Naujienos

V.Mierkis: Reikia bendros diskusijos pastebint ir gerus pokyčius miškų ūkyje

lietuvosmiskai.lt komentaras: Žinomo urėdo straipsnis "Ar tikrai esame „valstybės išlaikytiniai“?" skelbiamas 2011-02-04 Generalinės miškų urėdijos tinklalapyje. Siekdami sudaryti galimybę objektyviai diskusijai, išsakyti įvairias nuomones,  kviečiame susipažinti su abiem aptariamais pasisakymais.

V.Mierkis įžangoje rašo: "Vienas iš buvusių miškų žinybos vadovų Algirdas Brukas 2010 m. lapkričio 3 d. Lietuvos miško savininkų asociacijos tinklalapyje savo rašinyje „Užstalė tikriesiems gurmanams: asmeninės godos, kurių galima neskaityti“ įvardino, jo manymu, septynias didžiausias valstybinių miškų sektoriaus problemas. Galima būtų į tokius pamąstymus nekreipti dėmesio, nereaguoti, tačiau visai neseniai žurnalo „Miškai“ puslapiuose A. Brukas miškų urėdijų darbuotojus vėl kviečia „...į miškus ir miškų ūkį žiūrėti daugiau piliečio nei valstybės išlaikytinio akimis“. Toks „valstybės išlaikytinio“ statuso primetimas įžeidžia daugumą sąžiningai valstybiniuose miškuose dirbančių žmonių. Tai ir paskatino mane oponuoti A. Bruko išvardintiems teiginiams."

Lėšos nebuvo iššvaistytos

Straipsnyje „Užstalė tikriesiems gurmanams...“ Algirdas Brukas konstatuoja, jog valstybė iš valstybinio miškų sektoriaus negauna jai priklausančios dalies. Jo teigimu, 2007 m. gavus 123 mln. litų daugiau pajamų, negu 2006 m., miškų urėdijose buvo didinamos tik išlaidos. Šį teiginį pabandysiu argumentuotai pagrįsti ir įrodyti, kad dėl palankiai susiklosčiusios kainų konjunktūros 2007 m. gautos papildomos pajamos tikrai nebuvo „pravalgytos“.

Atsiradusių papildomų lėšų panaudojimui tada buvo nustatyti konkretūs prioritetai: valstybinės reikšmės miškų teisinė registracija, medelynų modernizavimas, miško kelių tiesimas, priežiūra ir remontas, privačios miško žemės pirkimai. Be to, 2007 m. liepos 26 d. Aplinkos ministerijoje pirmo pusmečio veiklos rezultatų svarstymo metu nuspręsta rezervuoti 34 mln. litų gautų viršplaninių pajamų už parduotą medieną Vyriausybės 2006 m. gegužės 17 d. nutarimo Nr. 454 „Dėl valstybinės reikšmės miškų perdavimo patikėjimo teise valstybės įmonėms miškų urėdijoms“ nuostatų įgyvendinimui.

Kita dalis papildomų lėšų taip pat nebuvo „smagiai“ išleista, bet buvo racionaliai panaudota valstybinių miškų ūkio reikmėms:
1. Tais metais valstybės biudžetui papildomai sumokėta 7 mln. litų. 2. Padidėjus paslaugų įkainiams, rangovinėms įmonėms už medienos ruošos darbus papildomai sumokėta apie 20,1 mln. litų. Nors 2009 m. ir iš dalies 2010 m. paslaugų įkainiai buvo nežymiai sumažėję, šiemet 1 ktm medienos pagaminimo kaina vėl siekia 40 litų. 3. Medelynų plėtrai ir modernizavimui, miško priežiūros, apsaugos ir tvarkymo darbams papildomai panaudota 24,6 mln. litų. 4. Miško kelių statybai ir remontui papildomai panaudota 6,2 mln. litų. 5. Darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms išleista papildomai 17 mln. litų.

Turiu pastebėti, ir matyt visi su tuo sutiks, kad darbas miške dėl specifinių sąlygų yra ženkliai sunkesnis, negu daugelyje kitų ūkio šakų ir turėtų būti labiau apmokamas. Tačiau pastaraisiais metais valstybinio miškų sektoriaus vidutinis darbo užmokestis yra mažesnis už šalies darbo užmokesčio vidurkį. Akivaizdu, kad valstybinių miškų sektorius „nepravalgė“, kaip teigiama, papildomai gautų lėšų, netgi nepasididino atlyginimų iki šalies lygio, o investavo lėšas į miško ūkio darbus, kelius, rezervavo lėšas valstybinių miškų teisiniam registravimui, kitiems darbams. Per 2007 ir 2008 m. atlikti papildomi darbai, laiku padarytos investicijos bei sukaupti rezervai padėjo lengviau atlaikyti 2009 m., iš dalies ir 2010 m. krizinį laikotarpį, nes po žaliavinės medienos kainų kritimo labai sumažėjo miškų urėdijų pajamos. Pvz., Trakų miškų urėdijoje vidutinė žaliavinės medienos kaina 2009 m. sumažėjo nuo 143 litų už ktm iki 89 litų. Nežiūrint didelio medienos kainų kritimo, dėl laiku padarytų investicijų ir sukauptų būtinų rezervų tik 7 miškų urėdijos 2009 m. baigė nuostolingai.

Tikriausiai niekas neprieštaraus, kad būtinai reikėjo registruoti valstybinius miškus, juos apsaugant nuo mistinio „dingimo“ po kai kurių žemėtvarkininkų žemės reformos vykdymo. Juk tokių atvejų šalyje pasitaikė nemažai. Kad medelynų ūkio plėtra ir modernizavimas buvo reikalingas, akivaizdžiai tapo aišku pastaraisiais metais, kai padidinus ES struktūrinių fondų išmokas labai suaktyvėjo privačių žemių savininkai, norintys įveisti miškus. Dabar ženkliai padidėjo sodmenų poreikis. Daug sodmenų reikės ir atkuriant 2010 m. škvalo pakenktus valstybinius bei privačius miškus.
Iš papildomai uždirbtų pajamų 2007 m. miškų urėdijos pradėjo pirkti miško valdas iš privačių savininkų taip padidindamos valstybinių miškų plotus. Ypač to siekiama saugomose teritorijose, kur griežtai ribojamas miškų naudojimas. Gaila, kad dėl ekonominės krizės šį procesą teko pristabdyti.

Didinti išlaidas miško kelių statybai ir remontui taip pat reikalavo jų būklė, tuo labiau, kad šie keliai skirti ne vien miškų urėdijų reikmėms – jais naudojasi ir visuomenė.
Taigi teigti, kad 2007 m. papildomai uždirbti (ne gauti!) milijonai litų „smagiai prašvilpti“, būtų neteisinga.

Siekiant papildyti valstybės biudžetą

Šiems metams numatytos ekonominės priemonės, kurių dėka valstybinių miškų valdytojai papildys valstybės biudžetą. Tam tikslui žadama padidinti: miško kirtimų apimtis, tarp jų ir rezervuotuose privatizavimui miškuose; privalomuosius atskaitymus nuo pajamų, gautų pardavus medieną; nustatyti privalomą 5 proc. pelningumo normą ir t.t.
Miškų urėdijos moka ne tik visus valstybės įmonėms nustatytus mokesčius, bet ir 10 proc. dydžio privalomuosius atskaitymus nuo pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą valstybinį mišką valstybės biudžeto reikmėms tenkinti. Vien Trakų miškų urėdija tokių privalomų atskaitymų 2010 m. valstybei sumokėjo per 1150 tūkst. litų. Šie mokesčiai mokami valstybei, neatsižvelgiant nei į miškų urėdijų ekonominę būklę, nei į vidutinę žaliavinės medienos pardavimo kainą, nei darbuotojų vidutinį darbo užmokestį. Kad sunkmečiu įstengtų susimokėti šiuos mokesčius, miškų urėdijos buvo priverstos darbuotojų vidutinį darbo užmokestį sumažinti apie 35 proc. Nuo šių metų pradžios minėti privalomieji atskaitymai nuo pajamų padidinti iki 15 proc. Taip kiekvienos miškų urėdijos biudžetas bus apsunkintas ne mažiau 0,5 mln. litų.

Trakų miškų urėdijos sumokami mokesčiai (tūkst. Lt)

Reformų peripetijose

Nesuprantamas ir dar vienas A. Bruko teiginys, kad perdavus atskiras miškų urėdijų veiklos rūšis biudžetinėms institucijoms ir jas pradėjus finansuoti iš valstybės biudžeto, susidarė 20 mln. litų lėšų rezervas, kuris „...nuplaukė bendroje srovėje, nepalikęs jokio pėdsako“. Tai neatitinka tikrovės, nes jokios funkcijos ir veiklos rūšys iš miškų urėdijų nebuvo perduotos iš biudžeto finansuojamoms Aplinkos ministerijos institucijoms. Atvirkščiai, 2004 m. miškų urėdijoms pasitikėjimo teise perdavus 36,2 tūkst. ha nacionalinių parkų miškų, miškų urėdijose teko įdarbinti dalį parkų darbuotojų. Dėl griežto kirtimų ribojimo saugomose teritorijose, pajamų iš šių miškų gaunama nedaug, todėl visi būtini miškininkystės darbai šiuose miškuose yra finansuojami lėšomis, gautomis iš turimų ūkinių miškų. Rezervuotų privatizavimui miškų apsaugą atlieka tie patys girininkijų eiguliai, kurių eiguvas sudaro tiek valstybinių, tiek privatizavimui rezervuotų miškų plotai.

Reformos eigoje, mažėjant privatizavimui rezervuotų miškų plotams, natūraliai mažėjo ir eiguvų, sumažėjo ir darbuotojų. Tačiau kitos šių miškų apsaugos funkcijos (priešgaisrinė, sanitarinė apsauga, iš dalies – ir miško kelių priežiūra) liko. Nuo 2000 m. iki 2010 m. nuosavybės teisių atstatymui rezervuotų miškų plotas nuo 626 tūkst. ha sumažėjo iki 243 tūkst. ha. Pagal priimtus normatyvus, vienas valstybinių miškų specialistas prižiūri 4 tūkst. ha miško. Taigi dėl rezervuotų privatizavimui plotų sumažėjimo darbuotojų skaičius miškų urėdijose turėjo mažėti 95 etatais. Vieno specialisto metinės išlaidos (darbo užmokestis, mokesčiai, jo darbo vietos aprūpinimas, transporto išlaidos ir kita) siekia vidutiniškai 40 tūkst. litų, taigi ekonomija dėl mažėjančio privatizavimui rezervuotų miškų plotų siektų apie 3,8 mln. litų.

Regioninių parkų darbuotojai miškų urėdijų sudėtyje buvo tik šių parkų kūrimo stadijoje. Tuo metu regioninių parkų darbuotojų buvo nedaug, šias pareigas pavesta papildomai eiti miškų urėdijų arba girininkijų darbuotojams. Regioninių parkų direktoriai kartu dirbo girininkais ar miškų urėdų pavaduotojais. Kūrimosi stadijoje trumpai miškų urėdijoms priklausė ir privačių miškų tarnybos, kurios, atskiriant kontrolės ir konsultavimo funkcijas, buvo perduotos RAAD rajonų agentūroms. Atsiskiriant regioninių parkų administracijoms bei privačių miškų tarnyboms, iš miškų urėdijų balanso joms buvo perduotas tuomet jų reikmėms naudotas transportas, inventorius, patalpos.

Noriu priminti, kad miškų kontrolės aparatas niekada nebuvo išlaikomas miškų urėdijų lėšomis. Todėl teiginys, kad šių struktūrų finansavimas iš kitų šaltinių miškų urėdijoms turėtų kasmet sudaryti 20 mln. lėšų rezervą, neatitinka tikrovės. Nebent paskaičiuojant, kiek visų šių struktūrų išlaikymas valstybės biudžetui kainuoja dabar ir tai laikyti menamai sutaupomu miškų urėdijų lėšų rezervu.

Dėmesys miškininkystei nesumažėjo

Autorius straipsnyje susirūpinęs, kad neskatinama miškų ūkio darbų (miško želdinimo, jaunuolynų ugdymo, apsaugos ir kt.) plėtra bei jie nevykdomi mažiausiomis sąnaudomis. Kažkodėl straipsnyje 2002 m. lyginami su 2007 m., kai mažėjant miško želdinimo ir jaunuolynų ugdymo apimtims, asignavimai šiems darbams didėjo. Lyginant 2002 m. ir 2007 m. rodiklius, Trakų miškų urėdijoje išlaidos miško atkūrimo darbams padidėjo nuo 487, 5 tūkst. litų iki 718,6 tūkst. litų, o jaunuolynų ugdymo darbų išlaidos kito nuo 127,1 tūkst. litų iki 176,0 tūkst. litų. Tokį didėjimą iš esmės lėmė darbo užmokesčio ir rangovinių įmonių paslaugų kainų augimas. Be to, juk darbų kainą diktuoja rinka.

Žymiai pagerėjo atliekamų darbų kokybė ­– tai parodo įvairių tikrintojų vertinimo aktų, rašytų dabar ir prieš 10, 20 ar daugiau metų palyginimas. Juk darbų atlikimas mažiausiomis sąnaudomis arba tik planų įvykdymas nereiškia kokybiškos miškininkystės. Miško želdinimo apimtis lyginti be bendrų miško atkūrimo ir įveisimo apimčių negalima, nes dėl miško žėlimo apimčių didėjimo nuo 2,8 tūkst. ha 2002 m. iki 4,1 tūkst. ha 2007 m., bendros miško atkūrimo ir įveisimo apimtys padidėjo 10 proc., o ne 4 proc. sumažėjo, kaip teigia autorius. Tai lėmė didinamas neplynų kirtimų plotas. Po neplynų kirtimų atkurti kokybišką mišką reikia ne tik gero supratimo ir žinių, bet ir nemažai lėšų. Kad pasiektum norimą rezultatą, tenka panaudoti įvairias žėlimo skatinimo priemones, ne vieną sykį atlikti žėlinių priežiūros darbus. Kokybiški rodikliai, reikalaujantys didesnių sąnaudų, įprastinėje miškų statistikoje neatsispindi. Pvz., 2002 m. dar nebuvo vykdoma finansiškai brangi, tačiau labai svarbi Ąžuolynų atkūrimo valstybiniuose miškuose programa, medelynai augino gana siaurą sodmenų asortimentą, žymiai mažesnis dėmesys buvo skiriamas rekreacinių objektų įrengimui, įvairių priemonių saugomose teritorijose atlikimui (išlaidos šiems darbams ypač padidėjo miškų urėdijoms perdavus nacionalinių parkų miškus), miško kelių tinklo remontui ir tvarkymui bei miškų sertifikavimo reikalavimų įgyvendinimui.

Atsižvelgta į akademiko prof. S. Karazijos kritiką dėl sumažėjusių jaunuolynų ugdymo ir retinimo kirtimų apimčių. Šiemet tokių darbų apimtys atitiks miškininkystės reikalavimus, o dėl ekonominės recesijos 2009 m. atsiradęs šių darbų atsilikimas per artimiausius metus bus tikrai likviduotas.

Laikantis kompleksinio miškininkavimo

Negaliu nereaguoti ir į autoriaus pastebėjimą, kad visa svarbiausia ūkinės veiklos (miško naudojimas ir atkūrimas) dalis yra atiduota į privačias rankas, o sau paliktos labiausiai branginamos prekybininko funkcijos. Šis teiginys tarytum prieštarauja visų miškininkų pripažįstamam kompleksiniam miškininkavimo principui. Jo didžiausias privalumas ir yra tai, kad miško atkūrimas, apsauga, priežiūra, tvarkymas, išteklių naudojimas, savaime aišku, ir prekyba mediena yra sutelkta viename ūkio subjekte. Jeigu miško ūkiniai darbai būtų finansuojami iš valstybės biudžeto, neabejotinai lėšos, o taip pat ir dėmesys šiems darbams ženkliai sumažėtų, nes Vyriausybėje, Seime visada atsirastų politinių oponentų, kurie teiktų finansavimo pirmenybę kitoms Lietuvos ūkio sritims.

Netiesa, kad visa medienos ruoša ir miško atkūrimas atiduoti į privačias rankas. Trakų miškų urėdijoje naudojant miško kirtimo mašiną ūkio būdu paruošiama 25 proc. medienos, apie 10 proc. medienos ištraukiama į sandėlius, sava technika atliekama iki 70 proc. medienos transportavimo darbų. Miškų urėdija savo mechanizmais ruošia dirvą želdiniams, nemažą dalį želdinių priežiūros ir jaunuolynų ugdymo darbų atlieka girininkijose dirbantys darbininkai. Medelyne taip pat dirba nuolatiniai arba laikinai miškų urėdijos priimti darbuotojai. Svarbų vaidmenį kokybei turi ir šiuos darbus atliekančių darbuotojų patirtis, kuri įgyjama tik padirbėjus ilgesnį laiką. Miškų urėdijų ūkio būdu atliekamų darbų apimtys turi tendenciją kasmet didėti. Tai skatina didesnę konkurenciją perkant paslaugas ir leidžia nustatyti šių paslaugų realesnes kainas. Kad miškų urėdijų investicijos pasiteisina (ypač į medienos ruošos mechanizmus) parodė praėjusių metų škvalo padarinių likvidavimo darbai, nes kai kurie rangovai nustatydavo nerealius paslaugų įkainius, ypač ten, kur rankiniu būdu škvalo padarinių likvidavimas būtų neįmanomas. Visiškai pasiteisino investicijos medelynų plėtrai ir modernizavimui bei į mechanizmus, skirtus miško atkūrimui. Tai rodo pastarųjų metų želdinių kokybė.

Reikia bendros diskusijos

Nesu kategoriškai nusistatęs prieš kritiką, tačiau ji turi būti pasverta ir teisinga. Neteisinga kritika labai žeidžia kritikuojamąjį. Pastaruoju metu žiniasklaidoje skleidžiama klaidinga informacija apie valstybinius miškus daro didelę žalą šiam ūkio sektoriui. Susidaro įspūdis, kad mūsų oponentai nori matyti vien tik blogybes, nepastebėdami jokių gerų pokyčių miškų ūkyje.

Norėtųsi, kad ateityje visos diskusijos, ypač tarp buvusių ir esamų miškų žinybos vadovų, vyktų ne per žiniasklaidos priemones, o betarpiškai prie apvalaus stalo, dalyvaujant miškų urėdijų, nevyriausybinių organizacijų, kitų institucijų atstovams.