Naujienos

V.Eidukaitis.Nesu nusistatęs kategoriškai prieš saugomas teritorijas, jos būtinos

Jau 20 metų prabėgo nuo tos dienos, kai pirmą kartą visa krūtine įkvėpėme laisvės svaiginančio oro. Kūrėsi partijos, visuomeninės organizacijos, įvairiaspalviai  judėjimai po demokratijos vėliava. Ir visi vienu balsu šaukė - mes už šviesią, laimingą Lietuvos ateitį, už gražų, laimingą Lietuvos žmonių gyvenimą. Lyderiai dygo, kaip grybai po lietaus. Nusivylę vienais, rinkome kitus, tikėjome, laukėme. Valstybės pamatai tvirtėjo, augo, plėtėsi valdžios struktūros. Žmonės kaip bitutės plušo, kaupė biudžetą, kad greičiau tas pažadėtas šviesus rytojus išauštų. Kūrėsi, stiprėjo valdininkija, kuri tą sukauptą medų ir skirstė. Atsirado aukštuomenė, bajorai, net kunigaikščiai ir kunigaikštienės. Aišku, ir ubagų karalius apsireiškė. Nepatenkinta tokiais demokratijos pokyčiais tautos didesnė dalis „šunauja" buvo pavadinta. Dalis akademinio jaunimo, nujausdami ateitį, jau tada pakėlė sparnus ir išskrido iš Lietuvos laimės ieškoti, - kas į užjūrį, kas į Vakarus. Politikai vienbalsiai šaukė - „gerai, pasisems patirties, užsidirbs pinigų, sugrįš į Lietuvą". Ekonomistai dar tada nedrąsiai, bijodami būti išvadinti „tautos priešais", tarpusavy šnipždėjosi, o kas tą medų neš, jei Lietuvoje vien pensininkai liks. Dalis tautos vis dar laukė, tikėjosi, - įstosim į Europos Sąjungą, Briuselis tvarką įves. Įstojome, medaus biudžete padvigubėjo, pasikeitė gyvenimas „aukštuomenės", bet ne žmonių, nes tą medų ir toliau dalina jie... O į Vakarus pasirengę skristi jau trečdalis tautos.

Kodėl atsidūrėme tokioj situacijoj? Estai toli gražu, neturėjo tokio pradinio  ekonominio potencialo, kaip Lietuva, bet šiandien jie pagal gyvenimo lygį - toli priekyje. Estijoje nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo į valdžią renkamos asmenybės, profesionalai, puikiai išmanantys vadybą, ekonomiką, turintys asmeninę patirtį, teigiamus darbo įgūdžius. Pas mus gi ministrų postai - politinio pasitikėjimo pareigybės. Absurdas, kai fizikos instituto laborantas ministrų kabinetui vadovauja, teisininkas - sveikatos apsaugai, Krašto apsaugai...  Kirkilas įrodė, kad ir su viduriniu išsilavinimu galima vyriausybės galva tapti. Ar girdėjote, kad estai rietūsi tarpusavyje? Šioje sferoje mes juos taip aplenkėme, kad mūsų partiniams bosams Lietuvos teritorijos maža, visas pasaulis skamba. Šmeižtas, neapykanta, apgaulė, intrigos, kerštas, melas, suokalbiai, dalybos, įtarumas, nepasitikėjimas, avantiūrizmas, - štai tos „dovanėlės", kuriomis jau 20 metų maitinama tauta. Apie kokį medų galime svajoti, vietoj  bičių motinėlės į avilį įleidę širšiną?

Seimas eilinį kartą atmetė Įstatymo pataisą, dėl tiesioginių merų rinkimų. Atrodytų keista, kam, juk savivalda - tai rajono ūkio vadyba, kaip ta darni bičių šeimynėlė, nešanti medų ne tik save išmaitinti, bet ir į bendrą katilą. Eilinį kartą politikai į savivaldybes nori priversti žmones rinkti partijas, bet ne asmenybes, mat, bet kokiu atveju mero postas priklausys nuo daugumos Taryboje, per kuriuos labai paprasta nušalinti nepaklusnų merą. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, visi atmenate, kaip buvo nušalintas Trakų meras Vytautas Petkevičius. Koks ažiotažas buvo sukeltas, kokie kaltinimai. Dabar dargi aršiausi jo priešai, jei turi bent truputį sąžinės, neišdrįs viešai mesti tuos absurdiškus kaltinimus. Nebandau jo idealizuoti, manau, darė ir klaidų, kaip ir kiekvienas kuriantis žmogus. Bet prisiminkit rajono vadovus iki Vytauto Petkevičiaus. Kokį palikimą jis rado, sėdęs į mero kėdę - 33 mln. biudžetinę skolą, kurią per pirmą kadenciją sumažino iki minimumo. Kas gali paneigti, kad jo vadovavimo laikotarpiu ženkliai pasikeitė ne tik Trakų miestas, miesteliai ir kaimai, bet ir santykiai tarp žmonių? Trakai gavo kurortinės vietovės statusą. Šiandien visi supranta, kad meras buvo nušalintas, nes kartu su rajono bendruomenėmis kovojo prieš saugomų teritorijų plėtrą, prieš savus ir Vilniaus biurokratus, nepasidavė spaudimui, puoselėdamas viltį, kad Trakai, Aukštadvaris gautų kurortų statusus, o tai jau papildomas finansavimas, naujos darbo vietos, smulkaus verslo suklestėjimas, kaimo turizmo verslo perspektyvos. Ko sulaukėme po jo atsistatydinimo - sumaištį ir chaosą pačioje savivaldybėje. Mūsų rinkta Taryba patvirtino rajono bendrąjį planą su visomis Baškytės buferinėmis zonomis ir nepagrįstais apribojimais dargi ūkininkavimo bei kaimo turizmo sektoriuose. Taryboje tik 4 Tarybos nariai prabalsavo prieš tokio plano tvirtinimą, įskaitant ir Vytautą Petkevičių, visi kiti darniai rankų pakėlimu „už", išdavė žmonių lūkesčius ir pasitikėjimą.

Nesu nusistatęs kategoriškai prieš saugomas teritorijas, jos būtinos, kaip ir kitose Europos Sąjungos valstybėse. Bet tuomet ir kurkime jas pagal Europos Sąjungos taisykles, kur saugomų teritorijų ribas nustato ne Baškytė su Abaravičium, bet  ten gyvenančios bendruomenės, padedant aplinkosaugos specialistams, kur už ūkinės veiklos apribojimą, priklausomai nuo apribojimo laipsnio, žmonėms kas mėnesį mokamos kompensacinės išmokos nuo 100 iki 500 eurų už hektarą.      

  2002 - siais metais Drezdenas buvo įtrauktas į JUNESKO pasaulinį Paveldą. Praeitais metais, kad žmonėms pagerinti susisiekimo sąlygas, buvo nuspręsta per upę nutiesti tiltą. Grupelė žaliųjų bandė pasipriešinti, motyvuodami tuo, kad ten peri paukščiukai, mat triukšmas automobilių neigiamai paveiks paukščiukų gyvenimo sąlygas, pagalbon pasitelkė JUNESCO vadovus, kurie pagrąsino Drezdeną iš pasaulio Paveldo išbraukti. Savaitės bėgyje savivaldybė pravedė ten gyvenančių žmonių apklausą, kurių dauguma pasisakė už tilto statybą. Šiais metais tiltas bus baigtas statyti. Kad paukščiukų neskriausti, važiuojant per tiltą, numatyta apriboti greitį iki 40 km\val. Taip sprendžiami savivaldos klausimai, kur dominuoja ne partiniai, grupuočių interesai, bet žmonių.

2009 - siais metais, neapsikentę Baškytės saugomų teritorijų vedama politika, krekenaviečiai pakvietė visus Lietuvos žmones vienytis, kartu pasipriešinti saugomų teritorijų vedamai politikai Lietuvoje. Krekenavoje pravedėme visos  Lietuvos bendruomenių atstovų suvažiavimą, kur įkūrėme respublikinę Kraštotvarkos draugiją, kartu su Seimo nare Dalia Kuodyte, pasitelkę mokslininkus, parengėme naują Saugomų teritorijų Įstatymo projektą, kur aiškiai reglamentavome, kad dabartinė Saugomų teritorijų politika Lietuvoje prieštarauja  eilei Konstitucijos straipsnių. Kur tai matyta, kad iki šiolei Lietuvos gyventojai, atsidūrę saugomose teritorijose, neturi teisės dargi savo senelių, tėvų Testamente išreikštus pageidavimus išpildyti - padalinti atgautą žemę savo vaikams į lygias dalis, kad kiekvienas savo tėvų žemėje savą gyvenimą kurtų, savo vaikų ateitį. Naujajame Įstatymo projekte mes siūlome Saugomose teritorijose, tame tarpe ir Nacionaliniuose parkuose, leisti žmonėms dalinti žemės ūkio paskirties žemę į sklypus, ne mažesnius kaip 1 ha ploto, ir tame 1 ha ploto žemės sklype žmogus turėtų teisę statyti, kurti savo gyvenimą, miško zonoje - į 3 ha plotus su tomis pačiomis teisėmis, nes kaip žmogus galėtų prižiūrėti, puoselėti tą tėvų atgautą žemę, ten negyvendamas. Žemės savininkams, kurių žemė randasi rezervatuose, kur tikslinga išlaikyti tą gamtos ir žmogaus pusiausvyrą, priklausomai nuo apribojimų laipsnio, mokėti išmokas, kaip tai daroma Europos Sąjungos šalyse.  Krekenaviečiai ėmėsi drąstiškų priemonių, surinko parašus ir pareikalavo Panevėžio tajono savivaldybės Tarybos panaikinti Krekenavos Regioninį parką. Taryba vienbalsiai palaikė žmonių reikalavimą, pateikdami Seimui. O kokią poziciją užima mūsų, Trakų rajono savivaldybės Taryba? Nesiūlau tokių drastiškų veiksmų, kad bent naują Seimui pateiktą Saugomų teritorijų Įstatymo projektą paremtų, bent žodžiu, jei darbais nenori, ar nesugeba. Neperseniausiai Trakuose kartu su privačių miškų asociacija net dvi mokslines konferencijas pravedėme apie kaimo dabarties problemas ir jo ateitį. Iš mūsų Tarybos narių tik vieną Vytautą Petkevičių pastebėjau, nors šiame forume rado laiko ir Seimo nariai, ir ministrai sudalyvauti, net Baškytė neišdrįso šių renginių praignoruoti.  

Kaimynystėje taip pat galima surasti bent vieną Trakų rajono žmonėms sektiną pavyzdį. Prisiminkime Druskininkų netolimą praeitį. Atmenate Gruto parko istoriją, tėvo ir sūnaus Malinauskų istoriją? Buvo pajungta ir prokuratūra, ir žiniasklaida, ir teismai. Druskininkai, valdomi partinių grupuočių, merdėjo, didžiausia bedarbystė, neviltis peraugusi į apatiją. Malinauskai, praėję tą pragarą, teisingą išvadą padarė, - vienas nei laimingu, nei turtingu nebūsi, jei aplink neviltis ir skurdas. Patikėjo jiems žmonės, į savivaldybės tarybą ne partijas, bet  Malinausko komandą išrinko, jau tris kadencijas ši komanda Druskininkų ūkį tvarko, Druskininkams kurorto statusą išsikovojo, emigracija, bedarbystė - mažiausi Lietuvoje, kartu su bendruomenėmis kuria ateities planus.

 Mes turime visas galimybes koordinaliai pakeisti mūsų gyvenimo lygį. Ir lyderį ne blogesnį už Malinauską turime, turime ir konstitucinę apsisprendimo teisę. Pasinaudokime ja, šį kartą ne partijas pasirinkdami, bet lyderį su komanda, kuri dirbs žmonių gerovei. Tai ne agitacinis straipsnis. Gyvenimas mane išmokė klausyti ir girdėti ne tik ausimis, bet širdimi ir protu, ko ir jums linkiu, skaitant šį mano pamąstymą.  

Vytautas Eidukaitis
2011-01-21