pasveikti". Džiaugiuos, kad nors bitės niekam neužkliūna, kasmet sėkmingai peržiemoja.
Kalbėjosi Vaclovas Trepėnaitis, žurnalas "MŪSŲ GIRIOS"
