Naujienos
Diskusija „Spaudos forume": tikrai atėjo laikas peržiūrėti Miškų įstatymą
Parengtos ir LR Seime įregistruotos Miškų įstatymo pataisos sulaukė audringos visuomenės reakcijos. Žalieji tikina, jog daugiau laisvių savininkams gresia miškams ir visuomenei, o miško savininkai spaudžia įstatymų leidėjus prisiminti jų konstitucinę teisę į nuosavybę. Ar suteikus daugiau teisių miško savininkams, bus išlaikyta darna ir visuomenės interesai?- diskutuota 2011-01-19 diskusijų klube „Spaudos forumas".
Diskusiją vedė vyr. redaktorė Genė DRUNGILIENĖ. Kęstučio Jonaičio nuotr.
Vieni sako, kad įstatymo pataisos sunaikins miškus, o kiti tvirtina, kad jeigu siūlomų pataisų Seimas nepriims, išnyks kaimai, o žmonės, negalėdami kurtis savo nuosavybėje, išvyks iš Lietuvos.
Jeigu Miškų įstatymo pataisos būtų priimtos, tai privačių miškų savininkai savo miške galėtų kurti sodybą ir joje gyventi; miško valda nebūtų daloma į mažesnius negu 5 ha plotus, išskyrus kai nuosavybę paveldėjo keli savininkai. Valstybinio miško žemę pavertus kitomis naudmenomis, būtų nustatytas kompensavimo mechanizmas ir kt. Taigi būtų išsaugotas valstybinių miškų neliečiamumas, o savininkams siūlomos pataisos leistų naudotis savo turtu, nepažeidžiant visuomenės interesų.
MIŠKŲ ĮSTATYMĄ KEISTI ĮPAREIGOJO KONSTITUCINIS TEISMAS
„Vieni iš svarbiausių klausimų, kuriuos kelia privačių miškų savininkai, - tai galimybė atsidalyti miško valdą bendraturčiams, atidalyti mišką nuo kitų naudmenų, galimybė suformuoti privačiame miške namų valdą ar atstatyti sodybą, - sakė Aplinkos ministerijos (AM) Miškų departamento direktorius Valdas Vaičiūnas. - Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis aiškesnis reglamentavimas svarbus ir valstybinių miškų valdytojams - miškų urėdijoms, nes daug įvairiausių infrastruktūros objektų (keliai, geležinkeliai, elektros trasos, terminalai), naudingųjų iškasenų karjerų, sąvartynų ir kitų objektų siekiama įrengti valstybinių miškų teritorijose."
Kaip sakė V. Vaičiūnas, įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarčiai, miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis, kol nėra nustatytų išimtiniais laikytinų miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejų, negalimas net valstybinės svarbos objektų įrengimui, todėl Vyriausybė pateikė Seimui AM rengtą Miškų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą. Jis paremtas trimis kertiniais principais: pirma, miško žemę paversti kitomis naudmenomis galima tik išimtiniais atvejais; antra, tai galima daryti tik derinant valstybės, miško savininkų ir visuomenės interesus. Interesų derinimas atliekamas rengiant teritorijų planavimo dokumentus; trečia, už miško žemę, paverčiamą kitomis naudmenomis, nepriklausomai nuo jos nuosavybės formos, turi būti proporcingai kompensuojama, o kompensacinis mechanizmas turi užtikrinti, kad kitoje vietoje būtų galima pasodinti ne mažesnį nei kitomis naudmenomis paverčiamą miško plotą. Didėjant miško aplinkosauginei vertei turėtų didėti ir kompensacijos: už trečios miškų grupės miškus - dvigubai, o už antro - trigubai.
PATAISOS NETOBULOS, BET SAVININKAI PRITARIA
Lietuvos miško savininkų asociacija, Lietuvos kaimo bendruomenių sąjunga, Lietuvos ūkininkų draugija, LR žemės ūkio rūmai, Visuomeninė kraštotvarkos draugija pasirašė kreipimąsi „Dėl nusodybinimo politikos privačiuose miškuose stabdymo". [plačiau skaityti čia...>>>] Jis buvo adresuotas LR Prezidentei, Seimo pirmininkei, premjerui, Seimo Aplinkos apsaugos ir Kaimo reikalų komitetų pirmininkams, aplinkos bei žemės ūkio ministrams. Kalbėdamas apie tai, kodėl atsirado toks dokumentas, Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos narys Jonas Lipavičius (nuotraukoje dešinėje) sakė, kad situacija, kurią dabar bandoma keisti, tęsėsi 20 metų. Savininkų interesai, anot jo, buvo paminti, jie buvo laikomi lyg antrarūšiais žmonėmis, kurie gali turėti tik dokumentą, o ne nuosavybę. Tik antri metai, kai šiuo klausimu valstybė pradėjo diskutuoti su miško savininkais, - tai Lietuvoje yra naujas dalykas. Situaciją išjudino Konstitucinio Teismo sprendimas.
„Lietuvai buvo būdingi vienkiemiai, sodybos, šeimos ūkiai, - sakė J. Lipavičius. - Dabar Lietuvoje yra registruoti 242 172 miško savininkai. Vidutinė miško valda yra 3,28 ha. Radikaliai nusiteikę žalieji labiausiai piktinasi pataisa, kuri leistų miško savininkui kurtis savo miško valdoje, jeigu jis neturi kitos paskirties sklypo arba miškų ūkio paskirties žemės sklype nėra kitų naudmenų, kurias atidalijęs galėtų įsikurti."
Jeigu priėmus įstatymo pataisas visi miško savininkai užsimanytų įsikurti savo miško valdose ir atskirtų po 0,20 ha miško valdų sodyboms kurti, tai, J. Lipavičiaus skaičiavimais, sudarytų 5,1 proc. privačių miškų ūkio paskirties žemės sklypų ploto, arba 1,7 proc. visos Lietuvos miškų ūkio paskirties žemės ploto. Šie skaičiai, jo nuomone, iš tiesų bus gerokai mažesni, nes pataisose numatoma per daug ir per griežtų draudimų, taikomų tam tikroms miškų grupėms ir saugomoms teritorijoms. Taigi miškų naikinimu, jų užstatymu, kaip gąsdina žalieji, to nepavadinsi.
„Draudimai sudaro nuo 15 iki 44 proc. privačios miškų ūkio paskirties žemės ploto, už sodybai atskirtą 0,20 ha miško plotą miško savininkas turi atsodinti tokio pat ploto mišką, atskirais atvejais - dvigubo ar trigubo dydžio arba sumokėti piniginę kompensaciją valstybei. Tačiau kalbantys apie neva gamtos naikinimą to nepastebi", - sakė J. Lipavičius.
Galima prognozuoti, diskusijos dalyvio nuomone, kad po trejų metų, jei Seimui pakaks stiprybės priimti pataisas, bus „urbanizuota" apie 564 ha privačios miškų ūkio paskirties žemės. Palyginimui: Alytaus-Lenkijos pasienio elektros jungties, kurios ilgis apie 50 km, vien apsaugos zona (energetikų vadinama mirties zona) sudarys apie 400 ha., kažkodėl gamtos gelbėtojų komentarų apie šią iš tikrųjų prarandamą teritoriją, kaip pastebi J. Lipavičius, negirdėti.
Jis pabrėžė, kad Miško įstatymo pataisos nėra tobulos, bet Lietuvos miško savininkų asociacija joms pritaria iš esmės.
Lietuvos miškininkų sąjungos viceprezidentas, prof. habil. dr. Antanas Juodvalkis (nuotraukoje dešinėje) pastebėjo, kad rasti sprendimų, kurie tenkintų visų interesus, neįmanoma, tačiau ieškoti sąlyčio taškų - būtina. „Kalbant apie siūlomas įstatymo pataisas, reikia atskirti du dalykus - kalbant apie valstybinius miškus, didelės problemos, kaip ir mano kolegos, nematau, - sakė jis. - Didžiausia problema - su privačiais miškais. Mes, miškininkai, nediskutuojame, ar leisti atstatyti buvusią sodybą, - tai yra šventa. Neprieštaraujame ir naudmenų atskyrimui."
Tačiau A. Juodvalkis linkęs nagrinėti juodžiausią, jo žodžiais scenarijų, kai įstatymo pataisomis gali pasinaudoti landūs žmonės ir pradėti kirsti miškus bei mažuose sklypeliuose statyti namus, todėl perspėjo nesuteikti per daug laisvių privačiam savininkui.
Reaguodamas į prof. A. Juodvalkio juodžiausią scenarijų, Biomasės energetikos asociacijos LITBIOMA prezidentas Remigijus Lapinskas tarstelėjo, kad toks scenarijus gali tapti realiu tuomet, jeigu būtų sudaromos galimybės pažeisti įstatymus arba jų nesilaikyti.
R. Lapinskas prabilo ir apie kitą siūlomų pataisų bei jų sukeltos reakcijos pusę. „Per 20 metų, kuriant modernią demokratinę visuomenę, buvo perlenkta lazda - suvisuomeninome nuosavybę, įvesdami „visuomenės intereso" sąvoką, po kuria dažnai slepiasi arba kokios mažos grupelės, arba verslo interesas, - sakė jis. - Faktas, kad miške galės gyventi jo savininkas, yra sveikintinas, nes turėsime savininką, kuris atsako pats už save, o ne reikalauja iš valstybės. Tik visuomenė, turinti aiškiai išreikštą savininkų sluoksnį, yra stabili. Tokia valstybė turi ateitį. Jeigu priėmus siūlomas įstatymo pataisas, atsirastų keliasdešimt tūkstančių tokių žmonių daugiau, būtų pats nuostabiausias dalykas, koks tik gali nutikti."
NE SKIRSTYTI PRIORITETUS, O SIEKTI DARNOS
Buvusių sovietinio bloko šalių įstatymuose užfiksuota nuostata, neleidžianti keisti miško žemės paskirties, išskyrus išskirtinę teisę mišką naudoti kitiems tikslams. Vakaruose miško žemę keisti į kitos paskirties žemę leidžiama - ir be išimtinės teisės. „Mes vis dėlto palikome išimtinę teisę, nors dėl to reikėtų pasitarti su konstitucinės teisės specialistais", - sakė Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas.
Jis taip pat atkreipė dėmesį į „visuomenės intereso" sąvoką, pabrėždamas, kaip tai užfiksuota Jungtinių Tautų dokumentuose, kad visuomenės interesas nėra išskirtinis - jis turi būti derinamas su aplinkos apsauga ir valstybės (ekonominiu) interesu. Taigi visuomenės interesas, kai jis paliečia privačią nuosavybę, negali būti svarbesnis už privatų interesą. Tokiais atvejais privalu ieškoti kompromiso siekiant darnos.
„Sakykime, „Lifosos" gamyklą galima uždaryti ir gamta nuo to nenukentės, - pastebėjo J. Šimėnas. - Bet nukentės visuomenės interesas ir ekonominė plėtra. Taigi uždaryti gamyklą būtų nedarnus sprendimas. Galima drausti įsirengti sodybą savininkui jam nuosavybės teise priklausančiame miške - laimėtų gamta, bet nukentėtų privataus asmens interesas, tai taip pat būtų nedarnus sprendimas. Rengdami Miškų įstatymo pataisas bandėme rasti darnius sprendimus, nors negarantuoju, kad visa tai pavyko - teisininkai dar gali padirbėti, iki Seimas pradės svarstyti šias pataisas pavasario sesijos metu."
1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo atstatyta nuosavybė piliečiams, tačiau buvo įteisinta įvairiausių apribojimų naudotis ta nuosavybe, todėl žmonės neteko galimybės disponuoti savo turtu laisvai - negalima statyti sodybos savo žemėje, jeigu ji patenka į kurią nors ribotos veiklos zoną. Anot komiteto pirmininko, kai kurie ribojimai yra būtini, todėl ir dabar siūlomose įstatymo pataisose privačiam savininkui nevalia kurtis II grupės - ekosistemų apsaugos, III grupės - draustinių miškuose, taikomi ir kiti draudimai. Kad nemažėtų Lietuvos miškingumas, siūloma įvesti kompensacinį mechanizmą, kurio iki šiol nebuvo.
„Ne mažiau kaip pusę miškų turi sudaryti valstybiniai miškai - kaip garantas, užtikrinantis stabilumą ir miškų sektoriaus darnumą", - sakė Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas J. Šimėnas.
KAI DRAUDŽIAMA, ŽMONĖS IEŠKO LANDŲ
Lietuvos architektų sąjungos vicepirmininkas Linas Naujokaitis sakė, kad tikrai atėjo laikas peržiūrėti Miškų įstatymą - jį tobulinti ir tikslinti. Tačiau matydamas, kaip dėl kai kurių įstatymų netobulumo didieji miestai aplimpa stichiškai besikuriančiomis, neturinčiomis būtinos infrastruktūros gyvenvietėmis, architektas perspėjo dėl dispersijos, t. y. grėsmės nukrypti nuo darnios plėtros principų. Kalbėdamas apie kylančias problemas, jis taip pat pastebėjo, jog neretai bendruosiuose planuose numatomos urbanizuoti teritorijos, tačiau jos patenka į miškus, todėl tolesnis projektavimas, nors teritorijų planavimo dokumentai ir leidžia, tampa neįmanomas.
„Manau, kad rengiamos Miško įstatymo pataisos turėtų padaryti tvarką, aiškiai suformuluojant, kas galima, o kas ne, bet visa daryti reikia atsakingai, nes per didelis liberalumas gali tapti stichija, kokia kartais tampa žemės ūkio paskirties žemė", - sakė L. Naujokaitis.
Daugeliu atveju, pažymėjo architektas, tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje esama puikių pavyzdžių, kai rekreaciniai objektai, sodybos puikiai dera su labai jautria gamtine aplinka. To pasiekti galima laikantis darnios plėtros principų. Visa, anot jo, galima išspręsti taikiai.
Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas J. Šimėnas atkreipė dėmesį į vadinamuosius kolektyvinius sodus. Rekreacijai ir žemės ūkiui skirtos teritorijos tapo gyvenvietėmis, t. y. buvo urbanizuotos, nors ir be būtinos infrastruktūros, nes niekur kitur žmonėms nebuvo leista statytis. Kai neleidžiama, žmonės ieško landų.
„Viena sodyba viename sklype nėra urbanizuota teritorija, todėl visuomenė neturi prisiimti atsakomybės dėl infrastruktūros įrengimo, - sakė J. Šimėnas, reaguodamas į kai kurių diskusijos dalyvių nuogąstavus dėl galimai atsirasiančių pabirusių sodybų ir priverstinio įpareigojimo vietos valdžiai rengti infrastruktūrą. - Įstatymo projekte nurodyta, jog statyti sodybą galima tik tuomet, jeigu infrastruktūra nekenkia miškui. Taigi siūlau leisti ne urbanizuoti, o pasirinkti žmogui kitokį gyvenimo būdą."
MAŽĖJA KRAŠTOVAIZDŽIO MOZAIKIŠKUMAS
Saugomų teritorijų atstovai taip pat yra suinteresuoti keisti situaciją, nes mažėja atvirų kraštovaizdžių, nyksta kaimai, sodybos tampa vasarnamiais ir apauga mišku - mažėja kraštovaizdžio mozaikiškumas. Kaip sakė Kurtuvėnų regioninio parko direktorius Rimvydas Tamulaitis, yra visos galimybės kurtis tokiose nykstančiose sodybose, tačiau pirkėjų joms neatsiranda.
„Jeigu gyvenimas miške būtų priimamas kaip kitoks gyvenimo būdas, galbūt tai paskatintų miškų konsolidavimą, - sakė R. Tamulaitis. - Nežinau, koks miško plotas būtų racionalus ūkininkauti. Tarpukariu eiguva buvo apie 500 ha ir stovėdavo vienas eiguvos pastatas. Lietuvos miškų sąjungos internetiniame puslapyje radau duomenų, kad privačių savininkų, kurių valdomas miškas būtų didesnis negu 500 ha, yra tik 17. Didžioji dalis savininkų, t. y. 47 proc., valdo miško plotus nuo 1 iki 5 ha."
Jeigu daliai šių savininkų būtų leista atkurti sodybas miške, tai, anot R. Tamulaičio, būtų nuskriausti tie, kurių sodybos buvo, pavyzdžiui, Vilniuje, kur nutiestos komunikacijos, keliai. Regioninio parko administracijos vadovas sutinka, kad įstatymo pataisų reikia, bet jos turi paskatinti teigiamus procesus, o ne vasarnamių kvartalų kūrimąsi. R. Tamulaitis baiminasi, kad įstatymo pataisos kaimus ne gaivins, o padės jiems išnykti. Diskusijos dalyviai replikavo, kad tai būtų normalus ir teisingas procesas, nes nyktų tie kaimai, kurie sovietiniu laiku buvo sukurti priverstinai, žmones suvarius į juos iš vienkiemių.
ŽALIŲJŲ SĄJŪDŽIO PARTIJA: NE DRAUSTI, O DISKUTUOTI
Lietuvos žaliųjų sąjūdžio partijos iniciatyvinės grupės narys Vytas Zabilius yra taip pat verslininkas, projektų plėtotojas, statytojas. Jo žodžiais, pas žaliuosius jis atėjo tuomet, kai teko susidurti su problemomis, pusantrų metų siekiant nutiesti tinklus per mišką - net nekertant medžių. „Nematau nieko blogo, jeigu statybos vyktų miške - tai yra tokia pat žemė - tiek miško, tiek žemės ūkio paskirties žemė, - sakė jis. - Tačiau statybos turi vykti paisant darnios plėtros principų - pradedant nuo bendrojo plano ir einant prie žemesnio teritorijų planavimo dokumentų."
Bendrasis planas, anot V. Zabiliaus, yra būtinas, nes šio dokumento pagrindu savivaldybė susitaria su bendruomene - kur ir kokia sodyba bus. Susitardama savivaldybė prisiima ir tam tikrą atsakomybę, V. Zabiliaus žodžiais, kad, pavyzdžiui, atsiradus kelioms sodyboms, teks nutiesti kelią, jį prižiūrėti ir pan. Sodybų atsiradimas miške turi būti kompleksiškai ir aiškiai aprašytas.
„Kodėl miške nebūtų galima statyti rekreacinio objekto? - klausia V. Zabilius. - Taip būtų skatinama ir ekonomika. Mūsų sąjūdis pasisako už infrastruktūrinių objektų plėtrą, o dėl statybų - ne drausti, bet dar diskutuoti su specialistais. Būtinas ir detalesnis reglamentavimas, siekiant statyti ne chaotiškai, o remiantis darnios plėtros principais. Iš esmės nesame prieš statybas miške, bet susitarti, kaip ir kur, - būtina."
Diskusijoje vis pasigirsdavo gaida, kad, žmogui apsigyvenus miške, šiam kyla įvairių grėsmių. UAB „Traidenis" technikos direktorius Gintaras Vinikaitis, atstovaujantis nuotekų valymo įrenginių gamintojams, patikino, kad šiuolaikinė pramonė yra pajėgi užkirsti kelią vadinamiesiems juodiesiems scenarijams. Žmogus, apsigyvenęs 5 ha miško žemės plote, anot jo, nepadarys nieko neigiamo aplinkai, reikia tik griežto reglamentavimo dėl nuotekų, bioskaidžių atliekų tvarkymo, neišskiriant priešgaisrinės saugos. Bet kuris kolektyvinis sodas, paverstas gyvenviete, net Tarandė, G. Vinikaičio pastebėjimu, yra daugsyk ekologiškai pavojingesni aplinkai, negu žmogus, įsikūręs 5 ha miško plote.
„Būtina kalbėti ir apie priešgaisrinę apsaugą, kuri yra itin aktuali, žmogui apsigyvenus miške, - akcentavo G. Vinikaitis. - Privalu numatyti individualias gesinimo priemones. Nebūtina kasti griovių, tvenkinių - jau gaminami, tą daro ir mūsų bendrovė, normalūs priešgaisriniai rezervuarai, kurie užkasami žemėje."
Apibendrinimas
Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos narys, visuomeninė kraštotvarkos draugijos valdybos narys Rimantas Klimas(nuotraukoje dešinėje) : 
„Kai Vyriausybė nutarė iki 35 proc. padidinti Lietuvos miškingumą, susiėmiau už galvos - pasaulyje trūksta duonos, o mes ariame juodą kaip lašiniai pievą ir sodiname mišką. Taip būti negali. Po karo Lietuvos miškingumas siekė 16-18 proc. Man atrodo, kad mosavimas vėliava - padidinkime miškingumą, bus labai žalingas Lietuvos valstybei."
Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos narys Jonas Lipavičius:
„Visiška nesąmonė, kad sodybos sunaikins miškus. Jeigu kiekvienas iš miško savininkų pasistatys miške po sodybėlę, tai miško sumažės 1,7 proc. Saugomose teritorijose bendras foninis gyventojų skaičius mažėja. Jeigu geras indėnas - miręs indėnas, tuomet toks gyventojų skaičiaus mažėjimas - gerai."
Lietuvos architektų sąjungos vicepirmininkas Linas Naujokaitis:
„Dėl tokių įstatymo pataisų, kurios šiuo metu nagrinėjamos, miškų planuoti nereikia ir nereikės, urbanistų ten nebus nė vieno. Mes kalbame apie tai, kokią Lietuvą iš tiesų statome ir kokia yra mūsų statybos politika. Yra šalių, kuriose statoma be jokių bendrųjų planų. Tačiau mes esame Europos šalis, o Europoje teritorijų planavimas yra viena iš prioritetinių sričių, per kurią valstybė vykdo didžiulę teritorinę politiką: saugo gamtą ir paveldą, kuria darnią urbanistinę aplinkos sistemą, taupo valstybės pinigus, skatina ekonomiką bei kuria darbo vietas. Nesakau, kad miške statyti negalima, bet šiuo atveju svarbiausi Lietuvos urbanistinės politikos strateginiai dalykai. Mes turime paaiškinti sau ir kitiems, kodėl ir ką mums reikia statyti miške, kokia veikla ten bus vykdoma, kokie bus veiklos mastai ir kokios bus pasekmės. Ir tik gavus aiškius atsakymus, galima priimti sprendimą."
Lietuvos žaliųjų sąjūdžio partijos iniciatyvinės grupės narys Vytas Zabilius:
„Nesu prieš statybas miške, bet visa turi būti aiškiai reglamentuota ir susitarta su bendruomene."
Generalinio miškų urėdo pavaduotojas Zdislovas Truskauskas:
„Manau, kad Lietuvos miškai buvo, yra ir bus nacionalinis turtas, kurio niekada nebus per daug. Man skaudu, kad yra apie 300-400 tūkst. ha žemių, kurios žemės ūkiui netinka, 20 metų dirvonuoja, savaime užauga. Nors šalia esama tokių žemių, bet sprendimų ieškome miške."
Lietuvos miškininkų sąjungos viceprezidentas, prof. habil. dr. Antanas Juodvalkis:
„Manau, suradome ne vieną sąlyčio tašką. Niekas nesiginčija, kad žmonės gali kurtis kaimuose, pamiškėse, kurti didesnes ar mažesnes sodybas, jas atkurti. Tačiau kitais atvejais - reikia saugiklių."
Aplinkos ministerijos Miškų departamento direktorius dr.Valdas Vaičiūnas:
„Diskusija parodė, kad klausimas yra svarbus ir sudėtingas, bet norint sprendimų galima rasti. Susidariau nuomonę, kad pati įstatymo projekto konstrukcija, įteisinanti išimtinius atvejus, kompensacijas, visuomenės, valstybės ir savininko interesų derinimą per planavimo dokumentus yra teisinga. Visa tai galima išspręsti per bendruosius planus - kur reikia urbanizuoti teritorijas, galima aukoti dalį miškų, nes numatytos kompensacijos, bet tai būtų planinga ir kryptinga veikla, o ne tam tikros stichiškos užuomazgos."
Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas:
„Tobulinti ir diskutuoti dar yra apie ką. Gerai, kad rudens sesijoje šioms pataisoms priimti neužteko laiko, todėl dabar dar turime laiko ieškoti geriausio sprendimo. Pirmiausia visa siūlau ne absoliutinti, -„jei bus leista, tai statysis visi", - o vertinti reliatyviai
Manau, kad atiduoti spręsti visuomenei, ką turi daryti savininkas, negalima, nes visada atsiras ar dirbtinai bus atrastas kas nors, kuris įžvelgs kokius nors negerus ketinimus - egzistuoja ir tradicijos, ir paprotinė teisė. Pavyzdžiui, absoliučioje daugumoje ES šalių eismas vyksta dešine puse, Anglijoje - kaire. Bet niekas negali jiems nurodyti keisti šios tradicijos, nors ir esame toje pačioje šalių bendrijoje.
Jau viename iš pirmųjų posėdžių, svarstant įstatymo pataisas, klausiau, kaip padaryti, kad žmogus galėtų įgyvendinti savo teises, bet būtų išvengta chaoso? Manau, kad kompromiso paieška, siekiant darnumo, - tai kelias, pateisinantis visų lūkesčius. Planuotojams ir projektuotojams čia bus ką veikti.
Galvodami, kad gali pasitaikyti piktnaudžiavimų ir dėl to nereikia nieko daryti, užsidarytume stagnacijoje. Juk ir šiuo metu pasitaiko nukrypimų nuo normos ir nė kiek ne mažiau jų pasitaiko valstybiniame sektoriuje. Juk nesvarbu, kas yra turto savininkas, - prieš įstatymus esame lygūs."
INFORMACIJA APIE LIETUVOS MIŠKUS
MIŠKO ŽEMĖS PASISKIRSTYMAS PAGAL NUOSAVYBĖS FORMAS
Valstybinės reikšmės miškai - 49,4 proc.
Privatūs miškai - 36,8 proc.
Valstybiniai miškai, rezervuoti nuosavybės teisių atkūrimui - 13,8 proc.
Visų nuosavybės formų miškai tvarkomi pagal vienodus darnaus ūkininkavimo principus, tačiau privačių miškų tvarkymui, atsižvelgiant į ūkininkavimo smulkiose miško valdose specifiką, numatyti tam tikri supaprastinimai.
TRUMPA PRIVAČIŲ MIŠKŲ IR JŲ ŪKIO APŽVALGA
Privatūs miškai užima daugiau kaip 1/3 visų Lietuvos miškų.
Privačios miško valdos smulkios (vidutiniškai 3,3 ha vienam savininkui; apie 70 proc. valdų yra iki 3 ha ploto).
Privačius miškus valdo daugiau kaip 240 tūkst. savininkų.
Didelė dalis privačių miškų valdoma bendrosios nuosavybės teise (82 proc. miško valdų).
Privačių miškų taksacinės charakteristikos panašios kaip ir valstybinių (medynų amžius - 50 m.; medynų skalsumas - 0,79; medynų tūris - 237 m3/ha; metinis medienos prieaugis - 8,4 m3/ha; brandžių medynų tūris - 269 m3/ha).
Privačiuose miškuose daugiau beržynų ir baltalksnynų, bet mažiau pušynų ir eglynų (net 18 proc. brandžių medynų - baltalksnynai).
Kirtimai privačiuose miškuose siekia apie 2,5 mln. m3 likvidinės medienos kasmet.
Iš privačių miškų iškertama mediena sudaro apie 40 proc. Lietuvoje paruošiamos apvaliosios medienos.
Iškertama gerokai mažiau nei priauga.
Nepanaudojamas ugdymo kirtimų (retinimo ir einamųjų) potencialas.
Privačių miškų savininkus kontroliuoja ir konsultuoja apie 100 miškų inspektorių RAAD agentūrose.
Miško savininkus konsultuoja miškų urėdijų ir girininkijų specialistai, taip pat Žemės ūkio ministerijos akredituoti konsultantai (apie 50 asmenų - daugiausia ES paramos klausimais).
Miškų ūkio paslaugas savininkams teikia privatūs fiziniai ir juridiniai asmenys (įskaitant miško savininkų kooperatyvus), miškų urėdijos.
Nuo 2007 m. atsirado realios galimybės gauti ES paramą įvairiai miškų ūkio veiklai privačiame miške.
| Miško žemė, ha | 2 160 tūkst. |
| Šalies miškingumas (nuo 2003 m. miškingumas padidėjo 1,8 proc., arba 115 tūkst. ha) | 33,1 proc. |
| Miško plotas, tenkantis vienam gyventojui, ha | 0,65 |
| Bendras medienos tūris, mln. m3 | 479,4 |
| Vidutinis medienos tūris, m3/ha | 234,1 |
| Metinis medienos tūrio prieaugis, mln. m3 | 16,2 |
| Metinis medienos tūrio prieaugis, m3/ha | 7,9 |
| Vidutinis medynų amžius, metais | 52 |
| Dominuojančios medžių rūšys, proc.:
|
35,4 |
