Naujienos

MŪ: Rūpestingas savininkas jaučia, kas geriausia jo miškui

Lietuvos miško savininkų asociacija spalio-lapkričio mėnesiais organizavo konkursą „Pavyzdingai tvarkoma privataus miško valda 2010". „Jokių stebuklų nėra, aš tiesiog jaučiu, kas geriausia mano miškui", - tikina  manoukis.lt geriausiai tvarkomos miško valdos šeimininkas Antanas Šablauskis iš Raseinių rajono.

[ištrauka iš straipsnio]

Geriausios valdos savininkas ąžuolus palieka liudyti praeitį

Miškininko išsilavinimą turintis ir pusšimtį metų miškuose dirbęs geriausiai tvarkomos privačios miško valdos savininkas Antanas Šablauskis vertinimo komisiją sužavėjo originaliais miškininkavimo metodais. „Šis savininkas nenaudoja nė vienos priemonės, kuri miškininkystės mokslui būtų nežinoma, tačiau jis labai nestandartiškai jas grupuoja", - aiškina [vienas konkurso organizatorių LMSA Valdybos narys] Romas Cicėnas. Jis pastebi, kad sąlyginai nedidelius miško plotus valdantys savininkai turi galimybę rūpestingiau ir atidžiau prižiūrėti savo valdas, todėl gali eksperimentuoti, taikyti įvairias priemones bei stebėti pokyčius miške, o tai leidžia išgauti kuo didesnę naudą ir pačiam miškui, ir jo savininkui.

Pats A. Šablauskis pasakoja, kad daug žmonių kraipo galvas pamatę jo tvarkymosi miške metodus. Daugelį stebina savininko sumanymas sodinti želdinius į neartą dirvą. Sodindamas mišką savininkas neišvalo pomiškio - palieka jaunus berželius augti toliau, o eglaites sodina jų pavėsyje. Įspūdis ne kasdienis: šiandien jau metro aukščio eglaitės (sodintos po 3000 į hektarą), išbarstytos tarp maždaug 27 m aukščio beržų. Pačiam savininkui po tokius plotus vaikštant širdis džiaugiasi: žino, kad iš jų išaugs gražus, vertingas, gamtos iššūkiams atsparus miškas. Tiesa, netrukus jis pajaus ir šio savito metodo trūkumus - beržus retinimo kirtimais jaunų eglučių augavietėse teks kirsti itin atsargiai.

Pasodinto miško A. Šablauskis nesistengia prižiūrėti švariai kaip daržo - jis neiššienauja švariai visų žolių, aviečių, atžalų. Savininko įsitikinimu, tokiems „apžėlusiems" miško želdiniams mažiau pakenkia miško žvėrys. Želdiniai nepaliekami „likimo valiai" - retinama prižėlusi augmenija, kad neužstelbtų pasodintų medelių, tačiau ne taip švariai kaip įprasta kitiems miško savininkams ar miškininkams. A. Šablauskis paskaičiavo, kad šitaip prižiūrėti ir žvėrių nugraužtas želdinių vietas atsodinti jam kainuoja pigiau nei apsaugai nuo žvėrių pirkti repelentus. Juolab, kad iki šiol daigų želdinių papildymui jis užsiaugindavo pats. Tiesa, šiemet savininkas, nužvelgęs savo daigyną kritišku žvilgsniu, nutarė, kad šis savo laiką jau atitarnavo ir ateityje trūkstamų daigų verčiau nusipirkti.

Apdovanojimas A. Šablauskiui skirtas už pavyzdingai tvarkomą 74,4 ha ploto miško valdą. Iki šiandien turimų 200 ha miško savininkas „išsiplėtė" pamažu, prieš penkioliką metų pradėjęs nuo kelių ha už tėvų ir senelių žemes atsiimto miško. Jis įsitikinęs, kad racionaliai tvarkomas miškas gali būti puikiausias pragyvenimo šaltinis: didelių turtų gal ir nesusikrausi, tačiau pragyventi užtenka. Bendraudamas su miško savininkais svetur, A. Šabliauskas sužinojo suomių nuomonę, kad šeimai pragyventi reikia apie 170 ha miško. Tiesa, jis pastebi, kad Skandinavijoje miškai savininkams teikia didesnę materialinę naudą, todėl pas mus reikėtų kiek didesnio ploto. Jam pačiam turimų 200 ha visiškai pakanka, plėsti valdų nesiruošia.

Nors jau pusantro dešimtmečio nuosavas miškas yra pagrindinis A. Šablauskio „duondavys", į mišką jis žiūri ne tik kaip į pajamų šaltinį. Pavyzdžiui, kirsdamas brandų mišką, brangiausią ir vertingiausią ąžuolo medieną palieka nepaliestą. Nustebusiems aiškina: „Noriu, kad mano proanūkiai matytų tuos pačius medžius, kurie dabar mano miške auga".

Visą straipsnį "Rūpestingas savininkas jaučia, kas geriausia jo miškui" skaitykite www.manoukis.lt ...>>>