Naujienos

dr.(HP) St.Mizaras: Privatus miškų ūkis Miškų įstatymo kaitos kontekste

AAK pirmininkui Jonui Šimėnui vedant pokalbį Seimo nariai, mokslininkai, miškininkai ir visuomeninų organizacijų atstovai aktyviai diskutavo kodėl ir kaip reikėtų keisti  kai kurias Miškų įstatymo nuostatas.

Susipažinimui pateikiame St. Mizaro parengtą analizę Privatus miškų ūkis Miškų įstatymo kaitos kontekste

Miškų įstatymas - miškų politikos įgyvendinimo instrumentas. LR miškų įstatymas po Nepriklausomybės atkūrimo buvo priimtas 1994 m. lapkričio 22 d. Po to jis buvo keistas bei papildytas 16 kartų.

Dabar galiojančio Miškų įstatymo 5 str. teigiama, kad valstybės miškų ūkio politikos kryptis nustato Seimas, o valstybės miškų ūkio strategiją formuoja bei valstybinės miškų ūkio programas rengia Aplinkos ministerija. Šiuo metu neturime Seimo nustatytų miškų ūkio politikos krypčių. Jos yra paminėtos Aplinkos ministro 2002 m. patvirtintoje Lietuvos miškų ūkio politikoje ir jos įgyvendinimo strategijoje (toliau Strategija, 2002). Naujai rengiama Nacionalinės miškų ūkio sektoriaus plėtros programa iki 2025 metų numatoma tvirtinti Vyriausybėje. Kai kurių ūkio sektorių strategijos buvo tvirtinamos Seime. Pvz., Nacionalinė energetikos strategija, LR žemės ūkio ir kaimo plėtros strategija 2000-2006 m. Reikėtų patikslinti  Miškų įstatymo nuostatas dėl miškų ūkio politikos formavimo ir strateginio planavimo. Miškų įstatymas yra miškų politikos ir jos strateginių tikslų įgyvendinimo instrumentas. Kadangi naujoji Nacionalinė miškų ūkio sektoriaus plėtros programa dar tik rengiama, todėl čia Miškų įstatymo problemos analizuojamos, remiantis 2002 m. Strategija. Pateikiame kai kuriuos su privačiu miškų ūkiu susijusius Strategijos (2002) tikslus, kurie galėjo arba galėtų būti Miškų įstatymo reguliavimo objektu (numeracija pagal Strategiją (2002)):

2.2. Vienodų teisinių prielaidų sudarymas fiziniams ir juridiniams asmenims, pasibaigus žemės (miškų) reformai, įsigyti buvusius rezervuotus nuosavybės teisių atkūrimui savininkų neatsiimtus miškus, kuriuose miškų valdytojams ūkininkauti yra neracionalu, saugomose teritorijose nuosavybės prioritetą teikiant valstybei.

2.3. Nedidelio ploto valstybinių miškų, įsiterpusių privačių miško valdų masyvuose ir atvirkščiai, taip pat neracionalių ribų tarp valstybinio ir privataus sektoriaus miškų koregavimas naudojant ekvivalentinius miško valdų mainus.

2.5. Teisinių ir ekonominių prielaidų sudarymas, skatinantis smulkių miško valdų jungimą, miško savininkų asocijavimąsi bei kooperavimąsi.

8.1. Miškų ūkio valstybinio reguliavimo sistemos optimizavimas, parengiant ir įgyvendinant optimalios miškų ūkio valstybinio reguliavimo sistemos modelį, paremtą Lietuvos miškų ūkio tradicijomis, Europos Sąjungos reikalavimais, taip pat Lietuvos ir užsienio šalių miškų ūkio valdymo sistemų teisinės ir ekonominės situacijos analize.

8.4. Mokesčių sistemos tobulinimas miškų ūkio sektoriuje, atsižvelgiant į rinkos ekonomikos sąlygas.

8.9. Kompensacijų sistemos miškų savininkams įvedimas už jų patiriamus ekonominius nuostolius dėl ūkinės veiklos ribojimo steigiamose saugomose teritorijose.

9.1. Moksliškai pagrįstų normatyvinių pasiūlymų parengimas dėl ekologinių, ekonominių ir socialinių klausimų suderinimo, steigiant saugomas teritorijas, peržiūrint esamų ribas bei nustatant atitinkamą ūkinį režimą jų miškuose.

11.1. Lankymosi miškuose reglamentavimo suderinimas, atsižvelgiant į miškų savininkų ir visuomenės poreikius.

12.1. Naujų darbo vietų miškų ūkio sektoriuje kūrimas, plėtojant įvairius miško verslus, ekonominis šių verslų plėtros skatinimas (subsidijų, lengvatinių kreditų, mokesčių lengvatų ir kt. suteikimas) kaimo plėtros kontekste.

12.2. Rekreacinių, medžioklės ir kitų paslaugų visuomenei teikimo bei nemedieninių miško produktų gamybos plėtros skatinimas privačiame ir valstybiniame miškų ūkio sektoriuje.

12.4. Privataus miškų ūkio plėtros integracija į bendrąsias kaimo plėtros programas, derinant veiklą su kaimo savivaldos institucijomis.

Miškų nuosavybės formų įvairovės užtikrinimas (2.2, 2.3, 2.5 tikslai). Jau pirmojoje Miškų įstatymo redakcijoje (1994 m.) buvo įteisintos dvi miškų nuosavybės rūšys: valstybinė ir privati. Nuo 2001-04-25 atsirado nuostata, kad LR miškuose pagal plotą vyrauja valstybinė miškų nuosavybė, kuri išliko iki šiol. Nuo 2003-12-18 į miškų nuosavybės teisės subjektus buvo įjungtos užsienio valstybėse įsteigtos organizacijos, galinčios įsigyti mišką LR Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo nustatyta tvarka (teoriškai dar negalinčios).

Miškų nuosavybės formų įvairovės užtikrinimo tikslų (2.2, 2.3, 2.5) įgyvendinimas neatsispindėjo nei Miškų įstatyme, nei kituose teisės aktuose. Miškų įstatymo 5 str. nuostata, kad privačių miškų savininkai įstatymų nustatyta tvarka turi teisę jungtis į asociacijas ir kooperatyvus, nepasako nieko naujo ir nieko neskatina. O nuostata, kad miško savininkų kooperatyvams taikomas žemės ūkio kooperatyvų statusas, praktiškai tapo bereikšme. Tačiau ir paminėtų tikslų (2.2, 2.3, 2.5) įgyvendinimas nesukurtų didesnės nei buvo miškų nuosavybės rūšių įvairovės. Buvo ir išlieka Lietuvoje dvi miškų nuosavybės rūšys: valstybinė ir smulki privati.

Miškų ūkio valstybinio reguliavimo sistemos optimizavimas (8.1 tikslas). Miškų įstatyme daug dėmesio skirta valstybinių miškų valdymui, apibrėžiant ministerijų, Generalinės miškų  urėdijos funkcijas, valstybinės miškų tarnybos pareigūnų teises ir pareigas. Privataus miškų ūkio valstybinis aptarnavimas yra neadekvatus jo mastams. Esant Lietuvoje veik 40 % privačių miškų plotams, didelėms jų plėtros galimybėms, miško ūkiniuose darbuose dominuojant privatiems vykdytojams, Lietuvos privatus miškų ūkis neturi juo besirūpinančių valstybės institucijų. Visiškai privatus žemės ūkis ar pramonė turi Žemės ūkio bei Ūkio ministerijas. Valstybiniam miškų ūkiui įsteigta Generalinė miškų urėdija, o privačiam miškų ūkiui tenka kelių darbuotojų privačių miškų skyrius Aplinkos ministerijos Miškų departamente. To aiškiai nepakanka.

Šiuo metu svarbiais Lietuvos privataus miškų ūkio valstybinio reguliavimo tikslais galėtų būti:

Dabartinės teisinės, institucinės bei finansinės priemonės neužtikrina šių tikslų pakankamo įgyvendinimo. Šiuo metu vykdomos kai kurios privataus miškų ūkio valstybinio reguliavimo bei aptarnavimo funkcijos yra išskaidytos tarp įvairių institucijų. Dabartinio privataus miškų ūkio valstybinio reguliavimo trūkumai atskleisti LŽŪU studijoje (2008 m.): nepakankamai sisteminis miškų ūkio teisinis reglamentavimas; valstybinio reguliavimo institucijos neturi betarpiškumo požymių su privačių miškų savininkais; miško savininkų paramos sistema iš nacionalinių lėšų nėra aiški, o paramos ir ES lėšų skirstymo procedūros pernelyg biurokratinės ir sudėtingos; nėra privačių miško savininkų mokymo, švietimo ir konsultavimo vieningos sistemos; miško savininkų kooperavimasis ir asocijavimasis yra neaktyvus.

Privataus miškų ūkio organizacinių struktūrų sukūrimui ir funkcionavimui reikalingas Bendrųjų reikmių fondas. Jis galėtų būti sudaromas, centralizuojant šiuo metu privačiam miškų ūkiui naudojamas valstybės biudžeto lėšas bei įvedant privalomus mokėjimus visiems privačių miškų savininkams.

Mokesčių sistemos tobulinimas (8.4 tikslas). Mokesčiai už miško žemes nemokami. Miškų įstatyme sprendžiami valstybinio miškų ūkio ekonominio reguliavimo klausimai, didinant atskaitymus ar mokesčius iš pajamų už parduotą nenukirstą mišką ir žaliavinę medieną. Iš pradžių buvo atskaitymai Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programai - 5 proc., o vėliau ir Bendrosioms valstybės biudžeto reikmėms nuo 2009-07-01 -5 proc. ir nuo 2011-01-01 - 10 proc. iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką. Dėl tokios apmokestinimo tvarkos vertingesnius kertamus medynus ir arčiau medienos pirkėjų esančios miškų urėdijos atsiduria palankesnėse ekonominėse sąlygose. Reikalinga mokesčių diferenciacija, priklausomai nuo kertamų medynų tūrio kokybės ir padėties.

Kompensacijos už ūkinės veiklos ribojimus (8.9 tikslas). Kompensacijos už ūkinės veiklos ribojimus saugomose teritorijose nustatytos Saugomų teritorijų įstatyme (32 str.). Tačiau čia ir Vyriausybės nutarime šiuo klausimu nustatyta, kad kompensacijos už ūkinės veiklos apribojimus mokamos tik tuo atveju, kai steigiama nauja saugoma teritorija. Privačių miškų savininkams aktualu, kad būtų mokamos kompensacijos už apribojimus visų saugomų teritorijų miškuose.

Ekologinių, ekonominių ir socialinių klausimų suderinamumo saugomose teritorijose normatyvai (9.1 tikslas). Miškų įstatyme miškai pagal jų funkcinę paskirtį suskirstyti į grupes. Numatyti ūkininkavimo ypatumai. Šiuo metu saugomi miškai (pirmos, antros ir trečios grupės) Lietuvoje jau užima 625 tūkst. ha.  Dėl apribojimų saugomų teritorijų miškuose šalies ekonomika netenka milijardais litų vertinamų pajamų. Brandžių medynų saugomuose miškuose, kur pagrindiniai kirtimai uždrausti ar atidėti, tūrio vertė apvalios medienos kainomis sudaro 3,6 milijardo Lt (žr. Mūsų girios, 2009-09). Kyla klausimas, ar visuomet saugomų miškų ekologinė nauda yra adekvati ekonominiams nuostoliams, ar negalima gauti tą pačią ekologinę naudą su mažesniu saugomų miškų plotu. Tačiau šio aktualaus strateginio tikslo (9.1) įgyvendinimas neatsispindi Miškų įstatyme ar kituose teisės aktuose.

Lankymasis miškuose (11.1 tikslas). Strategijoje (2002) numatoma lankymosi miškuose reglamentavimą suderinti, atsižvelgiant į miškų savininkų ir visuomenės poreikius.  Miškų įstatyme (1994) buvo įteisintas laisvas lankymasis miškuose, išskyrus privačius miškus iki 100 m. atstumu apie miško savininkų sodybas. Nuo 2004-04-25 nuostata dėl 100 m. iš Miškų įstatymo išnyko. Tad, kur čia interesų derinimas?

Miškų ūkis kaimo plėtros kontekste (12.1, 12.2, 12.4 tikslai). Strategijoje (2002) viena iš dvylikos strateginių tikslų grupių yra valstybinio ir privataus miškų ūkio plėtra bendrosios kaimo plėtros kontekste. Miškų įstatyme analogiškų straipsnių nėra. Miškų ūkiui skirtų priemonių atsirado Kaimo  plėtros programose. Tačiau ir Miškų įstatymas neturėtų likti nuošalyje nuo miškų santykių kaimo plėtros kontekste reglamentavimo.

Išvados ir siūlymai. Panašius komentarus būtų galima tęsti ir dėl kitų Strategijos (2002) tikslų. O būtent, privačių miškų savininkų mokymo, konsultavimo bei švietimo sistemos plėtojimas (2.4 tikslas), sistemingos informacijos apie privačių miškų būklę ir miškų ūkį pateikimas (4.3 tikslas), taikomųjų miškų mokslinių tyrimų prioritetinių krypčių nustatymas (5.1 tikslas), miško ugdymo ir kitų ūkinių priemonių plėtra, atsižvelgiant į smulkių privačių miško valdų gausinimą (7.4 tikslas), ūkinės veiklos atnaujinimas miškuose-rezervatuose nuosavybės teisių atkūrimui (8.5 tikslas), smulkios žaliavinės medienos ir kirtimo atliekų racionalaus naudojimo padidinimas (8.8 tikslas). Galima padaryti išvadą, kad Miškų įstatymas, kaip Lietuvos miškų politikos strateginių tikslų įgyvendinimo teisinė priemonė, nebuvo  pakankamai panaudotas.

Strategijos (2002) analizė parodė, kad daug jos neįgyvendintų tikslų yra aktualūs ir šiandien. Per dešimtmetį įvyko esminių pokyčių, įtakojančių miškų ūkį. Lietuvoje jau yra 803 tūkst. ha privačių miškų, miško savininkų skaičius - 244550. Privatūs miškai sudaro beveik 40 % visų miškų. Privačių miškų plotai plėsis. Miško ūkiniuose darbuose dominuoja privatūs vykdytojai. Miškų ūkį daug įtakojo ir toliau įtakos globalizacija, medienos pramonės plėtra, medienos energetika. Miškininkystė tapo svarbiu kaimo plėtros veiksniu. O lemiami šio laikotarpio iššūkiai yra masinė emigracija, nedarbas, kaimų nykimas, valstybės skolos didėjimas. Tik ekonominės veiklos plėtra bei skatinimas gali padėti spręsti šias problemas. Kaimuose ir miškuose tai būtų žemės ir miško efektyvus naudojimas, statybos, infrastruktūros plėtra. Tad, visų trukdančių šioms veikloms miškuose apribojimų peržiūrėjimas ir įvertinimas turėtų būti svarbiausias teisės aktų tarp jų ir Miškų įstatymo, formavimo principas. Čia yra didelė erdvė pasireikšti teisės aktų rengėjams. O būtent, realios galimybės disponuoti ir naudotis privačia miškų nuosavybe įgyvendinimas; žemės ir miškų skirstymo į įvairias rūšis ar grupes, įvairių tikslinių žemės paskirčių keitimo procedūrų racionalizavimas; statybų miškuose liberalizavimas, saugomų teritorijų miškuose pagrįstumų peržiūrėjimas ir ribojimų jose sumažinimas. Dalis šių problemų spręstinos, naudojant ir Žemės, Saugomų teritorijų bei kitus įstatymus, o atstatant miško savininkų teises medžioklystėje, keičiant Gyvūnijos bei Medžioklės įstatymus.

Siūlymai dėl Miškų įstatymo:

1.      Patikslinti Miškų įstatymo nuostatas dėl miškų ūkio politikos formavimo ir strateginio planavimo.

2.      Sudaryti teisines prielaidas likusių rezervuotų grąžinimui miškų privatizavimui.

3.      Numatyti miško savininkų kooperavimosi skatinimą.

4.      Išbraukti nuostatą „Privačių miškų valdos neskaidomos į dalis, jei valda yra arba tampa mažesnė kaip 5 hektarų" (4 str.).

5.      7 str. papildyti nuostata dėl privataus miškų ūkio Bendrųjų reikmių finansavimo programos sudarymo, analogiškos valstybinio miškų ūkio Bendrųjų reikmių finansavimo programai.

6.      Įteisinti galimybę miško žemę paversti kitomis naudmenomis, įveisiant mišką kitoje vietoje ar kitaip kompensuojant, bei statyti reikalingus miško savininkui statinius.

7.      Įteisinti kompensacijas už ūkinės veiklos ribojimus visose saugomose teritorijose.

8.      Įteisinti miško gyvūnus, kaip miško sudėtinę dalį, ir miško savininkų teises disponuoti medžioklės plotais.

9.      Sudaryti teisines prielaidas kitiems dar neįgyvendintiems Strategijos (2002) tikslams pasiekti.

10.   Parengus naują Lietuvos miškų ūkio strategiją (dabartinė galioja iki 2015 m.), atsižvelgiančią į naujas miškų ūkio realijas (privataus miškų ūkio plėtra, globalizacija, medienos energetika, kaimo plėtra ir kt.), parengti naują Miškų įstatymo redakciją.

Posėdžio Girionyse akimirkos (nuotraukos St.Mizaro):