Naujienos
Jonas Lipavičius. Saugomos teritorijos Lietuvoje - 20 metų patirtis
J.Lipavičius savo universitetines studijas paskyrė saugomų teritorijų politikos analizei. Su 2008 m. apgintu magistro darbu " SAUGOMU TERITORIJU TEISINIS REŽIMAS EUROPOS SAJUNGOS ŠALYSE" galite susipažinti čia...>>>
**********************************************
Beveik visame pasaulyje egzekutoriai jau įsitaisė ministerijų foteliuose.
Jie paprasčiausiai iškeitė kirvį į rašalinį antspaudą.
Albert Camus
Lietuvos Respublikoje yra apie 1,83 mln. registruotų žemės sklypų, didžioji jų dalis - privatūs. Kitaip sakant, minėta tema aktuali daugiau kaip kas antram Lietuvos Respublikos piliečiui. O kaip gi elgiasi valstybė? Faktiškai užsiimama ne problemų sprendimu, jų analize, o draudimų ir atsakomybės didinimu bei valstybės galių stiprinimu. Joks dialogas, formuojant naujas saugomas teritorijas ar keičiant teisinį režimą jau esamose, su veikiančiom savininkų asociacijom nevyksta, jau nekalbant apie atskirus piliečius bei jų teises. Ginčai tarp savininkų ir saugomų teritorijų administravimo subjektų dažniausiai sprendžiami teismuose. Vakarų šalių praktikoje saugomų teritorijų teisinis reglamentavimas yra paremtas žmogaus teisių viršenybės prieš valstybę principu, todėl bet kokie draudimai ar apribojimai įteisinami įstatymais, derybomis, sutartimis su savininku. Administravimo procesas Lietuvoje vadovaujasi senu komandiniu, etatistiniu principu, kur valstybės vaidmuo ir galios iškeltos virš visko, tarsi piliečiai ir jų teisės apskritai neegzistuoja, o valstybė tik bando sutramdyti ,,bandos" veiksmus. Kuriant teisinę valstybę, teisės aktų gausa, kur viskas apie viską reglamentuojama, tampa savitiksle. Tokia samprata neturi perspektyvos, nes šiandien aktualus tam tikras reglamentas rytoj gali atrodyti mažiausiai juokingas ir bevertis. Lietuvoje teisės aktai taip dažnai keičiami ir tobulinami stengiantis pajungti vienadieniams arba net vienasmeniams interesams. Todėl tarp besikeičiančių teisės aktų tiek gausu tarpusavio prieštaravimų net sąvokų lygmenyje.
Po nepriklausomybės 1918 m. paskelbimo Lietuvos ūkio plėtrą ir valstybės gerovę nutraukė Rusijos okupacija 1940 m. Visa žemė buvo nacionalizuota, paverčiama valstybiniais ūkiais ir kolūkiais. Ypatingu žiaurumu ir represijomis pasižymėjo kolektyvizacijos procesas, kuris savo esme buvo nusikalstamas (vykdytas genocidas prieš lietuvių tautą). Nors Sovietų Sąjungos teisiniu pagrindu ir buvo vykdoma aplinkosaugos politika, spartus Lietuvos žemės ūkio naudmenų plėtimas ir eikvojimas 6 - 7 XX amžiaus dešimtmetyje privedė prie ekologinės krizės dėl besaikio herbicidų ir pesticidų naudojimo, kolūkinės fermos buvo statomos visiškai ekologiškai neapsaugotose vietose. Vyko atskirų regionų ir miestų plėtra juos industrializuojant, tačiau aplinkosauginės priemonės (vandenvala ir kt.) atsiliko nuo spartaus vystymosi. Ypač daug žalos padarė melioracija, prasidėjusi apie 1950 m. 1970 m. Lietuvoje buvo 1 mln. ha žemių, nusausintų drenažu, 1978 m. - dvigubai. Šis procesas turėjo du tikslus: išplėsti dirbamos žemės plotus ir pabaigti išnaikinti užsilikusius vienkiemius. Kelis dešimtmečius vykstant melioracijai buvo ,,sureguliuota" (senos vagos panaikintos ir vanduo suvarytas į dirbtinius griovius) 70 procentų mažųjų Lietuvos upelių.
Atkūrus nepriklausomybę per 1990 - 1993 metus saugomų teritorijų plotas išplėstas apie 3 kartus: nuo 4,27 proc. iki 12,87 proc. šalies ploto.
Kaip teigia habilituotas daktaras, profesorius, kraštotvarkos specialistas, vienas iš pagrindinių saugomų teritorijų sistemos iniciatorius ir kūrėjas prof. Paulius Kavaliauskas, per ,,Pirmuosius trejus metus iš esmės buvo baigiama tai, kas buvo pagrįsta ir suplanuota per ankstesnį laikotarpį. Per šį laikotarpį buvo baigtas kurti Lietuvos saugomų teritorijų tinklas - sistema, prilygstanti Europos standartams".
Dviem teisės aktais (LR Aukščiausiosios Tarybos nutarimas ,,Dėl Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionalinių parkų, Trakų istorinio nacionalinio parko ir Viešvilės valstybinio rezervato įsteigimo" // Valstybės žinios. 1991, Nr. 13-332; LR Aukščiausiosios Tarybos nutarimas ,,Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo" // Valstybės žinios. 1992, Nr. 30-913) sukurtas saugomų teritorijų plotas 562 985 tūkstančių ha arba 8,6 proc. Lietuvos teritorijos. Šiuose abiejuose nutarimuose Vyriausybei suteikta teisė aplinkos apsaugos departamento teikimu keisti minėtų teritorijų ir apsauginių zonų ribas. Tai, kaip tvirtina P. Kavaliauskas - unikalus pasauliniu mastu reiškinys - saugomų teritorijų sukūrimas vienu teisės aktu.
1993 m. buvo sudaryti (P.Kavaliauskas) visų administracinių rajonų Lietuvos gamtinio karkaso žemėlapiai (M 1:50 000), parengtos ir patvirtintos regioninių parkų funkcinio zondavimo schemos.
Deja, saugomų teritorijų įstatymas priimtas tik 1993-11-09, o 1994-12-22 - LR Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas. Kitaip tariant, pirmiausia buvo sukurta saugomų teritorijų sistema, taip, kaip buvo įprasta sovietmečiu, ir tik po to sukurti įstatymai šiai sistemai valdyti. Kaip teigia tas pats P. Kavaliauskas, ,,saugomos teritorijos buvo įteisintos naujoje teisinėje sistemoje, didžiąja dalimi baigtas formuoti jų tinklas, kuris jau apėmė 11 proc. šalies ploto, pradėtos planuoti naujos saugomos teritorijos". Kaip pripažįsta pats P. Kavaliauskas, tokio skubėjimo priežastis ir tikslas: ,,tai buvo pasirengimas prieš prasidedančią žemės reformą ir spartų privačios nuosavybės žygį į saugomas teritorijas. Šios priemonės padėjo gerokai sušvelninti smūgį, tekusį vertingiausioms šalies teritorijoms dėl privačių ir grupinių interesų vyravimo". Vadinasi privatūs savininkai a priori yra Lietuvos gamtos priešai. Šis leitmotyvas išlieka visą 20 metų laikotarpį. Mano manymu, tai yra gerai organizuota kampanija prieš nuosavybės atstatymą vertingiausiose šalies teritorijose. Taip iš esmės ,,apsaugojus" nuo privačių interesų invazijos ir buvo parengtas ir priimtas Saugomų teritorijų įstatymas 1993 m., o 1994 m. - Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas. Žemės negrąžinimas neatsietinas nuo saugomų teritorijų kūrimo ir plėtimo.
Deja, šios kavaliauskinės idėjos nepasitvirtino, nes sukurtas monstras - saugomos teritorijos - šiuo metu užimančios 15,3 proc. šalies teritorijos, kaip teigia Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, o po to visos priemonės (toli gražu ne visada teisėtos) tam monstrui išlaikyti nedavė laukiamų rezultatų. Kitaip ir negalėjo būti, nes nuo sovietmečio laikų (o tada ir nereikėjo kreipti dėmesio, nes nebuvo privačios nuosavybės) iki šių dienų neatsižvelgiama į privačią nuosavybę, ji yra ignoruojama, skelbiama priešu ir atvirai kontroliuojama. Matyt, kitaip ir negali būti, nes saugomų teritorijų kūrėjai ir prižiūrėtojai sukūrė sau tokią korupcinę sistemą, kurios jau ir patys nesuvaldo. Paskutinis pavyzdys - Kuršių nerija, kaip žinia, konfliktas kilo tarp naujo Neringos bendrojo plano rengėjų ir Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos.
Analizuojant nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį iki šių dienų, manyčiau, visiškai aiškus ir vis ryškėjantis atotrūkis tarp minėtų Konstitucijos straipsnių. Mano manymu, prisidengiant 54 str. formuluote yra ištisai ignoruojama privati nuosavybė. Dar daugiau, suformuotas saugomų teritorijų tinklas piktybiškai, net savo uždaviniais, įvardintais tiek saugomų teritorijų įstatymuose, tiek Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) priežiūros institucijų keliamuose tiksluose, aiškiai nukreiptas prieš privačią iniciatyvą ir nuosavybę. Saugoma teritorija praktiškai paversta visa Lietuvos teritorija.
Kita saugomų teritorijų rūšis ekologinės ir apsaugos prioriteto teritorijų tinklas yra suformuota per paskutinį sovietmečio dešimtmetį ir buvo įteisintas. Jį sudarė rezervatų ir vandens telkinių, kurortų, pakelių ir inžinerinių objektų apsaugos zonos, užimančios daugiau nei ketvirtadalį šalies ploto. Po nepriklausomybės atkūrimo šios zonos įteisintos Vyriausybės nutarimu Nr. 343, 1992-05-12, ,,Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo" . Šis Vyriausybės nutarimas nuolat keičiamas, papildomas naujomis juostomis ir zonomis. Šiuo metu tai daugiau nei 45 puslapių ir 16 pakeitimų turintis dokumentas su draudimais ir papildomais reikalavimais žemės naudotojams ir savininkams. Svarbu tai, kad bet kuri Vyriausybė gali greitai pakeisti esamus ribojimus ir draudimus žemės ir miško sklypuose visiškai neinformuodama ir neatsiklausiusi naudotojų ar savininkų. Be to, kaip ne kartą pabrėžė Konstitucinis Teismas, toks nuosavybės teisių ribojimas yra antikonstitucinis, nes pagal Konstitucijos 23 str. visi nuosavybės ribojimai galimi tik įstatymu. Tokiu būdu keičiant ar papildant Vyriausybės nutarimą žemės naudotojai ir savininkai visą laiką yra nežinioje. Šiame Vyriausybės nutarime įteisintos apsaugos juostos ir zonos, nors ir yra įvardintos saugomų teritorijų įstatyme kaip įeinančios į saugomų teritorijų sistemą (4 str. 1 d. 3 p. ir 18 str.), nėra įtrauktos į VSTT saugomų teritorijų tinklą ir neaišku, kokią Lietuvos Respublikos dalį užima.
Pavyzdžiui nors Saugomų teritorijų įstatyme paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos įvardintos kaip atskira saugomų teritorijų rūšis (20 str.), tačiau jos Saugomų teritorijų valstybės kadastre (25 str.) nėra apskaitomos, ir neaišku, kokio dydžio ta teritorija. Tai nėra nereikšmingos teritorijos, nes nustatyti 3 rūšių atstumai nuo vandens telkinio: 500 m, 200 m ir 100 m. Pavyzdžiui, pagal Statistikos departamento duomenis Nemuno ilgis Lietuvoje yra 475 km, Neries - 234 km. Šių upių apsaugos zonos plotis yra po 500 m iš abiejų pusių, taigi 1 upės ilgio kilometrui tenka 1 km2 pakrantės zonos, taigi bendras šių dviejų upių apsaugos zonos plotas - 709 km2. Tai sudaro 1,09 proc. Lietuvos teritorijos. Analogiškai apsaugos zonų plotas prie ežerų turėtų būti kelis kartus didesnis nei pačių ežerų. Lietuvoje yra 2830 ežerų, kurių plotas didesnis kaip pusė ha. Jų bendras plotas - 880 km2, o tai sudaro 1,35 proc. Lietuvos teritorijos. Manau, kad apsaugos zonų plotas apie Lietuvos ežerus turėtų būti apie 4 proc. Lietuvos teritorijos, taigi apie visus vandens telkinius galėtų būti nuo 5,09 iki 7 proc.
Lyginant seną ir naują Saugomų teritorijų įstatymo redakcijas, naujoje redakcijoje, manyčiau, žemės savininkų ir naudotojų teisės yra susiaurinamos, pvz., senoje redakcijoje buvo prievolė pranešti ne vėliau kaip prieš 6 mėnesius savininkui ar naudotojui apie saugomos teritorijos steigimą, naujoje redakcijoje teigiama, kad savininkas arba naudotojas turi teisę gauti informaciją. Suprask, likusiems piliečiams, ne savininkams ar naudotojams, informacija apie steigiamas saugomas teritorijas neteikiama. Manyčiau, kad tai klaidinga samprata, nes saugomų teritorijų steigimas neturėtų būti valstybės paslaptis, atvirkščiai, viešose diskusijose turi būti svarstomas pačios saugomos teritorijos steigimas, jos tikslai, teritorialumas ir kiti visuomenei svarbūs aspektai. Prie savininkų ir naudotojų teisių priskiriamos ir kompensacijos dėl naujų ar esamų saugomų teritorijų režimo pakeitimų. Tačiau įstatyme net nėra apibrėžti kompensacijų skyrimo (neskyrimo) principai ar dydžiai. Tai paliekama spręsti Vyriausybei. Saugomų teritorijų savininkai ir naudotojai privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, kurie nustato veiklos apribojimus ir reikalavimus. Dar daugiau, žemės savininkai ir naudotajai negali trukdyti teisės aktuose numatytais tikslais lankyti arba tvarkyti saugomų kompleksų bei objektų (vertybių), poilsiaviečių, takų, regyklų, kitų rekreacinių objektų.
Manau, kad tokia praktika visiškai neleistina, tokiais atvejais tikslingiausi sutartiniai santykiai, kitu atveju grubiai pažeidžiamos savininkų ir naudotojų teisės.
Palyginkime Latvijos įstatymą ,,Dėl ypač saugomų gamtos teritorijų" (versta iš: Latvijas Republikas Likums, Par īpaši aizsargājamām dabas teritorijām, VSIA "Latvijas Vēstnesis", 2005 - 2007). Šis įstatymas savo tikslais ir saugomų teritorijų rūšimis praktiškai nesiskiria nuo Lietuvos saugomų teritorijų įstatymo, bet saugomų teritorijų rūšių žymiai mažiau. Tačiau pastebimas esminis skirtumas nagrinėjamuoju aspektu, t.y. pagarba žemės savininkams, naudotojams ir jų nuosavybei. Pvz., III dalyje apie saugomų teritorijų kūrimo tvarką yra sakoma, kad privaloma raštiškai informuoti žemės savininką per 1 mėnesį nuo pasiūlymo dėl saugomos teritorijos kūrimo (11 str.2d). Atskira saugoma teritorija kuriama atskiru įstatymu. Dokumentų pakete dėl naujos saugomos teritorijos žemės savininkui privaloma pateikti skaičiavimus dėl kompensacijos dydžio už ūkinės veiklos apribojimus (12 str. 6d.). Dėl saugomos teritorijos įkūrimo žemės savininkai ir naudotojai turi teisę į mokesčių lengvatas, kompensacijas ir pašalpas už ūkinės veiklos apribojimą saugomoje teritorijoje bei numatoma galimybė reikalauti jiems priklausančią žemę pakeisti į lygiavertę valstybės ar savivaldybės žemę (29 str.). Visos šios priemonės reglamentuojamos atskiru įstatymu. Numatytas žemės priverstinis nusavinimas dėl saugomų teritorijų teisinio reglamento pastovaus pažeidinėjimo (36 str.). Įstatymo priede įvardintos visos Latvijos saugomos teritorijos, susijusios su europiniu tinklu ,,Natura 2000". Prie atskiro įstatymo, kuriuo kuriama nauja saugoma teritorija, pridedamas Vyriausybės nutarimas, kuriuo patvirtinamas planas su nurodytomis griežtomis teritorijos ribomis (koordinatėmis).
Sisteminę veiklą, ignoruojant privačią nuosavybę, įžvelgia Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolė 2006 m. valstybinio audito ataskaitoje ,,Saugomų teritorijų tinklo ,,Natura 2000" steigimas Lietuvoje". Dėl laiko stokos pateiksiu tik keletą išvadų, susijusių su nagrinėjama tematika:
,,4. Saugomos teritorijos steigiamos tiek valstybinėse teritorijose, tiek privačiose valdose. Įsteigtose ir dar tik planuojamose steigti ,,Natura 2000" teritorijose gali būti ribojama ūkinė veikla, dėl to galima rizika, kad ateityje gali susikirsti gamtos išsaugojimo ir naudojimo interesai, gali kilti problemų dėl žemės ar miško nuosavybės teisių apribojimų.
11. Ne visi žemės savininkai yra informuoti, kad jų privati nuosavybė yra tinklo ,,Natura 2000" teritorijoje ir kad joje turi būti vykdomos gamtotvarkinės priemonės, gali būti ribojama ūkinė veikla.
12. Gamtotvarkos planų rengimo ir derinimo procesas yra reglamentuotas, tačiau kai kurie Gamtotvarkos planai parengti nepakankamai išsamiai, daug kur trūksta informacijos apie privačios žemės kiekį (jis nenurodomas nei hektarais nei procentais), daugumoje nėra nurodyta privačių asmenų ar įgyvendinančios institucijos pozicijos dėl gamtotvarkinių priemonių vykdymo. Tai gali sąlygoti neefektyvų tokių planų įgyvendinimą.
14. Vyriausybė kol kas nepatvirtino Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų parengtos kompensacijų žemės ūkio veiklos subjektams mokėjimo tvarkos, todėl nėra pagrįsto įsitikinimo, kad kompensacijos bus pradėtos mokėti 2007 metais. Tai gali turėti neigiamos įtakos efektyviam naujų saugomų teritorijų steigimui ir Gamtotvarkos priemonių vykdymui žemės ūkio veiklos subjektų teritorijose".
Saugomos teritorijos pasižymi draudimų ir apribojimų gausa tų teritorijų savininkų ir naudotojų subjektinių teisių atžvilgiu. Nuosavybės teisė mūsuose yra naujas teisės objektas, o kai kam nepriimtinas iki šiol. Kaip teisingai pastebi docentas daktaras Stasys Šedbaras, ,,Civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 dalyje apibrėžta, kas yra nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Taip yra konkretinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostata, įtvirtinanti nuosavybės neliečiamumą. Kitaip tariant, įgyvendinant nuosavybės teisę leidžiama viskas, kas neuždrausta, jeigu tai nėra protingai reguliuojama. Reguliavimo protingumas analogiškas vienam iš pagrindinių Europos Sąjungos teisės principų - proporcingumo principui.
Statyba savininkui priklausančiame žemės sklype yra nuosavybės teisės, ginamos Konstitucijos ir Civilinio kodekso, vienas iš daugelio įgyvendinimo būdų. Vadinasi, bet kokie draudimai ar ribojimai galimi tik tiek, kiek jie reikalingi konkrečiam tikslui pasiekti. Be to, tokie nuosavybės teisės ribojimai galimi tik įstatymu (Konstitucijos 23 str. 2 d.) ".
Mano požiūriu, ištisai teisės aktai, susiję su saugomų teritorijų poįstatyminiais aktais, yra antikonstituciniai vien dėl to, kad bet kokie draudimai ar ribojimai įteisinami žemesnio lygio nei įstatymas teisės aktais. Pvz., Regioninių parkų nuostatose Vyriausybės nutarime Nr. 490-1999-04-29 23 p. Pasakyta: ,,Regioninio parko žemės naudotojai, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo laikytis veiklos apribojimų, nustatytų Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme, Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme bei kituose įstatymuose, Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose, kituose teisės aktuose, regioninio parko planavimo schemoje ir kituose teritorijų planavimo dokumentuose bei šiuose nuostatuose". Kitaip sakant, savininko subjektinės teisės a priori ribojamos įstatymais, Vyriausybės nutarimais, Aplinkos ministerijos įsakymais, Valstybės saugomų teritorijų tarnybos įsakymais ir kitais dokumentais.
Kitas pavyzdys: Anykščių regioninio parko apsaugos reglamente, Aplinkos ministerijos įsakymas Nr. 410-2002-08-10 p. 33.2 teigiama, kad ,,Nauji gyvenamieji namai statomi ne aukštesni kaip 7 m, ūkiniai pastatai - 5-6 m (aukštis skaičiuojamas nuo pastato užstatomo ploto žemės paviršiaus nuolydžio vidurkio iki stogo kraigo) ".
Kitame dokumente, Statybos techniniame reglamente (STR) Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai, maksimalus aukštis namų ūkio pastatui yra 8,5 m.
Kuo nusikalto Anykščių regiono parko gyventojai, jei jiems leidžiama statyti naujus gyvenamuosius namus 1,5 m žemesniu nei ne regioniniame parke gyvenantiems leidžiama statyti namų ūkio pastatus.
Tokių ir panašių pavyzdžių galima surinkti begales ir jų daugėja.
Taigi visiškai akivaizdu, kad administracinėje teisėje, kaip ir visoje teisės sistemoje, šiuolaikiniai socialiniai pokyčiai reikalauja esminio valstybės socialinės funkcijos pasikeitimo. Valstybė turi atitikti tam tikrus standartus, būdingus Vakarų civilizacijai, o ne tęsti totalitarizmo tradicijas. Valstybė, pretenduojanti vadintis modernia, iš pat pradžių turėtų atsižvelgti į visuomenės, o ypač į individo poreikius, nesupriešinant jų, nes to reikalauja ne tik Vakarų teisės tradicijos, bet ir mūsų priimta Konstitucija. Išrinktoji ir jos paskirtoji vykdomoji valdžia turi siekti tobulesnio valstybės valdymo tiek principų ir metodų lygmenyje, derinant tai su piliečių nevalstybinėmis organizacijomis. Ypač tai aktualu saugomose teritorijose, nes čia iš esmės galiojantys draudimai ir apribojimai daugiau ar mažiau susiję su savininkų subjektinių teisių varžymu, ribojimu.
Administracinė teisė Lietuvoje žengia pirmuosius žingsnius, tačiau saugomų teritorijų teisinio reguliavimo pradinis pasirinkimas yra ydingas iš esmės. Kaip minėta, dviem teisės aktais suformuotas maždaug 11 proc. Lietuvos teritorijos ,,išsaugojimas" nuo privačių interesų yra klaida, ką iliustruoja visi konfliktiniai atvejai saugomose teritorijose. Kuo toliau, tuo labiau klimpstama į draudimų ,,tikslinimą", pasitelkiama ,,viešojo intereso" sąvoka, priimami teisės aktai, skirti vienam asmeniui arba ,,išsišokėlio sutramdymui".
Kitas aspektas - pareigūnų atsakomybės klausimas, jei prieštarausi bet kokiam asmens prašymui (tegul kad ir teisiasi), iš darbo neišmes, net jei nevykdai teismo sprendimų, jei leisi - gali išlėkti iš darbo, nes esant tokiai gausybei reglamentų, tyčia ar ne, gali apsirikti. Atsakomybės nebuvimas (ar jos neapibrėžtumas) - puiki dirva korupcijos klestėjimui ir dvigubų standartų egzistavimui.
Su tokius požiūriu einama link teigimo, jog ,,geras indėnas - miręs indėnas". Gyventojų skaičiaus mažėjimas saugomose teritorijose jau pastebimas ,,Gyventojų skaičius atspindi ,,foninį" (ne sezono laikotarpiu) potencialų poveikį, apkrovą saugomai teritorijai. Šis skaičius valstybiniuose parkuose nežymiai, bet mažėja. Gyventojų ir lankytojų skaičius saugomose teritorijose yra susijęs jų padėtimi gyventojų sistemos atžvilgiu, gamtinių išteklių kokybe, tinkamumu rekreacijai, paveldo objektų patrauklumu ir gausa. Saugomos teritorijos, kurioms būdinga ir didelė gamtos įvairovė, ir didelis gyventojų skaičius, kurios yra lengvai pasiekiamos, patiria didžiausią antropogeninį spaudimą; susidarantys konfliktai čia yra įvairūs ir gilūs. Ypač tai aktualu didžiųjų šalies miestų bei miestų kurortų įtakos zonose esančiose saugomose teritorijose."
Privalu derinti saugomų teritorijų kūrimą, veiklos planavimą su tose teritorijose gyvenančiais ir veikiančiais asmenimis, tik sutarčių ir kompensacijų pagrindu. Negali taip dažnai keistis teisės aktai kaip dabar. Žmogus atsibunda vieną rytą - ir jau gyvena saugomoje teritorijoje, praeina kiek laiko - ir vėl nebe saugoma teritorija. Pavyzdžiui, viena iš saugomų teritorijų rūšių - paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir juostos. Jos atsirado Vyriausybės nutarimu Nr. 343, 1992 m., tačiau Paviršinio vandens telkinių pakrančių apsaugos juostų ir zonų nustatymo taisyklės buvo priimtos tik 2000-07-17, patikslintos 2001-11-07, o pakeistos 2007-02-14.
Kita problema, susijusi su saugomomis teritorijomis yra miškai. Nors saugomų teritorijų įstatyme miškai nėra įvardijami kaip saugomų teritorijų rūšis, tačiau pagal Miškų įstatymą ir jame nustatytus apribojimus, visus miškus galima priskirti dar vienai saugomų teritorijų rūšiai Miškai Lietuvoje užima apie 33 proc. šalies teritorijos.
Miško ūkio paskirties žemėje po Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimo negalima statyti jokių statinių, išskyrus medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius.
Kaip teigia buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas S. Šedbaras ,,Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 1608 ,,Dėl statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo" 2 punkte nustatyta, kad miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama pagal parengtus detaliuosius planus šių miškų savininkams, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai.
Akivaizdu, kad tokia poįstatyminio akto norma riboja žemės sklypo savininko teisę statyti statinius ne miškų ūkio veiklai, t. y. prieštarauja ne tik Konstitucijos 23 straipsniui, bet ir 29 straipsniui, nustatančiam visų asmenų lygybę įstatymui, teismui, kitoms valstybės institucijoms ir pareigūnams. Asmenų lygybės principas pažeidžiamas tuo, kad, atsižvelgiant į tai, kur turimas žemės sklypas - miške ar ne miško teritorijoje, žemės sklypo savininkui atsiranda esminių nuosavybės teisės ribojimų. Niekas neginčija valstybės teisės nustatyti tam tikrus specialius statybos ir ekologinius reikalavimus statinių kokybiniams ir kiekybiniams parametrams, tačiau patys teisės statyti ribojimai aiškiai neproporcingi siekiamam tikslui".
Deja 2006-03-14 Konstitucinis Teismas nusprendė priešingai, be to Konstitucinis Teismas neskiria miškų ūkio ir miško žemių terminų.
Ši klaida sukėlė skaudžias pasekmes žmonėms, gyvenantiems miškų ūkio paskirties žemėje su įsiterpusiomis sodybomis ar net ištisais kaimais, kurie įsikūrę miškingose vietovėse. Teisiškai situacija pasikeitė, kuomet Aplinkos ministerijos iniciatyva LR Vyriausybė 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 106 pakeitė Statybų privačioje žemėje reglamentą, uždraudžiant naujas statybas miškų ūkio paskirties žemėje. Dar anksčiau Aplinkos ministerija išsiuntinėjo rekomendacijas pavaldžioms institucijoms neišduoti projektavimo sąlygų ir nederinti ne tik naujų statybų miškų ūkio paskirties žemėje, bet ir neleisti statyti ar rekonstruoti statinių esamose sodybose (2006 10 30 Aplinkos ministerijos teisės ir personalo departamento direktoriaus raštu Nr.(3-1)-D8-8829 „Dėl statybų miškų ūkio paskirties žemėje"). Minimu raštu nuo to laiko praktikoje vadovaujasi rajonų teritorijų planavimo skyriai, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, regioninių parkų direkcijos ir kitos statinio projektavimo sąlygas išduodančios ar derinančios institucijos."
Neatsakingi ribojimai miške faktiškai paverčia 33 proc. Lietuvos teritorijos saugomomis.
Tokio žiauraus miško (miškų ūkio paskirties) žemės teisinio režimo turbūt nebuvo net rusų caro laikais ar sovietų okupacijos laikotarpiu.
Saugomų teritorijų įstatymo 18 straipsnyje numatyta visa eilė ekologinių apsaugos zonų rūšių, kurios, pavyzdžiui, buferinės apsaugos zonos, nustatomos tvirtinant saugomų teritorijų specialiojo plano dokumentus. Valstybiniai parkai (Nacionaliniai parkai ir regioniniai parkai) užima 9,24 proc. Lietuvos teritorijos, tačiau į šią teritoriją nėra įtrauktos minėtų parkų buferinės apsaugos zonos.
Vadovaujantis oficialiais skelbiamais duomenimis, neįmanoma nustatyti tikslių valstybinių parkų užimamo ploto duomenų, steigimo dokumentuose, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos tinklalapyje, Valstybiniame saugomų teritorijų kadastre tų pačių parkų visi trys duomenys skiriasi. Taigi tik prie valstybinių parkų pridėjus jų buferinių apsaugos zonų plotą, ir tai tik tą, kurį galima surasti, bendras šių saugomų teritorijų plotas padidėja nuo 9,24 proc. iki 10,36 proc. Visas saugomų teritorijų plotas Lietuvos teritorijos atžvilgiu padidėja 1,12 proc. Išskirtinis atvejis - Varnių regioninis parkas, kurio steigimo dokumentuose teritorija yra 16000 ha, o įsteigta 33800 ha plius buferinė apsaugos zona - 16881 ha, taigi ,,paklaida" - 3,17 karto. Kyla klausimas, kuris iš šių skaičių yra teisingas ir kiek ateityje jie gali keistis. Galima tik įsivaizduoti, kokio masto galima korupcija ir kiek žemės savininkų ar naudotojų dėl to galėtų nukentėti.
Saugomose teritorijose statybos įvardijamos praktiškai kaip ,,nusikalstama" veikla, nors, kaip pažymi patys saugotojai, tai daugiausia nesudėtingi statiniai arba kilnojami laikini statiniai, skirti žmogaus poilsiui ar gyvenimui. Daugiaaukščių namų saugomose teritorijose niekas nestato. Deja skandalų, atitraukiančių visuomenės dėmesį nuo gilesnių ir didesnių problemų aplinkosaugoje, poreikis, matyt, vienodai reikalingas ir žiniasklaidai ir Vyriausybei, o ypač VSTT, kad pademonstruotų, kaip gerai dirba.
Pakanka prisiminti ,,serialą" apie Arūno Strolio pirtį Molėtų rajone, Asvejos regioniniame parke. Deja, Valdovų rūmų ,,legalumas įrodytas" taikant įstatymų veikimą atgal. Kažkodėl tyli ir generalinė prokuratūra. Įstatymų taikymas pasirinktinai - nusikalstama praktika, ji ne tik neturi perspektyvos, bet demoralizuoja ir skaldo visuomenę.
Apie statybų ,,nusikalstamą" veiklą pasisako ir Algirdas Brukas: ,,Daugelyje saugomų teritorijų planavimo dokumentų stinga ne tik ekonominių pasekmių vertinimo, bet ir socialinių klausimų reglamentavimo, nors pastarieji ne mažiau svarbūs kaip ir ekologiniai bei ekonominiai. Atrodytų, tyčia siekiama, kad šie klausimai skendėtų miglose. Tokį spėjimą patvirtina paprasčiausi pavyzdžiai. Jeigu saugomų teritorijų planavimo dokumentuose būtų aiškiai nurodyta galimų naujų statybų vietos ir bent svarbiausi jų reglamentai, žmonių gyvenimas būtų daug paprastesnis. Tačiau tuomet nebūtų skandalų! O jie juk taip reikalingi, ir ne vien ketvirtajai valdžiai. Savo ausimis girdėjau, kaip per respublikinį TV kanalą viena regioninės reikšmės gamtosaugininkė aiškino, kad saugomose teritorijose už žmonių socialinę padėtį privalo atsakyti savivaldybės, bet visus statybų klausimus gali spręsti tik gamtosaugininkai. Savivaldybėms tai esą turi būti tabu. Dar pailiustravo pavyzdžiu: net intensyviai lankomose vietose nėra reikalo statyti jokių tualetų, nes... nesą jokių garantijų, kad kas nors, kada nors tų tualetų neprivatizuos ir nepavers kokiomis nors kavinėmis!.. Tampa vis labiau ir labiau populiaru kilti į kovą prieš statybas, tarsi prieš kažkokią nusikalstamą veiklą".
Apie nenormalią situaciją saugomų teritorijų sistemoje ir jos valdyme prabyla pagaliau ir saugomų teritorijų kūrimo 1991-1992 metais pagrindinis iniciatorius Paulius Kavaliauskas savo interviu ,,Vakarų ekspresui" iškalbingu pavadinimu ,,Kuršių nerijoje - ekologinis terorizmas". Keletas citatų iš šio interviu: ,,Aplinkos ministerija besąlygiškai vykdo visokias Europos Sąjungos direktyvas. Vykdoma neatsižvelgiant, ar tai nėra kvaila, ar neprieštarauja nacionaliniams interesams. Norime pirmieji viską pasirašyti, keliaklupsčiaujame prieš visokias direktyvas. Jų įgyvendinamas neretai būna neracionalus. Lietuva tampa paukščiams, žinduoliams, ropliams ir varliagyviams svarbi teritorija, o žmogui nebelieka vietos, tai - kažkokia manija. Priviso įvairiausių fobijų, daug kas politizuojama. Aiškinama, kad nieko negalima daryti, nė pėdos žengti, esą viskas totaliai šventa. Tai - savęs sureikšminimas. Neretai jokio viešojo intereso net nėra: jie gauna projektus, užsakymus, Europos Sąjungos pinigus. Jiems kuo daugiau saugomų teritorijų - tuo geriau, nes gauna užsakymus, darbus ir pinigus. Baisiausia, kai aplinkosauginės institucijos nemato ir kitų interesų, neturi būti diktatūros, ypač - bukos. Neretai brukama mintis, kad kas nors bus sunaikinta, tačiau net nepagalvojama, kad tos gamtinės vertybės išliko net tada, kai visai jokio apsauginio režimo nebuvo. Tas gąsdinimas dažnai nepagrįstas. Kitas dalykas - Aplinkos ministerija taip sutvarkė, kad ruošiant koncepcijas Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos nuomonė yra kone kaip Konstitucinio Teismo. Net nediskutuojama, nesvarstoma ir neskundžiama. Jei kas prieštarauja NATURA 2000 direktyvai, - viskas. Automatiškai nebegirdimi jokie kiti argumentai. Yra daug nesąmonių pridaryta teisiniuose aktuose. Rengiant planavimo dokumentus tiesiog atsiduri aklavietėje. Dažnai teisiniai aktai logiškai prieštarauja patys sau. Tie, kurie kūrė tuos aktus, niekada net nebuvo dirbę teritorijų planavimo srityje. Lietuva - Marijos žemė, o joje visokių stebuklų pasitaiko. Pažymėčiau, kad labai daug to blogio praleidžiama ir pro regioninius aplinkos apsaugos, kultūros paveldo departamentus. Tai - kažkokie lizdai. Visi nusikaltimai būna suderinti ten. Derinama bet kas. Centrinės žinybos tų departamentų nekontroliuoja. Iš vienos pusės kariauja visokie verslininkų, statybininkų klanai, o iš kitos pusės - aplinkosaugininkų klanai. Ar žalias, ar raudonas terorizmas, jie yra vienodai blogi."
Baigdamas noriu atkreipti dėmesį į valstybinių projektų ,,stūmimą" per saugomas teritorijas, bei gamtosaugininkų ,,valstybinę laikyseną" šių projektų atžvilgiu. Turiu galvoje elektros jungtį tarp Alytaus ir Lenkijos sienos. Ištrauka iš PAV ataskaitos:
Tiek Alytaus, tiek Lazdijų rajonai yra turtingi saugomomis teritorijomis. Tačiau dauguma nacionalinių saugomu teritorijų yra atokiau nuo planuojamos tarptautinės Lietuvos - Lenkijos 400 kV įtampos elektros perdavimo linijos. Alytaus rajone artimoje aplinkoje yra tik valstybinis Sabališkės pedologinis draustinis, savivaldybės reikšmės Gulbynės ornitologinis draustinis, Meteliu regioninio parko (RP) šiaurinė dalis ir Žuvinto biosferos rezervato (BR) pietinė dalis. Tuo tarpu Lazdijų rajone artimoje aplinkoje yra tik Meteliu RP vakarinė dalis ir Žuvinto BR pietinis pakraštys. Kiek toliau nuo planuojamos teritorijos Alytaus rajone yra Nemuno kilpų RP, Balbieriškio miško biosferos poligonas, valstybinis Ąžuolų botaninis draustinis ir Valstybinis Vidzgirio botaninis draustinis. Dalis šių teritorijų patenka ir turi Europos Bendrijos svarbos gamtiniu teritorijų, formuojančių nacionalinį Natura 2000 tinklą, statusą. Natura 2000 tinklą sudaro dviejų tipu ES svarbos gamtinės teritorijos: Paukščiu apsaugai svarbios teritorijos (PAST), skirtos užtikrinti ES Paukščiu direktyvos (79/409/EEB) reikalavimų įgyvendinimą, ir Buveinių apsaugai svarbios teritorijos (BAST), išskirtos ES Buveinių direktyvos (92/43/EEB) saugomiems objektams apsaugoti. Neretai ta pati saugoma teritorija turi PAST ir BAST statusą. Pirmiausiai, PAST ir BAST statusas suteiktas Nemuno kilpų RP, Metelių RP ir Žuvinto BR reikšmingoms dalims, o taip pat Balbieriškio biosferos poligonui. Be to, BAST statusas suteiktas Vidzgirio miškui.*
*400 kV elektros energijos perdavimo oro linijos nuo Alytaus transformatorių pastotės iki Lietuvos - Lenkijos Respublikų valstybinės sienos statybos ir eksploatacijos poveikio aplinkai vertinimas. 09068/2/05 Poveikio aplinkai vertinimo ataskaita. Knyga L-1. Ataskaitos tekstas Lapas 139. 2010 07 09
Išvados
1. Šiuo metu galiojantis saugomų teritorijų režimas pažeidžia pusiausvyrą tarp Konstitucijos 23 ir 54 straipsniuose įtvirtintų vertybių.
2. Sukurta įstatyminė bazė, reglamentuojanti saugomų teritorijų teisinį režimą, sudėtinga ir paini net sąvokų lygmenyje, čia esama daug prieštaravimų.
3. Dauguma draudimų ir ribojimų, susijusių su saugomomis teritorijomis, nustatyti ne įstatymu, o poįstatyminiais teisės aktais, o tai prieštarauja Konstitucijai.
4. Administravimo subjektai dėl teisės aktų gausos vangiai sprendžia žemės savininkų ir naudotojų problemas saugomose teritorijose.
5. Blogai reglamentuota administravimo subjektų veikla prižiūrint saugomas teritorijas.
6. Administravimo subjektų praktikoje paplitusi dvigubų standartų praktika. Dėl netvarkingos saugomų teritorijų apskaitos ir galimybės keisti saugomų teritorijų ribas yra galimybė korupcijos apraiškoms.
7. VSTT, kaip įgaliota institucija, netvarkingai ir nepilnai veda saugomų teritorijų apskaitą, apsiribodama tik ypač saugomomis teritorijomis, nors įstatymas tokios formuluotės nenumato.
8. Dauguma draudimų ir ūkinės veiklos ribojimų žemės savininkams ir naudotojams yra per griežti ir neproporcingi siekiamiems tikslams.
9. Lietuvai būdinga užsitęsusi socialinių teisinių standartų transformacija iš totalitarinės valstybės primestų valstybė - visuomenė - žmogus į vakarų teisės orientaciją žmogus - visuomenė - valstybė.
10. Lietuvoje suformuotas saugomų teritorijų tinklas, apimantis apie 80 proc. šalies teritorijos, ypač saugomos teritorijos - 15,3 proc., miškai - 33 proc., vandenys - 4 proc., vandens telkinių apsaugos zonos apie 7 proc., kitos apsaugos zonos - apie 20 proc., yra per didelis.
11. Draudimų ir ribojimų gausa saugomose teritorijose skurdina ir naikina ne tik pačią gamtą, bet naikina kaimą ir gilina socialines problemas.
12. Nepagrįsti draudimai ir ribojimai neugdo visuomenės ir ūkio subjektų aplinkosauginio sąmoningumo, o priešingai, sukelia bereikalingus konfliktus ir nuteikia visuomenę prieš gamtosaugos idėją.
13. Valstybė, vienašališkai steigdama saugomas teritorijas, neatsižvelgia į žemės savininkų ir naudotojų interesus, nesuformuotas įstatyminis kompensacijų mechanizmas dėl ūkinės veiklos ribojimų, neskatinama gamtosauginė veikla.
Pranešimas perskaitytas 2010-11-24 konferencijoje "Kaimo plėtros ir aplinkosaugos iššūkiai Lietuvoje: dabartis ir ateities perspektyvos"...>>>
