Naujienos

K.Šiaulys. Norisi šiandien valstybės valdžios atstovams užduoti retorinį klausimą - su kuo Jūs?
Požiūris į privačių miškų savininkus keičiasi.
Mano privačios miškininkystės pradžia įvyko prieš 15 metų nuo mano giminei atkurtos nuosavybės teisės į mišką. Vėliau, kaip darė daugelis šių dienų stambių miško savininkų, buvo perkamos ar kitaip įsigyjamos teisės į nuosavybę, tokiu būdu plėtėsi miško plotai, šiai dienai tai sudaro apie 1100 ha.
Per visą šį laikotarpį teko glaudžiai bandradarbiauti su valstybiniais miškininkais, esu asmeniškai pažįstamas su visa eile urėdų. Mano individuali įmonė nuo 1993 m. dirba rangos darbus Trakų miškų urėdijoje, tad tenka bendradarbiauti su visų lygmenų miškininkais. Turiu pasakyti, kad privačios miškininkystės eros pradžioje valstybinių miškininkų požiūris į privatų miško savininką buvo aiškiai negatyvus. Ir tai suprantama, nes požiūris buvo toks, lyg iš jų būtų miškas atimtas ir kažkam atiduotas. Beje, prieš 15 metų daug kas iš viso netikėjo, kad privačių miškų sistema išliks ir į mus savininkus, buvo žiūrima kaip į piliečius, laikinai paėmusius pasaugoti valstybinį mišką.Tačiau grįžtamasis procesas neįvyko, šiandien privačių miškų sistema sėkmingai dirba ir gyvena. Pasikeitė ir miškininkų elito požiūris, nes dauguma urėdų, miškų valdymo struktūrų vadovų, kuriuos aš pažįstu, teko bendrauti, tai yra tikrasis Lietuvos elitas, atsidavę savo darbui ir savo profesijai žmonės.
Kita grupė valstybės tarnautojų, su kuriais nuolat reikia bendrauti- įvairių lygmenų miškų inspektoriai. Mane visą tą laikotarpį miškų inpektoriai labai „mylėjo"- per metus sulaukdavau keletą patikrinimų. Ne kartą teko diskutuoti miške su garsiais, visiems žinomais miškų kontrolė apologetais - bet turiu pripažinti, kad visi jie beišimties - inteligentiški ir dideli savo darbo profesionalai. Ne kartą teko įrodyti, kad jeigu miške atlikti darbai ir neatitinka paraidžiui parašytų taisyklių, tačiau savininkas žino, kodėl taip daro ir kas iš to išeis, pavykdavo įrodyti atliktų darbų naudą miškui. (Pavyzdys su inspektoriu Pavalkiu).
Rajoniniame lygmenyje yra visko. Dauguma inpektorių dalykiški ir nesmulkmeniški, tačiau yra noro kai kur pamokyti svetimus, kurie ateina su rangos darbais arba įsigyja miško valdą šalia savų vietinių. Tačiau esu įsitikinęs - santykiai tarp inspektorių ir savininkų lygia dalimi priklauso nuo abiejų pusių.
Gyvenimas iš savo miško.
Kaip žinia - pagrindinė miško duodama nauda- mediena. Yra pakankamai medienos pirkėjų, perdirbimo pramonei apvaliosios medienos nuolat trūksta, kainos geros, kirsti ir traukti yra kam - šitą išteklių sutvarkyti ir gauti naudą kaip ir nesunku.
Visai kas kita nemedieniniai miško ištekliai, kurie savininkui visiškai nepriklauso. Grybavimas, uogavimas laisvas, nuo medžioklės savininkas valstybinių varovų nuvarytas, trobos statyti miške negali, mokamo poilsio organizuoti negali, o jeigu neduok dieve, miškas prie miesto arba prie vandens telkinio ir dar gerai privažiuojamas - turi atvežtinių išteklių- šiukšlių.
Padėtis liūdnoka. Kitas paketas galimybių - europinė parama. Tai naujų miškų įveisimas, technikos pirkimas, jaunuolynų ugdymas, ne pelno siekiančios investicijos, parama stichinių nelaimių padarinių likvidavimui.
Esu pateikęs projektus 3 srityse, visi jie buvo sėkmingi, ypatingai laikau svarbia priemone jaunuolynų ugdymą, nes tai labai reikalinga miškui. Savininkams europinė parama - didžiulė paspirtis, tačiau problema - mažos miškų valdos, kurios daugiau tinka nemedieninių miško išteklių panaudojimui, bet miškuose ši sritis apgailėtinoje būklėje.
Trumpai apie įsikūrimą miško valdoje.
Tikriausiai pamena mūsų nuolatiniai renginių dalyviai, kad prieš 5-6 metus siūlyti idėją įsikurti miško valdoje buvo tolygu kviesti nusikaltimui ir pasakysiu nekukliai, buvau vienas pirmųjų, pradėjęs propoguoti šią idėją. Vėliau atsirado pritarimo balsų, viename renginyje ir dabartinis žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius palaikė šią mintį. Dabar šia tema diskutuojame dažnai, lygtai yra įstatymo projektas, kuriuo bus leista atidalinti žemės ūkio naudmenas nuo miško žemės, tačiau kol kas viskas stovi vietoje.
Kodėl taip yra? Atrodo, kad dabar, ekonominės stagnacijos metu, ir būtinybėje atlaisvinti piliečių iniciatyvą, kad kuo mažiau darbingų žmonių prašytų pagalbos iš valstybės, reikėtų nedelsiant peržiūrėti visų draudimų paketą, tame tarpe draudimus, susijusius su miško žemės panaudojimu. Kreipiuosi į valdžios atstovus. Jeigu darbar nesudarysite galimybės jauniems žmonėms gyventi ten, kur jie norėtų, nepaisant jokių valdžios fobijų ir prietarų, jeigu dabar neugdysite jaunosios valstybės ramsčių suaugusios su mišku ir žeme kartos, jei gelbėtojai bus tik Seime, daug tikimybės, kad po kažkiek metų nebebus ko gelbėti. Negi Jūs iš kabinetų eisite arti ir kirsti. Abejoju.
Keletą kartų lankantis Suomijos miškuose, matėme viduryje miškų masyvų įsikūrusias ūkininkų sodybas su puikiais privažiavimo keliais, visa reikalinga šiuolaikiška gyvenimo įranga. Mačiau ten gyvenančias laimingas šeimas su krūva vaikučių. Tai valstybės stiprybės pamatas. Tai mažas tvirtovės ekonomine, švietėjiška, sveikatingumo,meilės gamtai ir tėvynei ugdymo prasme, o reikalui esant, ir valstybės gynybos prasme.
Kodėl pas mus nesekama tokiais europiniais gyvenimo tvarkos pavyzdžiais? Matyt, todėl, kad mūsų ateities architektams nereikalingos mažos tvirtovės su oriais ir savarankiškais piliečiais, patraukliau atrodo dvarai, su importuota darbo jėga, masė ir iki smulkmenų valdomų žmonių, kuriuos vieni vadina mokesčių mokėtojais, kiti rinkėjais, dar kiti pažeidėjais ir šiaip tik problemas keliančiais subjektais.
Kaimo ir jame esančio verslo plėtra.
Negaliu nepaliesti kaimo plėtros bei kaimo esančio verslo temos, kadangi pats atstovauju kaimo verslą. Kaip minėjau, turiu medienos perdirbimo įmonę nuo 1993 m. Per tą laikotarpį teko pergyventi keletą krizių: valiutų, Rusijos ekonominę, dabartinę krizę, kurios, atvirai pasakius, nelabai pajutome. Bet mokesčių sistemos veikimą jaučiame nuolat, pradedant „žiauriom" akcijom, ir baigiant naktinėm mokesčių reformom. Veikia individualios veiklos įstatymas, kuris greičiau rodo grimasas, negu normaliai veikia. Pagal dabartinį individualios veiklos įstatymo traktavimą mokesčių administratoriui duota praktiškai neribota teisė „prikabinti" šį įstatymą bet kam kas daugiau negu 1 kartą turėjo pajamų iš tos pačios veiklos per neribotą laikotarpį. Pavyzdžiui miško savininkas, per 5 pastaruosius metus 2 kartus pardavęs medieną iš savo miško, gali būti pripažintas individualios veiklos subjektu ir apmokestintas 15 %, nuo kitų metų 5 %, pelno bei 26% sodros mokesčiu. Įsivaizduokite mokesčių naštą, kai per metus man iš savo miškų reikia iškirsti ir parduoti savo įmonei 2-3 tūkstančius medienos ir sumokėti mokesčius kaip savininkas arba individualios veiklos subjektas, taip pat įmonė visus mokesčius ir aš kaip įmonės savininkas pasiimdamas dividentus. Ar lieka prasmė dirbti?

Verslas kaime- kaimo plėtros vienas iš kertinių akmenų. Niekada nesupratau dviejų valdžios šūkių: „Padėsime sukurti ir įsteigti darbo vietas" ir kitas „Remsime smulkųjį ir vidutinį verslą".
Darbo vietų kiekvienas protingas verslininkas laiko tiek, kiek yra ekonomiškai pagrįsta. Vienintelė prielaida naujoms darbo vietoms atsirasti paslaugų arba prekių užsakymai ir palankūs banko kreditai darbo vietoms įsteigti, o toliau mokesčių sistema, kuri gali veikti kaip trąša verslui arba kaip chemikalai, naikinantys viską aplikui.
Kitą šūkį „Remsime smulkųjį ir vidutinį verslą" verslo rėmėjai turėtų pakeisti šūkiu „Nebežlugdysime smulkaus ir vidutinio verslo". Tai būtų arčiau tiesos ir lengviau įvykdoma. Šiuos savo teigimus galiu pailiustruoti savo įmonės istorija. 4 metus be perstojo mano įmonė buvo tikrinama mokesčių inspekcijos pagal dviejų atleistų darbuotojų skundą. Rezultatas toks: pirmame patikrinimo akte buvo priskaičiuota 60000 Lt. nesumokėtų mokesčių, baudų ir delspinigių, po apskundimo buvo paskirtas papidomas patikrinimas, kurio rezultatas liko jau 30000 Lt/mokesčių, baudų ir delspinigių, po dar vieno apskundimo taikos pasirašymas su VMI, sumokant 15000 Lt. kontribucijos.
Priežastis visos šios mokesčių operacijos - mokesčių įstatymų traktavimas ir taikymas. Mokesčių įstatymus galima būtų prilyginti sudėtingiausiai simfonijai sąlyginiu pavadinimu "Mokesčių miške", kurią atlikti turi teisę tik labai profesionalūs „Vilniaus prekyba", „Agrovill", ŽIA valda ir kitų kunigaikštysčių orkestrai. Mokesčių sargai negalėjo patikėti, kad mano įmonės kaimo kapela gali taip tiksliai, sugroti šitą sudėtingą kūrinį, tad pasitikrinimui įnicijavo baudžiamos bylos iškėlimą dėl parašų klastojimo ir kuri šiandien jau yra nutraukta dėl faktų nepasitvirtinimo.
Galėčiau pateikti dar daug istorijų iš nuolatinių gynybinio pobūdžio mūšių su muitine, priešgaisrine inspekcija, ekologais, energetikos, darbo inspekcijomis. Jeigu kam tos kovos aprašymo reikės faktų, skaičių -prašau. Galima parašyti gerą magistro diplominį darbą teisininkui. Bet grįžkime į miškininkystę. Kokios aktualijos ir spręstinos problemos privačioje miškininkystėje:
Turėtų būti skirtinga valstybinių ir privačių miškų naudojimo tvarka. Valstybinių miškų ūkinis vienetas- urėdija, valdanti apie 20-50000 ha miško, planuojama nuolatinė metinė biržė, yra nepertraukiamas naudojimas, tęstinumas. Vidutinė privati valda - apie 4 ha. Gali būti, kad savininkas, atgavęs nuosavybę, neturės teisės pasinaudoti savo turtu net procento dalimi per visą savo gyvenimą. Galima nustatyti kasmetinį medienos paėmimą dalies prieaugio ribose.
Miškai saugomose teritorijose.
Daug kartų kalbėta apie miškus saugomose teritorijose. Kiek klausiau specialistų, kam auginti medžius III grupės miške 10 m. ilgiau, paskui iškirsti plynai? Niekas paaiškinti negalėjo - tokia tvarka. Gal kas nors inicijuos mintį, kad privačiuose miškuose, jei nėra pinigų kompensacijoms, reikia dar kartą peržiūrėti miškų grupes, palikti saugoti labai sudėtingo reljefo, ypatingos sudėties, minimalizuoti saugotino miško sklypus, visą kitą leisti naudoti. Škvalas išvertė viską iš eilės I ir II ir III grupės miškus, bet pasaulis nuo to nesugriuvo, praeis laikas, žaizdos užsitrauks, o saugojamų teritorijų miško savininkai vėl lauks naujo škvalo.
Privačiuose miškuose nemažai žemo boniteto miškų, ypatingai savaiminės kilmės pušynų, su žemomis, šakotomis pušimis. Norėtusi žymiai paprastesnės tvarkos, rekonstruojant medelynus. Užtektų tik rajoninio inspektoriaus pritarimo arba taisyklėse numatyti besąlyginę galimybę rekonstruoti mišką prie tam tikro skalsumo ir boniteto, pririšant prie augavietės.
Miško savininkas ir medžioklė.
Tema begalinė, sprendimų nėra, suinteresuotų šalių daug. Į medžioklę reiktų žiūrėti kaip į ūkinę veiklą, iš kurios visi joje dalyvaujantys turėtų naudos. Medžiotojai malonumą ir kepsnį - savininkas- atlygį už tam tikslui naudojamą nuosavybę. Yra prievolės- medžiotojai saugo, gausina gyvūniją, saugo pasėlius. Savininkų prievolė visa tai užtikrinti, jei yra abipusis susitarimas. Savininkas- medžiotojas - turi turėti galimybę realizuoti savo specialiąją teisę medžioti savo nuosavybėje. Visa tai galima suderinti esant gerai visų suinteresuotų šalių valiai, negriaunant nusistovėjusios tvarkos.
Rezervuoti nuosavybės teisių atkūrimui miškai.
Pastarąją savaitę prabilta apie 200000 ha privatizuotų miškų. Urėdija siūlo, juos priglausti po savo sparnu, už tai sumokėti į biudžetą maždaug 10 milijonų Lt. , tai yra maždaug po 50 Lt/ha. Tai yra 1 m³ malkų kaina stačiu mišku.Ar nėra kitos, racionalesnės, išeities valstybei ir biudžetui? Kodėl įsivaizduojama, kad tik urėdijų valdymas gali duoti naudą? Atiduokite profesionaliai dirbančiam privačių miškų sektoriui ir po 2 m³ malkų į biudžetą nuo 1 ha per metus garantuojame.
Kodėl pamirštos žemės reformos įstatyme, nustatytas 3 privatizavimo etapas, kuriame numatytas laisvos valstybinės žemės ir miško privatizavimas už grynus pinigus? Kaip žinia, liko neprivatizuoti ne patys geriausi miškai. Tačiau mano patirtis ir miško rinkos pažinimas leidžia teigti, kad parduodant aukcionuose, 1 ha vidutinė miško kaina galėtu pasiekti mažiausiai 5000 Lt/ha, taigi per 2-3 metus biudžetą galėtu pasiekti, apie 1 milijardas litų.O vėliau pas savininkus dar ateitų ir mokesčių rinkėjai.
Pabaigai.
Gerą dešimtmetį jaučiu vis stiprėjančią buvusių valdžių ir dabartinės nemeilę ir neprielankumą smulkiam, vidutiniam verslui, smulkiam savininkui. Smulkus savininkas, smulkus verslas negali remti partijų, negali remti rinkiminių kompanijų, nes tiems dalykams paprasčiausiai neužtenka pinigų. Kita vertus smulkus ir vidutinis verslas pritraukia didžiąją dalį darbo jėgos resursų, sunaudoja žaliavų, tuo sudarydami konkurenciją stambiesiems.
Stambus verslas, milijonų vertės privatus turtas yra susitapatinęs su valstybe ir ją valdančiais.
Žmonių kuriančių vertę mūsų valstybėje liko katastrofiškai mažai, ir disproporcija tarp gaunančių ir duodančių į valstybės kasą nuolat didėja.Tad norisi šiandien valstybės valdžios atstovams užduoti retorinį klausimą - su kuo Jūs? Su savo aktyviais piliečiais, kurių tarpe ir miško savininkai, verslu ar su neįvardijamais mistiniais subjektais, dėl kurių supergerovės yra jaukiamas valstybės gyvenimas? Važiuoti duobėtu vieškeliu iki gero kelio dar toli, bet važiuokime kartu. Mes tuo duobėtu vieškeliu važiuojame seniai.
Kazimiero Šiaulio pranešimas perskaitytas Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) organizuotoje konferencijoje "Miškas-žmogui, žmogus-miškui", įvykusioje 2010-12-15 Trakuose.