Naujienos

*PATARIMAI: paukščių apsauga kertant mišką

SVARBIAUSIOS ŠIUOLAIKINĖS MIŠKŲ BIOLOGINĖS ĮVAIROVĖS APSAUGOS NUOSATOS

Vertinant įvairiose Europos valstybėse turimus duomenis apie paukščių ir žinduolių populiacijų būklę ir jų gausos pokyčius galima sakyti, kad daugelio jų rūšių išsaugojimas ilgalaikėje perspektyvoje nėra užtikrintas, jei nebus skubiai ir ryžtingai pakeista biologinės įvairovės apsaugos strategija ir politika. Štai apie 40% visų vidutinių ir šiaurės platumų miškuose gyvenančių miško paukščių rūšių Europos populiacijų būklė yra nepatenkinama. Jų populiacijos mažėja arba gamtosaugos požiūriu jau dabar yra perdaug mažos, ir dėl to iškilo reali grėsmė šioms rūšims išnykti.
Europos vidurines ir šiaurines platumas kadaise natūraliai daugiausiai dengė miškai. Dėl to miškų kiekis ir jų natūralumas yra bene svarbiausi veiksniai, kuriuos reikia užtikrinti siekiant išsaugoti, palaikyti daugelio savaime šiame žemyne išplitusių gyvūnų populiacijas.
Svarbiausia priežastis, kodėl taip sunku ūkiniuose miškuose palaikyti biologinę įvairovę yra ta, kad miškų naudojimui labai išaugus, resursai naudojami per daug intensyviai. T.y. peržengiama riba, kuomet žmonių veiklos pasėkoje buveinės pakinta tiek, kad kai kurių rūšių vietinės populiacijos nebegali išlikti, nes prie tokių buveinių pokyčių jos evoliucijos bėgyje nebuvo prisitaikiusios. Mat įvairios organizmų rūšys prisitaikė prie gana skirtingų sąlygų miškuose, t.y. skirtingų miško buveinių, todėl bet koks miškas neužtikrina jų populiacijų gyvybingumo. Daugelio autorių nuomone vietinių populiacijų išsaugoti neįmanoma taikant vien tik anksčiau naudotą vadinamą supaprastintą gamtosaugos strategiją, kuomet stengiamasi atsižvelgti tik į tų rūšių, kurioms labiausiai gresia išnykimas, poreikius. Tokios praktinės gamtosaugos pastangos labiau primena kovą su pasekmėmis, o ne su priežastimis.
Labiausiai miškų ūkio veiklai jautrios yra taip vadinamos tikrosios miško gyvūnų rūšys ir rūšys, kurioms būdinga didelės individualios teritorijos, be kitų apimančios ir retus miško biotopus (ypač šlapius slėnių ir žemumų miškus). Tikrosiomis miško gyvūnų rūšimis laikomos labiausiai specializuotos miške gyventi rūšys – Europos žemyne tokios kaip, pavyzdžiui, dauguma geninių būrio paukščių. Ypač didelėmis individualiomis teritorijomis pasižymi stambieji miško žinduoliai (pvz., rudieji lokiai, lūšys) ir paukščiai (pvz., kilnieji ereliai, didieji ereliai rėksniai, juodieji gandrai ir kt.).
Tuomet, kai miško ūkio veikla labai skiriasi nuo natūralių gamtoje vykstančių procesų, grėsmė iškyla ir kitiems organizmams, kurie gana lengvai plinta, ir jų mikropopuliacijos funkcionavimui nereikalingi didelio ploto miškai. Sanitariniais kirtimais ilgą laiką sistemingai iš miško pašalinant tik ką nudžiūvusius arba pradėjusius džiūti medžius Europos miškuose labai sumažėjo kerpių ir grybų įvairovė. Jei tokie kirtimai neigiamai veikia biologinę įvairovę, tai ar galima juos vadinti sanitariniais?
Šiuo metu mokslininkai beveik vieningai sutaria, kad gyvūnų nedidelių vietinių populiacijų apsauga nėra pakankama priemonė išsaugoti rūšis nuo išnykimo ilgą laiką. Mat labiausiai dėl vidutinėse platumose anksčiau vykdytos žemės ūkio sąlygų gerinimo veiklos, miškų fragmentacija labai padidėjo. To pasėkoje individų kaita tarp daugiau ar mažiau įzoliuotų miškų fragmentų populiacijų pasunkėjo. Ypač tai pasakytina apie palyginti negausius ir mažai judrius gyvūnus. Tačiau dėl šios priežasties dažnai kenčia net tokie palyginti judrūs gyvūnai kaip paukščiai. Nustatyta, kad siekiantys įsikurti perėjimui kai kurie paukščiai nedidelio ploto buveinėse poros partnerių laukia žymiai ilgiau nei didelėse. Žinant, kad veisimosi sezonas vidutinėse platumose yra palyginti neilgas, ir daugelio rūšių paukščiai peri tik vieną kartą per sezoną, nesunku suprasti, kad didelis buveinių fragmentiškumas turi neigiamos įtakos jų populiacijų produktyvumui. Tai jau įrodyta moksliniais tyrimais, o šių tyrimų rezultatais paremtas rekomendacijas vis plačiau siekiama diegti gamtosaugos praktikoje. Tačiau tradicinėmis gamtosaugos priemonėmis, tokiomis kaip, pavyzdžiui, saugomų teritorijų steigimas, išvengti per didelio buveinių fragmentiškumo neigiamų pasekmių neįmanoma.
Todėl labiausiai dėl šios priežasties siūloma kai kurias gamtosaugos ir ekologiško ūkininkavimo nuostatas diegti praktikoje, tai siejant su kraštovaizdžio planavimu, infrastruktūros plėtra ir atsinaujinančių resursų naudojimu, bei tiesiog jas integruojant į įvairių ūkio sektorių veiklą reglamentuojančius teisinius aktus. Rekomenduojama taip vystyti ūkinę veiklą, kad būtų išsaugomas, palaikomas biologinei įvairovei deficitinių buveinių pakankamas kiekis, ir jos nebūtų labai nutolusios viena nuo kitos – t.y. sudarytų savotišką buveinių tinklą. Į jį pirmiausia reikia įtraukti deficitines buveines - seno miško arba sengirių, brandaus ir perbrendusio miško sklypus arba kitaip tariant – didžiausios gamtosauginės vertės, biologiniu požiūriu vertingiausius miškus. Toks biologiniu požiūriu vertingiausių miškų tinklas, jame ūkininkaujant ekologiškai, leistų apsaugoti ne pavienes gyvūnų populiacijas, o ištisas populiacines sistemas.
Jei žmonija gali didžiuotis, kad daugelyje Europos valstybių daug pasiekta saugant atskiras nykstančių ar negausių gyvūnų populiacijas, tai saugant ištisas populiacines sistemas žengiamas tik pirmasis žingsnis. Specialistų nuomone šis žingsnis bus pakankamai didelis ir sunkus. Mat pirmiausiai turime pakeisti supratimą, kad atskirų gyvūnams svarbių teritorijų ligšiolinė apsauga ar tvarkymas, atsižvelgiant į pavienių porų ar nedidelių vietos populiacijų poreikius, yra tik trumpalaikė ir nepakankama rūšies nacionalinės apsaugos programos dalis. Taip pat turime suprasti ir tai, kad biologinės įvairovės apsauga meta-populiacijų lygmenyje yra sudėtingesnė ir brangesnė. Tačiau tik tokia apsauga laikoma perspektyvia ilgalaikiu požiūriu.
Kuriant tokį tinklą pirmiausia, turi būti žinomi arba išaiškinti įvairių miškų (miško buveinių) vystymosi dėsningumai. Atrodo, kad mūsų šalies miškininkai pakankamai gerai žino ūkinių – t.y. tvarkomų miškų vystymosi dėsningumus. Gal būt dar nepakankamai žinoma apie neeksploatuojamų miškų natūralų vystymąsi, bet tokie duomenys būtų prieinami iš literatūros.
Taip pat turi būti pakankamai žinomi įvairių organizmų rūšių, kurioms labiausiai gresia išnykimas, reikalavimai aplinkai – ypač buveinėms. Čia padėtis labiau komplikuota. Nors bendrieji biologinės įvairovės rūšių individų (porų) reikalavimai aplinkai dažniausiai yra neblogai žinomi, tačiau vis dar nepakankamai ištirta daugumos rūšių populiacijų erdvinė struktūra ir individų  keitimosi tarp populiacijų (t.y. meta-populiacijų funkcionavimo) ypatumai. Formuojant deficitinių buveinių tinklą geriausiai yra remtis modelinių organizmų grupių, kurių reikalavimai aplinkai gana dideli, tyrimų duomenimis. Suprantama, kad jei bus suformuotas palyginti griežtus reikalavimus aplinkai keliančiai organizmų grupei skirtas buveinių tinklas, jis tikrai tenkins poreikius aplinkai  tų organizmų, kurie yra mažiau reiklūs aplinkai. 
Augalai, kerpės bei grybai, kaip indikatorinės organizmų grupės, yra plačiai naudojami kuriant nedidelių seno miško plotelių tinklą. Tokius seno miško sklypus, kurie atitinka specialiai numatytus kriterijus, Lietuvoje priimta vadinti kertinėmis buveinėmis. Visi aukščiau minėti organizmai yra mažai jautrūs minimaliam buveinės plotui, todėl jų apsaugai skirta kertinė buveinė gali užimti palyginti nedidelį plotą. Tačiau kertinių buveinių tinklas nėra pakankama apsaugos priemonė tokiems organizmams apsaugoti, kurie yra judrūs, o jų individualios teritorijos yra palyginti didelės.
Taigi, jei buveinės ploto požiūriu nereiklių organizmų (kerpių, grybų, augalų) gyvybingoms vietos populiacijoms palaikyti pakanka vos kelių hektarų ploto sklypo, tai kai kurios siaurai specializuotų miško gyvūnų rūšų vietos populiacijos (pvz., geninių paukščių, kurie maitinasi dažniausiai ant negyvų medžių ar šakų),  gali funkcionuoti tik dideliuose miškuose, kurių plotas siekia tūkstančiu hektarų. Štai baltnugarių genių vienos poros veisimosi teritorija pačiose optimaliausiose vietose, kur daug nudžiūvusių medžių ir storų šakų (kur pribręstančiame ar senesniame miške ilgą laiką nevykdyti taip vadinami sanitariniai kirtimai), esti ne mažesnė kaip 25 ha. Tuo tarpu neveisimosi laikotarpiu vienas baltnugaris genys paprastai laikosi kelių šimtų hektarų plote, nes kritiniais laikotarpiais (ypač žiemą) maisto kiekis sumažėja, o be to dalis jo dėl įvairių priežasčių esti neprieinamas, nepasiekiamas. 
Kaip jau minėta, gamtosaugos praktikoje plačiai orientuojamasi į gyvūnus, kuriems išsaugoti reikalingi palyginti dideli saugomų ar specialiai tvarkomų miškų sklypai. Paukščiai yra vieni iš jų. Be to, lyginant su kitais gyvūnais, paukščiai yra vieni iš labiausiai ištirtų organizmų grupių.
Kuriant saugomų miškų (deficitinių buveinių) tinklą, būtina taip pat turėti detalią informaciją apie buveines – ypač apie skirtingų jų tipų erdvinį išsidėstymą.
Panašia ypač vertingų buveinių tinklo formavimo ir palaikymo koncepcija yra paremta Europos Sąjungos Paukščių direktyva. Įgyvendinant šią direktyvą formuojamas saugomų teritorijų tinklas, plačiau žinomas NATURA 2000 vardu. Projektuojant šį tinklą pirmiausiai inventorizuojamos ir kartografuojamos paukščiams vertingos teritorijos, iš kurių vėliau atrenkamos pačios vertingiausios ir joms suteikiamas atitinkamas apsaugos statusas. Saugomose teritorijose griežčiau prižiūrima ir pastoviai sekama (vykdomas populiacijų gausos monitoringas), kad sąlygos vertingiausioms paukščių populiacijoms neblogėtų. Kitose - ūkio prioriteto teritorijose taip pat reikalaujama palaikyti palankias sąlygas saugomų rūšių populiacijoms.
Šiuo požiūriu miško ūkio veikloje svarbu, kad ūkininkaujama būtų kuo ekologiškiau. Viena iš tokių miško ūkio ekologizavimo priemonių yra pavienių medžių palikimas plynose kirtavietėse. Jie vėliau nuolat turėtų būti saugomi. Šią priemonę nuolat taikant kiekviename medyne, nepriklausomai nuo jo amžiaus, visuomet būtų sengirių (klimaksinių miško bendrijų) elementų
(žymiai senesnių nei medyno vyraujantis amžius, drevėtų, sausų, turinčių uoksus medžių, medžių milžinų, ir kt.). Šie sengirių elementai labai svarbūs mūsų miškų biologinei įvairovei ir perspektyvoje kartu su kitomis gamtosaugos priemonėmis padės palaikyti biologinę įvairovę.

Pavieniai medžiai plynose biržėse yra viena iš pastaruoju metu masiškai diegiamų gamtosauginių priemonių mišką kertant plynais pagrindiniais kirtimais. Dažnai jie vadinami savotišku įrankiu biologinei įvairovei miškuose palaikyti, miškų ūkio veiklai ekologizuoti. Deja, tolimam nuo miško ūkio žmogui terminas "pagrindinių miško kirtimų plynose biržėse paliekami (saugomi) medžiai" gali būti nepakankamai aiškus. Šį terminą aiškina Pagrindinių miško kirtimų taisyklės (paskutinis jų keitimas vykdytas LR Aplinkos ministro 2001 m. birželio 25 d. įsakymu Nr339), kuriose nurodoma, kad "plynas pagrindinis kirtimas – tai pagrindinių miško kirtimų būdas, kai pagal kirtimų taisyklėmis nustatytus normatyvus suprojektuotame ir atribotame miško plote iškertami visi medžiai, išskyrus biologinės įvairovės požiūriu paliekamus medžius, arba kai paliekamo po kirtimų medyno skalsumas tampa nedidesnis kaip 0,2".
Dabar galiojančios Pagrindinių miško kirtimų taisyklės nurodo kiek ir kokių medžių reikia palikti plynai kertamose biržėse. Nors šiame darbe visur rėmėmės šiomis taisyklėmis, tačiau jų nesuabsoliutinome. Bet kokios taisyklės, o juolab reglamentuojančios ūkininkavimą nuolat žmogaus veiklos pasėkoje kintančioje gamtinėje aplinkoje, vykstant politiniams pokyčiams bei miškų privatizacijai, o taip pat griežtėjant gamtosaugos reikalavimams negali būti amžinos ir nekeičiamos. Taigi, į medžių palikimą plyno kirtimo biržėse šiame darbe buvo žiūrima kiek plačiau, tame tarpe diskutuojant dėl kai kurių taisyklių nuostatų. Tikimės, kad į darbe pateiktus siūlymus bus atsižvelgta rengiant naujesnį Pagrindinių miško kirtimų taisyklių variantą.
Remiantis pasauline patirtimi, darbe naudota pagrindinių miško kirtimų, kaip komplekso grėsmių biologinei įvairovei, komponentų analizės ir jų svarbos rūšiavimo principas. Remiantis vietos regiono gamtinėmis sąlygomis ir miško ūkio politikos analize, kiekvienai iš svarbiausių grėsmių buvo numatytos grėsmes mažinančios priemonės. Paprasčiau sakant, įvairių priemonių komplekso, kurį apibendrintai galima pavadinti "pavienių medžių išsaugojimas plynų kirtimų metu" sudedamąsias buvo stengtasi išrikiuoti pagal jų svarbą palaikant miškuose biologinę įvairovę.
Didžiausiomis grėsmėmis laikyta netekimas (sunaikinimas mišką kertant plynai) tų objektų (tam tikrų medžių, pasižyminčių specifine verte biologinei įvairovei), kurie miške yra ir šiaip pakankamai reti, bet svarbūs retoms rūšims ir klimaksinėms miško bendrijoms, bei kurie ekologiniais ryšiais yra susieti su daugiau biologinės įvairovės rūšių bei aplamai konkrečiose sąlygose labiau didina biologinę įvairovę.
Papildomai buvo kreiptas dėmesys į saugotinų objektų vertingiausių savybių ilgaamžiškumą. Štai kai kuriomis sąlygomis paliekami biržėse medžiai gali būti nepakankamai atsparūs vėjui, ir dėl to išverčiami ar nulaužiami. Šiame darbe į tai taip pat stengtasi atsižvelgti.
Ruošiant darbą išanalizuota daug literatūrinių šaltinių apie vidutinių platumų įvairių miško gyvūnų rūšių ekologiją,  populiacijų ir bendrijų funkcionavimą, šiuolaikines gyvūnų ir augalų apsaugos nuostatas, ekologišką miško ūkį.
Pasaulinė patirtis rodo, kad natūraliame, žmogaus neveikiamame miške susiformuoja "natūrali" biologinė įvairovė. Pripažinta, kad didelėse natūraliai besivystančio miško teritorijose (ekosistemose)  biologinė įvairovė kinta nedaug arba teisingiau būtų teigti, kad biologinės įvairovės pokyčiai esti pakankamai lėti. Kai kurių gyvūnų pavyzdžiu įrodyta, kad pakankamai didelėse natūraliose miško ekosistemose konkrečių sistematinių grupių organizmų rūšių skaičius labai ilgą laiką gali būti beveik pastovus. Tai nereiškia, kad aplamai toje teritorijoje jokios rūšys neišnyksta. Ypač retos rūšys, žinoma, gali išnykti (dažniausiai dėl emigracinių procesų), tačiau tuo pačiu metu imigruoja kitos regione retos rūšys, ir bendras biologinės įvairovės rūšių skaičius išlieka beveik pastovus. Be to, natūraliame miške stebimas konkrečių rūšių vietinis išnykimas paprastai esti trumpalaikis reiškinys. Mat natūraliame miške retos rūšys išnyksta ne amžinai, ne ilgam, o tik kuriam laikui, nes tai atsitinka ne dėl buveinės sąlygų pasikeitimo, o dažniausiai dėl kitų veiksnių. Taigi, natūraliame žmonių nenaudojamame miške biologinė įvairovė kad ir kinta, bet per ilgą laiko tarpsnį išlieka pakankamai stabili.
Natūralus neeksploatuojamas miškas, lyginant su ūkiniu mišku, pasižymi keliomis unikaliomis ir biologinei įvairovei labai svarbiomis savybėmis (Tucker, Evans, 1997):
- dalis medžių medyne aiškiai vyrauja - yra aukštesni, jų lajos labai gerai išsivystę. Jie labai gausiai dera, o galingos lajos sukuria tinkamas vietas stambiųjų miško paukščių lizdams sukti;
- esti žymiai daugiau vidutinio amžiaus ir senų (storų) nudžiūvusių stovinčių medžių (lyginant su intensyviai eksploatuojamais miškais – apie 33 kartus; Angelstam, 1996) ir negyvosios medienos. Tai labai svarbu pirminiams uoksiniams paukščiams ir antriniams uoksiniams gyvūnams, negyvoje medienoje gyvenantiems bestuburiams, medieną pūdantiems grybams ir kitokiai biologinei įvairovei;
- miško lajų struktūra yra sudėtinga (medynai daugiaardžiai). Tai sukuria buveines rūšims su labai skirtingais poreikiais, ko pasėkoje bendrijų rūšinė sudėtis esti turtingesnė;
- medžių erdvinė struktūra labiau sudėtinga: medynai nebūna tokie tankūs – gausu atvirumų, aikščių, ko pasėkoje bendrijose esti dar daugiau rūšių;
- miškų horizontalioji struktūra yra mažiau fragmentiška. Miškai skiriasi priklausomai nuo augimviečių sąlygų, nuo anksčiau vykusių gaisrų, uraganų bei kitokio aplinkos poveikio. Šie skirtumai išsiskiria dažniausiai ne sklypų, o labiau kraštovaizdžio lygmenyje;
- krūmų ardas mažiau išsivystęs, o daugelyje vietų jo iš viso nėra.
Šiuo metu didžiausią grėsmę biologinei įvairovei ūkiniuose vidutinių platumų miškuose sukelia tokie svarbiausi veiksniai (pateikiami mažėjančios grėsmės eile; (Tucker, Evans, 1997):
- netinkamas (nepakankamai ekologiškas) miškų tvarkymas (senų medynų bei pavienių senų medžių nebuvimas ar nepakankamas jų kiekis; perdaug ankstyvas medžių kirtimo amžius, per mažas senų sausų medžių ir negyvos medienos kiekis miškuose, sumažėjusi medynų rūšinė ir struktūrinė įvairovė bei kita);
- miško (ypač natūralių ir pusiau natūralių perbrendusių medynų) kirtimai (pastovi buveinių degradacija ir kaita);
- rekreacija ir trikdymas (žmogaus vengiančių gyvūnų baidymas, augalijos ir dirvožemių degradavimas dėl mašinų naudojimo, žmonių trypimo);
- transporto infrastruktūros vystymas (natūralių buveinių praradimas ir degradavimas);
- buveinių fragmentacijos didinimas įvairiausios veiklos (daugiausiai energetikos, transporto ir kitokios plėtros) pasėkoje (miško gilumos buveinių praradimas ir degradavimas bei pakraščio, ekotonų buveinių gausinimas). 
Šiuo metu prieita išvados, kad norint palaikyti biologinę įvairovę ūkiniuose miškuose, geriausia ūkine veikla kiek įmanoma imituoti natūralius gamtoje vykstančius reiškinius. Mat biologinė įvairovė evoliucijos bėgyje gerai prisitaikė prie natūralių (nors ir ne būtinai dažnų) gamtos reiškinių, ir šios savybės nėra praradusi ir dabar. Tuo tarpu žmogaus veikla, neturinti natūralių analogų gamtoje, biologinei įvairovei yra dažnai pražūtinga.
Plynieji miško kirtimai gali būti natūraliai gamtoje kylančių pakankamai didelių gaisrų arba vėjo stichijos, kuomet dauguma medžių išverčiami su šaknimis arba nulaužiami, analogu. Taikant čia analizuojamą nuostatą miško ūkio praktikoje, daroma prielaida, kad mišką kertant plynai turi būti suformuojama aplinka kiek galima panašesnė į degimvietę arba uragano suniokotą mišką.
Nesileidžiant į labai detalią diskusiją dėl ūkinės veiklos ir natūralių gamtos reiškinių analogijos, šiame darbe akcentuojame tik kai kuriuos principus. Vienas jų, kad natūraliai augusiame (t.y. įvairiaamžiame ir įvairiarūšiame) miške natūraliai kilus gaisrui ar jį nusiaubus uraganui, dažniausiai dalis medžių (ypač pavieniai) išlieka gyvybingi. Tai reiškia, kad natūraliai besivystančiame miške net ir po stichinių nelaimių paprastai dalis medžių išlieka ir toliau auga naujai atsikuriančiame miške formuodami naujos kartos įvairiaamžį ir įvairiarūšį mišką.
Kitas svarbus aspektas, kad natūraliai besivystantys miškai esti, kaip taisyklė, įvairiaamžiai. Tuo tarpu pastaraisiais dešimtmečiais intensyvėjant miško naudojimui, absoliuti pirmenybė buvo teikiama vienaamžių medynų formavimui, tuo pačiu beveik ignoruojant perbrendusių ir tikrąją (ne miškininkų deklaruojamą) gamtinę brandą sulaukusių medynų ar bent medžių buvimo būtinumą miške. Deja, toks ūkininkavimas kai kurių rūšių biologinei įvairovei yra pražūtingas. Dar vienas aspektas, kad natūraliuose miškuose kataklizmų paveiktose vietose esti daug negyvos medienos. Ūkiniuose miškuose tuo tarpu sausi medžiai iki šiol buvo gana operatyviai išimami.
Taigi įvairiaamžis miškas, kuriame išsaugoma dalis tikrąją gamtinę brandą pasiekusių (pasieksiančių) medynų bei pavienių medžių ir jų grupių, kur auga įvairių rūšių medžiai, kur esti nemažai negyvos medienos (sausų stovinčių medžių, stuobrių, virtelių) yra savotiškas miško su turtinga ir stabilia biologine įvairove modelis, vizija, ko turėtume siekti ūkiniame miške.
Šiame darbe analizuosime tik nedidelę dalį čia aprašyto modelio kertinių sudedamųjų dalių – modulių: aptarsime ką ir kaip reikia daryti, kad plynų kirtimų vietose atsikuriantys miškai būtų labiau  įvairiaamžiai, kad juose būtų senų pavienių medžių ir jų grupių, kad medžių rūšių įvairovė būtų didesnė bei būtų daugiau sausų medžių ir negyvosios medienos. Tai svarbios, bet ne vienintelės ir tikrai nepakankamos priemonės biologinei įvairovei mūsų miškuose išsaugoti. Tai pirmasis žingsnis pasukus praktiniu biologinės įvairovės palaikymo ir apsaugos mūsų miškuose keliu.

Informacijos šaltinis: www.birdlife.lt