Naujienos
R.Ozolinčius.L.Sadauskienė: ar reikalingi valstybei miškai?
Valstybė ne visada teisinga privataus miško savininko atžvilgiu, mūsų vyriausybių požiūris į miškų nuosavybę nebuvo nuoseklus,- pastebi prof. Remigijus Ozolinčius ir dr. Liana Sadauskienė žurnale "Mokslas ir gyvenimas” 2010 Nr. 11-12 publikuojamame išsamiame straipsnyje apie miškus, jų valdymą ir nuosavybės raidą Lietuvoje.Kviečiame susipažinti tik su keletu citatų, liečiančių privačius miškus:
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, valstybinių miškų plotas vėl ėmė mažėti. Tačiau mūsų vyriausybių požiūris į miškų nuosavybę nebuvo nuoseklus. Gal todėl, kad mūsų valstybės politinis laivas buvo siūbuojamas tai iš kairės, tai iš dešinės. Pradžioje (1992-1993) visi kolūkių ir valstybinių ūkių, o taip pat TSRS karinių girininkijų miškai buvo perduoti valstybei (urėdijoms). Tačiau, prasidėjus žemės reformai, valstybiniuose miškuose, kurie prieš karą priklausė privatiems savininkams, ir daugumoje kolūkinių miškų buvo apribotas miško kirtimas. Pradžioje Nekilnojamo turto grąžinimo įstatymuose buvo ribojamas grąžinamų miškų plotas (iki 10, 25, 150 ha).
<...>
Šiuo metu Lietuvoje yra 242 tūkst. privačių miškų savininkų, kuriems priklauso 795 tūkst. hektarų miškų. Privatūs miškai sudaro 38 proc. visų miškų, Vidutinis miško valdos plotas siekia tik šiek tiek daugiau nei 3 ha. Daugiausia yra mažų – iki 5 ha privačių miško valdų (85 proc.), daugiau nei 500 ha valdo tik 17 miško savininkų, o didžiausias privačios miško valdos plotas siekia 4875 ha. Privačiuose miškuose kasmet pagaminama apie 2,5-2,8 mln. m3 medienos. Privatūs miško savininkai valdo ne tik ūkinius miškus (ūkiniai miškai sudaro tik 70 proc. privačių miškų), tačiau ir miškus, kuriems nustatyti įvairūs apribojimai (draustinių, rekreacinės bei apsauginės paskirties miškai ir kt.).
<...>
Valstybė ne visada teisinga privataus miško savininko atžvilgiu. Pavyzdžiui, Lietuvoje miško savininkas, kuriam nuosavybė atkurta II grupės miške, negauna jokios kompensacijos už ūkinės veiklos ribojimą (išskyrus atvejus, kai steigiama nauja saugoma teritorija). Tai nėra socialiai teisinga, nes miškas teikia naudą visuomenei, o nuostolius patiria vienas asmuo. Valstybė taip pat draudžia bet kokias statybas miško ūkio paskirties žemėse. Įgyvendinat 2006 m. kovo 14 d. LR Konstitucinio Teismo nutarimą, praktikoje įtvirtintas absoliutus draudimas miško žemėje statyti bet kokius statinius. Kaimo gyventojai, kurių sodybos yra miško paskirties žemėje, nebeturi teisės ne tik atstatyti sodybą ar ūkinius pastatus, bet ir atlikti būtinus rekonstrukcijos ar remonto darbus. Miško savininkai, kurių valdose anksčiau buvo ištremtų ar į kolūkius suvarytų tėvų namai, prarado bet kokią galimybę juos atstatyti.
Dabartiniams miško savininkams trūksta ūkininkavimo žinių ir veiksmingos organizacinės struktūros, nors ir veikia dvi privačių miško savininkų asociacijos bei keletas miško savininkų kooperatyvų. Čia, matyt, esama ir psichologinių dalykų. Dauguma dabartinių savininkų yra garbaus mažiaus ir dar gerai atsimena kolektyvizacijos laikus.
<...>
 |  |
| LAMMC Miškų instituto direktorius prof.habil. dr.R.Ozolinčius | LAMMC Miškų instituto Miško išteklių, ekonomikos ir politikos skyriaus darbuotojai (iš kairės į dešinę): G. Jakelaitis, M. Aleinikovas, D. Mizaraitė, L. Sadauskienė, M. Škėma, S. Mizaras, D. Kavoliūnienė, B. Brėdelienė, J. Grigaliūnas, A. Gustainienė. Nuotrauka: www.mi.lt |
Lietuvoje turime paradoksalią situaciją - apie 12,5 % (267,5 tūkst. ha) miškų vis dar yra niekieno, daliai šių miškų yra pateikti prašymai juos grąžinti, tačiau apie 110 tūkst. ha neturi potencialių savininkų. 1991 m. pradėta vykdyti žemės reforma ir jos grąžinimas savininkams tęsiasi iki šiol, o pabaigos dar nematyti. O kol nesibaigė žemės grąžinimas, nėra ir sprendimo dėl miškų, į kurių nuosavybę neatsirado pretendentų. Tokiuose miškuose, pagal galiojančius teisės aktus, negalima vykdyti jokių kirtimų, išskyrus sanitarinius (kai siekiant išvengti ligų ar miško kenkėjų plitimo kertami pažeisti, džiūstantys medžiai ir sausuoliai). Vadinasi, jie neturi šeimininko ir valstybei neduoda ekonominės naudos. Specialistų paskaičiavimu, iš tokių miškų kasmet galima būtų paimti po 500 tūkst. m3 medienos ir gauti apie 50 mln. papildomų pajamų. Ar tai nėra pernelyg didelė prabanga? Gal, pasitelkus mokslininkus ir specialistus, nedelsiant reikėtų spręsti rezervuotų miškų nuosavybės klausimą: arba juos parduoti (visus, o gal dalį), arba perduoti valstybei?
<...>
