Naujienos

A.Brukas: Artimiausia gamtosauga

Aplinkosaugos ir ekologijos klausimų nagrinėjimas, jeigu jie neapribojami kokia nors labai siaura tema ar problema, visų pirma reikalauja atsižvelgti į jų lygmenis, nes kaip tik lygmenys sąlygoja ne tik klausimų suvokimo tikslumą, jų ribas ir sąsajas su vidiniais bei išoriniais faktoriais, bet ir sprendimų galimybes bei galimus jų variantus.

Šiandien teoriniuose darbuose, o ir atskirų valstybių galiojančiuose teisės aktuose, pasitaiko net pagrindinių sąvokų skirtingų apibrėžimų bei skirtingų interpretacijų. O populiariuose rašiniuose, politikų ir šiaip visuomenės atstovų pasisakymuose, o tuo pačiu ir suvokime, tvyro tokia nuomonių įvairovė, kad norisi išvesti paraleles su Babelio bokštu, simbolizuojančiu nesusikalbėjimą. Paprasčiausiai tokią padėtį galima aiškinti tuo, kad žmonijos istorijoje aplinkosauga ir ekologija yra visiškai neseniai atsiradę reiškiniai, neturintys ne tik gilesnių tradicijų, bet ir nusistovėjusių, visuotinai pripažįstamų teorinių pagrindų.  Nežiūrint tarptautinių susitarimų, svarbius ir madingus dalykus, kuriais domisi daug žmonių, noriai „graibsto" visi: ir rimti tyrinėtojai, norintys įnešti savą kuo didesnį indėlį, ir politikai, siekiantys savų tikslų ir biurokratai, ir „svieto gelbėtojai‘ ir daugybė žmonių, kuriuos vienaip ar kitaip aplinkosaugos ir ekologijos klausimai paliečia tiesiogiai. Lietuvos sąlygomis nesusikalbėjimą dar labiau skatina „jaunos demokratijos sindromas", pasireiškiantis dalies valdžiažmogių, dalies paprastų žmonių ir daugumos „gelbėtojų" nenoru naudotis kalbėjimo - klausymosi - kompromisų ieškojimo metodu kaip vieninteliu protingu keliu ieškant sprendimų. Demokratišką diskusiją bandoma iš vienos pusės pakeisti diktatu, piktnaudžiavimu savo statusu ir tarnybinė padėtimi, praktinės patirties atmetimu, iš kitos - valdžios institucijų, žinių ir kitokių požiūrių negerbimu ar net niekinimu.

Faktai verčia teigti, kad po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje aplinkosaugos ir ekologijos sferose didžiausios pastangos buvo dedamos ne išlikusios natūralios ar pusiau natūralios gamtos išsaugojimui, o „tobulam"  ir kuo gausesniam saugomų teritorijų tinklo sukūrimui, jo struktūrizavimui ir biurokratizavimui. Matyt buvo šventai tikima, kad kuo daugiau bus saugomų teritorijų, kuo daugiau saugotojų ir kuo daugiau bus išimama žemių, miškų ir vandenų iš ūkinės veiklos, ar bent ji bus apribota, tuo bus geriau...

Lietuvos gamtosaugos sistemos kūrėjų patirtyje žodis „privatus" , „nuosavybė", „savininko teisės" nieko nereiškė arba net daug kam atrodė nusikalstami. O prasidėjus nepriklausomybei mums teko mokytis iš turtingų ES šalių, kur gamtosaugos ir ekologijos problemos buvo gerokai kitokios ir sprendimo būdai saviti. Atmesti jų siūlymus irgi nebuvo paprasta, nes iš ten ėmė plaukti dideli pinigai. Prisidėjo dar lietuviškas mandrumas - sukurti tai ką kitos šalys kūrė dešimtis metų, per kelis mėnesius ar dienas (turiu galvoje, pavyzdžiui, 1991 metais vienu ypu įsteigtus regioninius parkus ir aibę kitų ST). Daugelio sprendimų priėmimui pakako vien to, kad jie buvo kitokie nei sovietmečio, kad juos „kuravo" rėksmingi radikalai, kad kiekvieną analitinę pastabą drįstantys pateikti asmenys buvo priskiriami gamtos ir tautos priešams..

Ūkio ekstensyvinimas, gamtos išteklių, ypač savaime atsikuriančių, naudojimo ribojimas yra labai sudėtinga ir ne tik gamtosauginė problema. Ji negali būti sprendžiama pagal kokį nors vieną kriterijų ir su šauksmu „Valio..." Netgi pripažinus, kad ūkio ekstensyvinimas gali būt naudingas, reikia labai aiškiai susivokti iki kokios ribos. Peržengus tą ribą neišvengsime labai skaudžių pasekmių. Juk gaminamos produkcijos kiekio mažinimas, naudojant žemės, miškų ar vandenų išteklius, gali  vesti ne tik prie „švaresnės" aplinkos, bet tautos gyvavimo sąlygų bloginimo, gyventojų mažėjimo, valstybės nuosmukio. Sakykime Lietuvoje XX a. žmogaus ir miško santykiuose vienas svarbiausių dalykų buvo tai, kad tiesioginis medienos poreikis vienam gyventojui (valgio gaminimui, šildymui, būsto statybai ir visom kitom ūkinėms-buitinėms reikmėms) techninio progreso dėka sumažėjo kelis kartus, o miško naudojimas medienos gamybai buvo plečiamas. Tai leido šalyje sėkmingai vystyti medžio perdirbimo pramonę, suintensyvinti prekybą medžio produktais, sukurti daug naujų darbo vietų. Ši šaka sėkmingai išgyveno ir Aksominės revoliucijos peripetijas ir tapo pakankamai reikšminga naujosios Lietuvos ūkyje. Žemės ūkio intensyvinimo pasekmės dar akivaizdesnės. intensyvinimo dėka tas pat žemės plotas išmaitina keliskart daugiau gyventojų. Šie dalykai - ne tik prielaida bendram socialiniam progresui, bet ir realiam aplinkosauginiam progresui. Šalies miškingumas  padidėjo nuo 20 % iki 33 %, atsirado galimybės be skaudžių pasekmių žmonėms didesniame plote steigti saugomas teritorijas, renatūralizuoti degradavusias teritorijas ir kt. Ekstensyvus išteklių naudojimas tokių galimybių nebūtų suteikęs.

Daugelio tautų staigaus iškilimo, nusmukimo ar stabilaus vystimosi priežasčių buvo įvairių, bet tarp jų visada svarbią reikšmę turėjo ir savų gamtos išteklių naudojimo pobūdis. Išskirtinė jų gausa, ar stygius, besaikis naudojimas ar naudojimo tabu dažnai skatino ir skatina tiek staigų kilimą, tiek žiaurų nuosmukį. Tuo tarpu žmogaus geba pajusti racionalaus išteklių naudojimo ribas, o ypač sugebėjimas spręsti problemas su mažesnėmis sąnaudomis dažniausiai tampa stabilaus gerbūvio ir progreso garantu.

Negalime, spręsdami savo krašto, t. y. mezo lygmens, aplinkosaugines ir ekologines problemas, atsiriboti nuo globalinių arba makro problemų suvokimo. Objektyviai žemės rutulys turi padidinto ekologinio jautrumo juostas (tropinius miškus, tundrą ir kt.), kur apsauginis režimas ir ST plotai turi būti dideli ir mažiau jautrias teritorijas, kurių naudojimas ūkiniams tikslams nesukelia rimtesnių globalinių sutrikimų. Taip pat negalime atmesti ir mikro lygmens klausimų nagrinėjimo, kurie apima individą ir jo artimą gyvenamą aplinką, t. y. kalbant apie žmogų - jį patį kaip asmenybę, jo šeimą, būstą. namų valdą, ūkį. Skirtinga istorinė patirtis, tradicijos, išsilavinimo lygis, esami įtakos faktoriai, individo lygmenyje be abejo labai stipriai veikia gamtosaugos ir ekologijos klausimų sprendimą mezo,  (tautos, valstybės, regiono) lygmenyje, kuris pas mus yra pagrindinis  ir labai gaila - gerokai izoliuotas nuo makro ir mikro faktorių.

 Šiandien mes norime kiek detaliau ir panagrinėti mikro lygmenį sprendžiant aplinkosaugos ir ekologijos klausimus.

Pradžiai ir pamąstymui noriu pateikti tris labai skirtingas citatas.

...nuo XIX a. pusės buvo panaikinta baudžiava, svietas iš kaimų ėmė važiuoti į miestus ir į Ameriką uždarbio, įvesta visuotino kareiviavimo prievolė; žmonės išvažiuoja tokie, grįžta į kaimą kitokie. Jiems ima netikti būstas, gyvenimas, aprėdas ir kita. Šią jų nuomonę pateisina atsiradę dirbtuvių gaminiai, kurie palengvindami būvį veržte veržiasi žmonėms į rankas, kaip va: degtukai, lempos, šakės, plūgai, spyruoklinės akėčios, vinys, medvilniniai audiniai, knygos ir kita...Visuomenėje atsirado pinigų troškulys, nepasitenkinimas, lenktynės.

Kitėja ir gyvoji gamta. Seniau eidamas vilnijančių javų lauku, žmogus nuolat girdėjo griežles, putpeles ir vyturių giesmes, einant pievom ir ganyklom pempės pradėm apie jį sukiodavo krykštaudamos „gyvi, gyvi", šlaituose neapsieidavo be lakštingalų.. Netoli gadynė, kad tie paukšteliai visai pranyks iš mūsų krašto. Svietui padaugėjus, kaimams į viensėdijas išsikrauščius, kiekviena lauko kertelė kasdieną lankoma žmonių. Ne tiek žmonių lankymas, kiek šunų ir kačių bėgiojimas neduoda paukšteliams ant žemės perėtis .Lakštingalos ir kregždės ne ant žemės perisi, bet ir šios ėmė vengti mūsų krašto.. Išnyko iš upių vėžiai...

      2.  Hakan Pleijel. Iš knygos Ekologi  boken, 1989

...mūsų laikais žmogus gamtos atžvilgiu dažnai laikomas neigiamu veiksniu. Ši nuostata įsigalėjo gamtos griovimo (nugalėjimo) epochos poveikyje. Ji atspindi pernelyg neigiamą požiūrį į žmogų. Buvo stengiamasi nubrėžti griežtą liniją tarp to, kas „natūralu, gamtiška" ir vien todėl gera ir to kas "nenatūralu, negamtiška"  ir vien todėl bloga, žmogaus sudarkyta. Tačiau, jeigu viskas būtų taip paprasta ir aišku, tai daugelį problemų galėtume lengvai išspręsti... Daugelis saugomų teritorijų yra tiek kultūrinės, tiek natūralios ir saugoti reikia abu tipus, kad jie išlaikytų būdingus bruožus... Žmogus yra gamtos dalis ir jis visada darys jai poveikį. Kaip saugoti gamtą,- tai greičiau vertybių, o ne mokslo klausimas...

     3. Iš Algirdo Knystauto peticijos "Apie miškų kirtimą", 2010

Esančios miškų kirtimo taisyklės leidžia tiek valstybiniuose, tiek privačiuose miškuose visišką ir nepateisinamą savivalę... miškai naikinami tempais, kurių mūsų mažos valstybės gamta ilgai išlaikyti negalės. Iš esmės vyksta gamtos genocidas... Kertami medžiai, kuriuose peri juodieji gandrai ir kitos į RK įrašytos rūšys. Begėdiškai naikinamos tokių retų rūšių kaip žvirblinės pelėdos buveinės.. Jei Aplinkos ministerija toliau toleruos valstybinį vandalizmą Lietuvos gamtoje, neatmetame galimybės kreiptis kolektyviniu skundu į Europos Komisiją... reikalaujame sugriežtinti bendras miško kirtimo taisykles...

Toliau pateikiami  politiniai, etiniai bei moraliniai grasinimai, gąsdinimai, be jokių konkrečių duomenų apie „nusikaltimus" ir atmetant bet kokius socialinio ir ekonominio pobūdžio argumentus.

Citatas skiria ne tik solidūs laiko tarpai, bet ir žmogaus išsilavinimo, atsakomybės, mentaliteto skirtingumai, leidžiantys pamastyti ne tik apie žmogaus minties progresą, bet ir apie jos degradavimo faktus. Išvadas iš šių minčių siūlome pasidaryti patiems, o mes pereiname prie gamtosaugos ir ekologijos problemų nagrinėjimo mikro lygmenyje.

 Čia reikia atskirai įvardinti ir bent trumpai aptarti 4 klausimų  grupes arba veiklos kryptis:

Dabar bent trumpai aptarkime kiekvienos krypties galimas konkrečias priemones.

Pirmoji kryptis apima žmogaus kaip individo ir asmenybės darnių santykių su gamta formavimo klausimus bendrojo ugdymo, auklėjimo ir mokymo sistemoje, esančioje namuose, mokykloje ir aplinkinėje informacinėje erdvėje. Svarbiausias laikotarpis yra vaikystė, kai formuojasi pirmieji įgūdžiai ir vertybių sampratos užuomazgos. Šiame pranešime norisi  pabrėžti bene patį svarbiausią dalyką - saikingo vartotojo ugdymą. Mat dominuojantis praktinis individų požiūris į vartojimą lemia ir visos gamtonaudos racionalumą arba  jos žalingas transformacijas grobuoniško pereikvojimo arba  sentimentalaus persaugojimo prasme. Be gamtonaudos žmogus negali egzistuoti. Tačiau yra tam tikros ribos ir tam tikras optimumas. Reikia skirti  kasdienes žmogaus, kaip gyvos būtybės, reikmes (deguonis, maistas, kūno temperatūros palaikymas ir kt.), kurios mažai keitėsi istorijos bėgyje ir vėliau atsiradusius papildomus gamtinių išteklių poreikius  intensyvėjančio gyvenimo vystimosi užtikrinimui ir materialiniam bei kultūriniam progresui. Galiausiai yra dar prabangos reikmės, keliančios daugelį racionalios gamtonaudos pažeidimų ir ekologinių problemų. Nemažai problemų sukelia ir natūralių žmogaus  reikmių nesupratimas. Jis iškraipo gamtosaugos idėjas, veda prie draudimų suabsoliutinimo ir saugojimo principo dominavimo vietoje prieštaringų problemų subalansavimo. Taigi pirmoji kryptis šalia tokių bendro pobūdžio dalykų kaip sveiko gyvenimo būdo pažinimasis ir jo įpročių įtvirtinimas, fizinių, dvasinių ir intelektualinių galių vystymas, turėtų išugdyti žmoguje ir kartu žmonių bendruomenėje ne platonišką gamtos mylėtoją ir ne godų jos išteklių eikvotoją, o žmogų galintį išgyventi sunaudojant gyvosios ir negyvosios gamtos išteklių tiek, kiek reikia jo „natūralių" poreikių tenkinimui ir subalansuoto visuomenės vystimosi užtikrinimui.

Antroji kryptis - šeimos namų ūkio ir ūkinės veiklos ekologizavimas apima technologinį namų ūkio funkcionavimo sutvarkymą ir taip pat šeimos valdoje esančių žemės ūkio, miškų ūkio ir kitų naudmenų naudojimo būdus, pobūdį bei technologinius procesus, o taip pat infrastruktūros plėtros valdoje, įskaitant statybų darbus, technologijas. Ekologijos ir gamtosaugos prasme svarbiausi dalykai - tai atliekų bei šiukšlių tvarkymas sodyboje, apsirūpinimas aukštos kokybės vandeniu,  šildymo sistemos, žemės dirbimo technologijų, gyvulininkystės, vandens ūkio, sodininkystės, daržininkystės ir kt. šeimos ūkio šakų vystymas, naudojant draugiškas gamtai priemones bei metodus, miškininkavimo technologijų: miško kirtimų, ugdymo, atkūrimo, apsaugos ir kt. miškų ūkio darbų bei techninių priemonių parinkimas paisant daugiafunkcinių miško interesų, gyvenamų bei ūkinių pastatų bei kitų infrastruktūros įrenginių, įskaitant privažiavimo kelius ir komunikacines trasas, įrengimas pagal subalansuotos plėtros principus ir galimai švarias technologijas. Suprantama, kad tai labai plačios kryptys, dažnai sudarančios atskiras mokslo šakas ar atskiras disciplinas ir mes neagituojama visus tapti tų sričių specialistais.  Tačiau šiuolaikiniam žmogui  suminėtais klausimais reikia turėti bent minimumą bendro pobūdžio žinių, įskaitant susijusių su ekologija ir gamtosauga. „Barzdoti" teiginiai, kad tik senoviško tipo nedideli ūkiai,  primityvios ūkininkavimo technologijos, arkliai kaip žemės dirbimo ir miško traukimo darbų priemonė, primityvi technika ir t. t. ir panašiai, yra draugiški(os) gamtai, greičiau rodo, pasenusias pačių gamtosaugininkų žinias,  o  gana dažnai ir visišką žinių iš gretutinių dalykų neturėjimą...

Bene daugiausia klaustukų Lietuvoje kelia statybų ir infrastruktūros klausimų reguliavimo tvarka. Bukas nepasitikėjimas žmonėmis, begalės biurokratinių formalumų, paprastų klausimų, kurių sprendimas amžiais buvo žmogaus valioje, perdavimas į plaukuotas biurokratų rankas, kelia ne tik nepasitikėjimą valdžia, bet verčia manyti, kad gamtosaugininkai dėl savo vienpusiškumo ir galimo elementarių žinių stygiaus, statybas linkę laikyti vos ne nusikalstama veikla ir dega vieninteliu noru - visaip apriboti jų galimybes. Iš kitos pusės reikia pripažinti, kad Lietuvos architektai nepakankamai gerbia Lietuvos kaimo tradicijas, ne visuomet plėtojant infrastruktūrą pavyksta rasti elementarų ryšį su gamta. Paprastam šiuolaikiniam kaimiečiui, norinčiam modernizuoti savo būstą neretai irgi trūksta elementarių žinių , o kartais ir pagarbos tradicijoms. Išvadas turėtų daryti visos pusės. Todėl manome, kad technologinių žinių sklaida yra labai svarbi ir gali padėti prieštaringoms pusėms suartinti pozicijas.

Trečioji kryptis - privačios valdos teritorijos organizavimas draugiškais su gamta ir kartu patogiais žmogui bei ūkinėms technologijoms principais. Čia bene svarbiausias dalykas yra požiūris į valdą  kaip į integruotą ūkinį - gamtinį objektą. Jeigu tokio požiūrio nėra ir jį keičia kuris nors vienpusis, tuomet neišvengiamai gresia vienokie ar kitokie praradimai. Deja integruoto ir ypač subalansuoto požiūrio neretai pasigendame tiek savininkų, tiek reguliuotojų tarpe. Kas turi būti daroma, kad galėtume pasakyti, kad privačios valdos teritorija kaimo vietovėje organizuojama (tvarkoma) draugiškais gamtai ir racionaliais ūkiui principais.

-        Valdoje reikia išsiaiškinti ne tik oficialiai įteisintus bet ir kitus faktiškai esančius natūralius ar artimus natūraliems gamtinius objektus: pelkutes, skardžius, šlaitus, balas, šaltinius, upelius, pavienius medžius jų grupes, akmenynus bei didelius akmenis, kertines miško buveines, egzotinių rūšių ar ypatingų parametrų medžius, stambių paukščių lizdavietes, faunos mėgstamas vietas, o taip pat kultūros paveldo objektus, kaip buvusias sodybvietes ar kitokias senos ūkinės veiklos vietas ir kt. Apgalvoti šių objektų paprasčiausias išsaugojimo priemones ( pavyzdžiui, pakanka nearti žemės, reikia valyti nuo apaugimo sumedėjusia augalija, negalima jų užstatyti, per juos tiesti kelią ir pan.) ar numatyti atskirais atvejais griežtesnį režimą (pavyzdžiui, mini rezervato statusą).

-        Išsiaiškinti ar valdoje yra pažeistų bei degradavusių objektų (stipriai pažeistų erozijos ar užpelkėjančių  plotų, paverstų šiukšlynais teritorijų, karjerų, menkaverte augalija apželiančių dirvonų ir kt.) ir numatyti jų ateitį renatūralizuojant į gamtines teritorijas ar atkuriant, sukultūrinant ir įtraukiant į ūkinės veiklos plotus. Taip pat reikėtų išsiaiškinti ar yra melioracijos griovių, kuriuos būtų galima renatūralizuoti, nepažeidžiant visos sausinimo sistemos ar yra žemių, kurias reikėtų melioruoti.

-        Apgalvoti kompensacinių apsauginės paskirties teritorijų kiekį ir išdėstymą valdoje, t.y. galimas giraičių, remizų, juostų, gyvatvorių, alėjų įveisimo vietas, atsižvelgiant tiek į valdos gamtinius savitumus, tiek į išorinės infrastruktūros išsidėstymą.

-        Išnagrinėti būsimos sodybvietės ir jos infrastruktūros (privažiavimo kelio, komunikacinių ir kitų trasų, pagalbinių įrenginių) išdėstymo alternatyvas, aplinkos sutvarkymą arba  esamos sodybvietės infrastruktūros, aplinkos sutvarkymo patobulinimo galimybes.

Analizės rezultatai ir sprendimai turėtų būti užfiksuoti valdos plane.

Kaip matome šioje kryptyje dominuoja kraštotvarkinio pobūdžio klausimai valdos lygmenyje. Per visą Lietuvos istoriją juos daugiau ar mažiau sėkmingai sprendė patys žmonės, išskyrus stambiuosius dvarus, kur buvo samdomi specialistai. Šiandieninis Lietuvos ūkininkas ar miško savininkas, irgi turėtų juos spręsti pats ar bent daryti pagrindinę įtaką priimant sprendimus. Suprantama, kad tam jis turi turėti ne tik noro, bet ir tam tikrą minimumą žinių.

Ketvirtoji kryptis - biotechninio pobūdžio gamtosauginių priemonių diegimas šeimos buities ir ūkinės veiklos praktikoje iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti „smulkiu reikalu". Tačiau mūsų nuomone tai labai svarbus dalykas, nes tais santykinai smulkiais  darbais galima sudominti žmogų jauname amžiuje ir taip jam įdiegti elementarų gamtos supratimą ir jos pažinimo pradmenis. O kaip tik tai ir yra tas pagrindas ant kurio gali išaugti racionaliai mąstantis, imlus, kritiškas ir kartu realistiškas  individas, pilnavertė, o ne vienpusė asmenybė.

 Todėl mes leidžiam sau priminti daugelį tų mažų gamtosaugos ir biologinės įvairovės palaikymo biotechninių priemonių, skirtų laukiniams gyvūnams ir augalams, kurios gali būti panaudotos šeimos valdoje.

- inkilai uoksiniams, plėšriesiems bei vandens paukščiams,

- dirbtinės lizdavietės gandrams, kai kurioms plėšrūnų rūšims,

- paukščių lesyklos, girdyklos - maudyklės

- šėryklos-slėptuvės,

- ornitochorniniai (sumedėję ir žoliniai) augalai.

B. Globos priemonės žinduoliams

- pašariniai laukeliai kanopiniams žvėrims,

- pašariniai medžiai ir krūmai,

- pašariniai baltojo bado metu specialiai nukertami medžiai šakelių ėdimui ir žievės laupymui

- sutankintos spygliuočių grupės žvėrelių slėpimuisi,

- girdyklos, laižyklos,

- žiemos šėryklos kanopiniams žvėrims,

- inkilai šikšnosparniams.

C. Globos priemonės ropliams

- kūdros, balos,

- specialios mini buveinės (patvankos, užmirkusių plotelių įrengimas).

D. Globos priemonės vabzdžiams

- mini buveinės vabzdžiams (sudėtų akmenų sienutės, medžių nuopjovų (rąstų) rietuvės,      molio-šiaudų sienutės),

- inkilai kamanėms,

- pastatyti rąstai ar pakabintos jų nuopjovos su išgręžtomis skylutėmis,

- entomofiliniai augalai.

E. Universalios (daugiatikslės ) globos priemonės

- daugiafunkcinai augalai (medžiai, krūmai, žoliniai), atskirose savo vegetacijos fazėse, pritraukiantys ar tenkinantys, kelių gyvūnijos grupių poreikius,

- daugiatikslės mini buveinės skirtos kelioms „suderinamoms" faunos rūšims, susidedančios iš specialių kontrastingų naudmenų (pavyzdžiui, kūdros, užpelkėjusio ploto, smėlio ar žvyro kalvelės) plotelių, daugiatikslių ar siauriau specializuotų augalų grupių ir slėpimuisi bei dauginimuisi skirtų įrenginių kompleksai.

Kai kurie iš visose šiose kryptyse nurodomų priemonių Lietuvoje nėra jokia naujiena. Vieną kitą iš jų žmonės naudojo ir tada, kai dar apie gamtosaugą ir ekologiją nebuvo jokių oficialių žinių. Kiti dalykai ir priemonės yra naujesnės. Jos atsirado ieškant  išeičių iš vėlesnių laikų pagimdytų problemų. Visų mini lygmens priemonių svarba, ypač sumarinė, yra neginčytina ir, jeigu priemonės būtų nuosekliai diegiamos, šalyje gamtosauginių ir ekologinių problemų būtų gerokai mažiau netgi mezo, tai yra mūsų valstybės, lygmenyje. Tačiau kai kam matyt daug svarbiau atrodo ne padėtis atskiroje valdoje, pozityvumas ir kūrybos skatinimas, o platūs mostai, draudimai, baudimai, galių rodymas. Lietuvoje vis labiau  įsigali ne individo reikalų gerbimas ir jo asmenybės vystymas, o tas labai madingu tapęs vadinamas viešasis interesas, nors niekas ir nesugeba deramai paaiškinti, kodėl daugybei individų kenksmingas ar blogas dalykas tampa geru, jei tik jį ima ginti biurokratas ar demagogijos pritvinkęs „tautos gelbėtojas".

Manau, kad racionalus savininko valdos tvarkymas yra naudingas ne tik jam, bet ir visiems piliečiams ir mūsų krašto gamtai. Tad kviečiu būti ne tik rėksmingais viešo intereso gynėjais, bet ir tyliais kūrėjais, savarankiškais individais ir asmenybėmis.