Naujienos

Miškų įstatymo klausimu - gąsdinimo apokaliptiniais baubais taktika

Senieji Majų kalendoriai yra išpranašavę, kad pasaulio pabaiga atsliūkins 2012-aisiais. Žinoma, jie neteisūs. Apsirikta mažiausiai metais. Pasigilinus į pastaruoju metu įvairiuose žiniasklaidos kanaluose itin dažnai tiražuojamus apokaliptinius išvedžiojimus apie Lietuvos miškus ir saugomas teritorijas, peršasi išvada, kad pasaulio pabaiga mūsų kraštą ištiks šį kovą. Tada Seime bus pradėti svarstyti Miškų įstatymo pakeitimai,- ironizuoja naujienų portalas Alfa.lt 2011-01-31 Renaldo Gabarto straipsnyje "Kam atiteks Lietuvos miškai?"

lietuvosmiskai.lt komentaras: Matyt mažai yra sričių, kurios sukelia tokius aršius debatus, kaip jau kelinti metai svarstomos Miškų įstatymo pataisos.Neįsigilinusiam pašaliečiui gali pasirodyti, kad debatai vyksta tarp gamtą neva siekiančių apginti nuo niokojimo aplinkosaugininkų ir norinčių įsikurti nuosavoje žemėje nuosavybę atgavusių ar įsigijusių piliečių, kurie neva tik ir gviešiasi sunaikinti žaliajį šalies rūbą.  Tačiau ar toks žiniasklaidoje piešiamas vaizdas atspindi realią situaciją? 
LR Konstituciniam Teismui 2009 m. birželio 22 d. byloje Nr. 16/07-17/07-20/08 nutarimu konstatavus, jog LR Vyriausybė negali nustatyti miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos praktiškai sustabdė bet kokis infrastruktūros objektų ar statinių statybą miško žemėje. Tuomet sklido kalbos, jog toks pačioje LR Prezidento V.Adamkaus kadencijos pabaigoje priimtas sprendimas galimai buvo sąlygotas tuometinio Prezidento palaikomių aplinkosauginių veikėjų, nuosekliai įgyvendinančių draudimų bei ribojimų politiką nuolat didinamuose saugomų teritorijų plotuose. Nebuvo atsižvelgta net į LT Konstitucinio teismo teisėjo Egidijaus Šileikio atskirąją nuomonę, o vėliau KT net nesiėmė aiškinti savo sprendimo net tuometinėje byloje dalyvavusios Aplinkos ministerijos prašymu. Rezultatas toks, kad statybos miškų ūkio paskirties žemėje negalimos, o pakeisti tikslinę žemės paskirtį irgi nėra jokių teisinių galimybių kol nebus pakeistas nuo 2009-jų metų Seime svarstomi Miškų įstatymo pakeitimai. Sustojo bet kokie valstybinės svarbos infrastuktūriniai projektai (pvz.: elektros tiltas su Lenkija, Rail Baltica ir kt.), jau nekalbant apie žemės ir miškų savininkų galimybes atstatyti sodybas, renovuoti ir rekonstruoti statinius, priskirtus net ne miškui, o taip vadinamai miškų ūkio paskirties žemei. Valstybės institucijos, iki šiol į kairę ir dešinę  laisvai priiminėjusios vis naujus draudimus, šiuo metu patekusios į aklavietę. Valstybiniai šimtų milijonų vertės projektai negali būti įgvendinami, o atskirų politikuojančių ekokratų pastangomis, pasitelkus aplinkosaugininkus radikalus, keliamas pastovus triukšmas ir taip blokuojami miškų įstatymo reikiamų pakeitimų priėmimas Seime.
Prisimenant garsiąją frazę: "Kas galėtų paneigti, kad ...  ".

 

Keletas citatų iš straipsnio Alfa.lt portale:

 <...>

Baubų taktika

Kad būtų aiškiau, apie ką kalbama, pateiksiu dvi ištraukas iš priešingose barikadų pusėse sukurtų tekstų.

„Kai didelė visuomenės dalis kenčia nepriteklių, vos ne badauja ir galvoja apie emigraciją, kai kurios valdžioje įsitvirtinusios grupuotės, tenkindamos privačius interesus, visais įmanomais būdais stengiasi Seime „prastumti“ naujus gamtos užvaldymo ir išgrobstymo planus bei sugriauti sunkiai ir ilgai kurtą valstybės saugomų teritorijų sistemą. Kiek buvo kalbėta, rodyta ir piktintasi dėl aptvertų ežerų – kur rezultatas? Dabar gresia kitas žingsnis „pirmyn“ – norima aptverti ir niokoti miškus“, – rašoma judėjimo „Už gamtą“ pranešime spaudai.

 <...>

Svetimi savo žemėje

Tuo tarpu dalis miškininkų, ir ypač privačių miškų savininkų, situaciją mato visiškai kitaip.

„Šiandien gyventi saugomose teritorijose – kraupi bausmė vien dėl to, kad čia kadaise gyveno ar tebegyvena seneliai ir tėvai, atgavę savo žemės nuosavybę, bet praradę vertybinius pamatus, laisves ir teises būti savo laimės kalviais. O kai tik įstatymų leidžiamoji valdžia puola taisyti ir tobulinti žmogaus lūkesčius žlugdantį įstatymą, nieko gero tikėtis neverta“, – rašoma reportaže iš neseniai vykusios Lietuvos miškų savininkų asociacijos (LMSA) surengtos konferencijos „Kaimo plėtros ir aplinkosaugos iššūkiai: dabartis ir ateities perspektyvos“.

  <...>

Mūsiškių miškų plotai, oficialiais skaičiavimais, šiuo metu viršija 33 proc. (per Nepriklausomybės metus šis skaičius ūgtelėjo bemaž 4 proc.). Šeimininkauti čia taip pat privalu laikantis griežtų taisyklių. Pasak LMSA pirmininko Algio Gaižučio, privačių miškų šeimininkų elgseną apibrėžia 29 teisės aktai, todėl panorėjus nubausti galima bet ką ir bet kada...

Kalbėdamas apie šiuos dalykus, nusipelnęs Lietuvos miškininkas Algirdas Antanas Brukas uždavė retorinį klausimą: kokių galimybių turi nuosavoje valdoje besitvarkanti šeima, gyvenanti saugomoje teritorijoje? Jo manymu, šiandien žmogus laikomas gamtos priešu.

„Priimamuose aktuose stinga ne tik ekonominių pasekmių vertinimo, bet ir socialinių klausimų reglamentavimo. Jie tarytum tyčia skandinami miglose. Jei saugomų teritorijų planavimo dokumentuose būtų aiškiai nurodyta galimų naujų statybų vietos ir jų reglamentas, žmonių gyvenimas būtų paprastesnis. Tačiau tuomet nebūtų skandalų. Juk taip populiaru kilti į kovą prieš bet kokias statybas“, – samprotavo A. Brukas.

Pilną Renaldo Gabarto 2011-01-31 straipsnį "Kam atiteks Lietuvos miškai?" skaitykite naujienų portale Alfa.lt...>>>