Naujienos

Kokia "viešuoju interesu" besidangstančių radikaliųjų aplinkosaugininkų krečiamų kiaulysčių kaina?

Tačiau kuo toliau, tuo labiau neramina jokio atsako iš valstybės vadovų nesulaukiantis ir todėl vis labiau įsigalintis viešoje erdvėje  privačios nuosavybės neliečiamumo principo neigimas, keliant abejones dėl  pamatinių privačią nuosavybę liečiančių nuostatų LR Konstitucijoje, priešpastatant  tam aiškiai neįvardinamą "viešąjį interesą". Tokių pastarojo meto pasisakymų autoriai- R.Baškytė, VSTT direktorė, parlamentarė A.Stancikienė, jos (buvusi?) visuomeninė padėjėja R.Janutienė-Grinevičiūtė ir kita padėjėja žaliųjų judėjimo vicepirmininkė J.Gadliauskienė, Seimo nariai A.Burba, A.Sysas ir aišku- darniu choru juos palaikantys Traku INP direktorius G. Abaravičius,  žaliųjų judėjimo lyderis R.Braziulis, jam pritariantys radikaliosios aplinkosaugos šalininkai R.Juknys, A.Knystautas ir kiti panašūs veikėjai. Pastarųjų pusėje telkiasi valstybinė aplinkosaugos tarnyba su savo įspūdingais ištekliais.

Seimui pradėjus svarstyti Miškų įstatymo pataisas viešojoje erdvėje pradėtas kryptinga miško savininkų ir neturinčių nuosavybės piliečių priešinimo kampanija. Jos pagrindiniai iniciatoriai- viešai savo siekius "gamtą saugoti nuo žmogaus" įvardiję radikalūs žalieji, ekokratai bei juos palaikantys politikai.

Parodomųjų skandalų "skaldymu" visuomenės dėmesys nukreipiamas nuo realių ir daug rimtesnių problemų

Pavyzdžiui, kovo 4 d. LR Seime, Lietuvos Tarybos salėje vykusioje apskrito stalo diskusijoje Valstybės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) direktorė Rūta Baškytė išsakė savo požiūrį į privačią nuosavybę. Jos nuomone privačios nuosavybės šventumas - nerealus mitas (citata): „...Materialūs dalykai su šventumu apskritai nieko bendro neturi, ir nebent savintis ta tikrąja prasme galima tai ką aš sukūriau pats. Na namą pastačiau, laivą padariau ar dar kažką... Žemės arba miško mes nei vienas nesukūrėm. Na mišką galėjom pasodinti, bet šiuo atveju mes jį gavom...".

Ta pati R.Baškytė savo nuostatas viešai dėsto bernardinai.lt 2011-03-15 skelbiamame straipsnyje „Apribojimas visada yra galimybė sugalvoti ką nors naujo" kartodama: "Nė vienas iš mūsų  nesukūrė nei žemės, nei miško, nei upių, todėl kraštutinis reikalavimas privačią nuosavybę laikyti šventa iš esmės nėra teisingas."

Šias nuostatas reguliariai atkartoja visi aukščiau minėti asmenys, sistemiškai formuodami neigiamą nuostatą privačios nuosavybės atžvilgiu visumoje ir ypač- kalbant apie nuosavybę žemei bei miškams .

Čia yra aiški ideologinė nuostata, besikertanti su pagrindiniu šalies įstatymu- Konstitucija, tačiau nuosekliai įgyvendinama ekokratų, prisidengiant emocijomis bei nepagrįstais pertekliniais draudimais, tuo sistemiškai apribojant galimybes disponuoti privačia nuosavybe, tačiau dažniausiai tokio reikalingumo niekaip objektyviai nepagrindžiant.

Trakų istorinio nacionalinio parko direktorius G.Abaravičius pasitarime Kultūros ministerijoje netgi pareiškęs, kad žemės suteikimas ten [Trakų INP]  gyvenančiam ūkininkui yra tolygus atvejui, jei būtų nuspręsta privatizuoti vieną iš Vilniaus Katedros kolonų. Prieinama iki tokių nusišnekėjimų, kad neva Konstitucijoje yra neįvardinta, apie kokią nuosavybę kalbama, todėl bandoma įtikinti, kad prioritetas turi būti skiriamas valstybinei nuosavybei. 

A.Knystautas traktuoja konstitucines savininkų teises į nuosavybę savaip: Jei kalinys sėdi kalėjime, jis pagal įstatymą negali iš ten bėgti, nors ir norėtų. Leiskite paklausti- Kieno valia miško savininkai į tokį kalėjimą varomi??	R.Braziulis apie miško savininkų siekius įsikurti savo valdose sako:  ...Sakyčiau, padorūs verslininkai senai tas vilas turi... Likusiuosius žaliųjų lyderis priskiria žemgrobiams.

Algirdas Knystautas džiūgaudamas dėl Seime priimamų nepalankių savininkams Miškų įstatymo pataisų, įvardina aplinkosaugininkų eskaluojamo tiesiogine ta žodžio prasme karo prieš privačią nuosavybę tezę:

 "...Gal netoli laikas, kai savininkai nebegalės baksnoti tau į veidą Konstitucija ir aiškinti apie „šventą" privačią nuosavybę. Nėra ji šventa, mielieji, ir niekada nebuvo. Toliau dar sušventinkite godumą ir kitas, labai negražias, žmogaus-savininko savybes..."

Tokios ir panašios interpretacijos pavojingos patiems valstybės teisinės sistemos pamatams. O institucinė neteisybė, kuomet sukuriama masinių draudimų visiems ir  išimčių atskirais atvejais atskiriems žmonėms ir tik valdininkui leidus sistema, veda  prie vis gilėjančio nepasitikėjimo teisingumu, nepasitikėjimo Valstybe.

Žmonės piktinasi, kad kai kurie saugomų teritorijų, valstybinių miškų, žemėtvarkos ir kt. pareigūnai yra praradę žmogiškumo nuostatą (t.y. jau nesuvokia, kad valdžios  taisyklės ir instrukcijos turi būti kuriamos  padėti žmonėms gyventi, o ne beprasmiai trukdyti), patys rašo įstatymų projektus, reglamentus, instrukcijas, patys „stumia" juos aukštose institucijose (kurios neretai atsainiai juos „praleidžia") , patys kontroliuoja vykdymą, susireikšmindami iki koktumo, pamiršdami, kad pirmutinė jų pareiga padėti atsigaunančiam Lietuvos žmogui, o ne jį murkdyti.

Neperskiriami bendraminčiai konservatorė A.Stancikienė ir prisikėlėlis A.Burba. Seimo narė A.Stancikienė labai stengiasi, kad būtų inspiruojamos nepalankios savininkams Miškų įstatymo pataisos. (Seimo 2011-03-31 rytinio posėdžio akimirkos balsuojant dėl miškų įstatymo pataisų)
Konservatorė A.Stancikienė įtikinėjimu ir aktyviais žestais nurodinėja, kaip už Miškų įstatymo pataisas turėtų balsuoti net socialdemokratų frakcija

Aukštieji Valstybės vadovai - Prezidentė, premjeras, ministrai  turi negailestingai šalinti iš postų tokio tipo veikėjus. Ne paslaptis, kad kuo daugiau draudimų, gąsdinimų, ribojimų, tuo daugiau progų prie „aukso naudos" pasišildyti.

Neapsikentę eskaluojamos situacijos žinomi mokslininkai, miškininkai, ūkininkai, žemės bei miškų savininkai ir juos atstovaujančių Lietuvos visuomeninių organizacijų atstovai yra kreipęsi į Valstybės vadovus, politines partijas atkreipdami dėmesį, kad  visuomenė melagingai gąsdinama nebūtais ir Lietuvoje netgi negalimais pavojais: "Mus piktina kryptingas radikalių rėksnių ir kai kurių gamtosaugininkų melas. Tvirtinama, kad Lietuvos miškai nyksta, nors faktiškai jų kiekis nuo XX amžiaus antrosios pusės iki šiol didėjo ir šalies miškingumas išaugo nuo tarpukaryje buvusių maždaug 20 proc. iki trečdalio šalies teritorijos. Aiškinama, kad nuosekliai naikinama gamta, nors įkurta pakankamai daug įvairiausių saugomų teritorijų, o ūkinė veikla (pavyzdžiui, statybos) apribota ne tik jose, bet ir visokiose draudžiamose zonose, juostose, apsauginiuose ir netgi ūkiniuose miškuose - jau daugiau kaip pusėje šalies teritorijos". (išsamiau- skaitykite čia ...>>>).

Kreipimąsi iniciavę mokslininkai prof. habil. dr. LMA narys - koresp.  Stasys Karazija, prof. habil. dr., LMA Žemės ūkio ir miškų mokslo sk. pirmininkas Albinas Kusta ir nusipelnęs miškininkas, vienas iš ankstesnių miškų žinybos vadovų Algirdas Brukas (LMSA vicepirmininkas), LMA narys akademikas Leonardas Kairiūkštis atsako ir į aukščiau keltą klausimą: "[...] tai gimdo tautiečių gąsdinimus, teigiamybių nutylėjimą, kaltinimus ir grasinimus kitaminčiams, ultimatumus Seimo nariams, o kartu tarnauja Lietuvos kaimo „nusodybinimui“, žmonių iniciatyvos užgniaužimui, veiklos varžymui ir jos biurokratizavimui, skatina emigraciją, didina nepasitikėjimą valdžios institucijomis. Radikalų triukšmavimas, įtakingų valstybinių gamtosaugos pareigūnų nesiskaitymas su žmonėmis vis labiau kenkia ir kompromituoja pačią aplinkosaugą. Ne tik stiprėja nusistatymas prieš naujų saugomų teritorijų kūrimą, bet ir prieš racionalias gamtosaugos idėjas bei prieš tuos gamtosaugininkus, kurie gerbia subalansuotos plėtros principus. Tokia padėtis nenaudinga nei Lietuvos žmonėms, nei gamtai."