Naujienos

Specialistas pataria.V.Jusas: apie medienos kainas ir darbų įkainius tvarkant škvalo suniokotus miškus

Praėjus jau trims savaitėms privačiuose miškuose sumaištis. Prie savo valdų dalis savininkų vis dar negali patekti. Aplinkos ministerija paskelbė, kad kelius per savo miškus turi valyti patys savininkai. Tačiau didžioji dalis savininkų garbaus amžiaus, ir tokio darbo negali atlikti, kiti gyvena toli nuo savo miškų, o dar kiti net ne Lietuvoje. Todėl kelius į privačius miškus valo vagys, vidury dienos susipjaustantys į malkas skersai kelio gulinčius šimtamečius kamienus ir išvežantys parduoti. Tuo tarpu inspektoriai priversti kabinetuose išdavinėti leidimus kirsti vėjovartoms, nors iki stichijos virtėlius miško savininkai galėjo imti be jokių leidimų, o vėjolaužų stuobriams kirsti užtekdavo parašyti pranešimą apie ketinimą kirsti.

Valstybiniams miškams tvarkyti buvo suburti profesionalūs kirtėjai iš visos Lietuvos. Tačiau privačiuose miškuose jiems dirbti uždrausta, gąsdinant ilgalaikių sutarčių nutraukimu. Todėl privačius miškus bando tvarkyti bet kas, mokantis užkurti benzopjūklą, tačiau niekieno nepamokintas nei apie reikalavimus sortimentų kokybei, nei apie darbų technologiją. Todėl dalis kol kas aukštos kokybės medienos supjaunama į malkas. Nuostolis savininkams, o medienos pramonė dūsta dėl medienos stygiaus. Kiek geriau mokančius dirbti vieni nuo kitų vilioja medienos pirkliai, žadėdami vis aukštesnes kainas. Ir kodėl ne. Juk už darbus atsiskaitoma iš savininko, kad ir netiesiogiai.

Miško kirtėjams irgi tikrai  nelengva. Suvažiavusiems iš visos Lietuvos nėra kur apsigyventi. Sodybos kad ir tuščios, bet savininkai nežinia kur miestuose. Pravažiavimai ir ribos tarp valdų užgriuvę kaimyno medžiais. Seneliai, kuriems miškai priklausė, vienas kitą pažinojo, tačiau likimas žmones išsklaidė, ir anūkai jau nebepažįsta savo buvusių kaimynų. Todėl darbai vykdomi padrikai, nėra kaip darbus koncentruoti, kas padidintų darbų našumą ir sumažintų kainą. Kaimyno adresas ar telefonas yra valstybinė paslaptis. Panašu, kad kažkam labai naudinga, kad miško savininkai tarpusavyje nebendrautų ir nesikeistų patirtimi. O ta patirtis įvairi: kai kam jau dabar už kubą pasiūlyta 10 Lt, kitam 4000 už ha. Skleidžiami gandai, kad mediena tuoj tuoj visai atpigs, kad ji pamėlynuos ir vis tiek viską reikės parduoti malkų kainomis. O kaip brangu atsodinti!..Patarimo nežinia kur eiti. Ar į seniūniją (bet ten nėra miškų specialistų), ar į miškų ūkį (bet ten savų bėdų pakanka), ar pas inspektorius, kurie su  kiekvienu iš kelių tūkstančių savininkų pakalbėti neturi galimybės per savo popierius.

Ši skaudi, daugeliui net tragiška nelaimė rodo, kad per dvidešimt metų nebuvo sukurta jokia valstybinė sistema, galinti realiai, o ne lozungais, padėti miško savininkui.

Šiuo metu be miško likusiam miško savininkui belieka pasikliauti savimi. Dauguma savo jėgomis neturi galimybės nei vėjovartas sutvarkyti, nei medieną sunaudoti. Todėl reikia ieškoti medienos pirklių, kurie dažniausiai patys ir išsikerta. Daugiausiai naudos gali būti parduodant tik medieną (ne nuosavybę)  ir atsiskaitant pagal faktiškai iškirstą kiekį.Neplynuose kirtimuose paprastai įmanoma iš anksto apmatuoti medžius ir tiksliai žinoti tūrį pagal stambumo grupes bei apskaičiuoti medžių kainą. Toks apmatavimas nelengvas darbas ir nemažai kainuos, todėl verta įvertinti, ar geriau parduoti nekirstus medžius, ar atsiskaityti pagal iškirstus ir sugamintus medžius. Tik reikėtų kontroliuoti, ar ne atsainiai dirba kirtėjai ir ar nepjauna į malkas visko, kas trukdo žingsnį žengti.

Kirtimo paslaugų kainos gali augti dėl kol kas didelės paklausos, tačiau šiuo metu dar galima susitarti už 40-45 Lt/m3. Tai maždaug dvigubai brangiau, nei normaliame miške, bet pripažinkime kad ir darbas dvigubai sunkesnis. Dar apie 10-20  Lt/m3 gali psilikti pirkliai už darbų organizavimą. Tačiau miške gulinčią medieną reikia parduoti ne pigiau kaip po 90 Lt už stambią (rąstus nuo 20 cm storio), po 65 Lt vidutinę (virš 14 cm storio) ir 50 Lt smulkią (virš 7 cm storio). Beržai kiek pigesni, eglės brangesnės. Malkų kaina neturi būti mažesnė 7 Lt/m3, nes už tokią kainą šakas miške susirenka biokuro gamintojai. Jei siūloma mažiau, reikia neskubėti su galutiniu atsakymu, o pasiūlyti dar keliems pirkliams. Pirkimų skelbimai kabo net pamiškėse. Būtinai patikrinkite, ar tokios firmos aplamai egzistuoja, ar neturi problemų su mokesčių inspekcija. Nes pardavus galima ir nesulaukti pinigų. Apsisaugoti nuo to galima reikalaujant apmokėjimo prieš išvežant medieną. Reikėtų kontroliuoti ir medienos išvežimą iki kelio.

Kai kada geriau parduoti visą plynai išversto miško plotą, ypač jei bijama apgaulių ir nėra galimybės kontroliuoti darbų eigą. Tokiu atveju reikėtų gauti savo miško taksacinę medžiagą, suskaičiuoti su miškininko pagalba tame plote buvusį tūrį (nuo taksoraštyje pateikto tūrio reikia numesti 20-25 proc.kirtimo liekanoms, šakoms ir kt) ir priklausomai nuo vidutinio storio įsivertinti smulkių ir stambių sortimentų santykį. Sortimentų kainas, kad ir kiek senstelėjusias, galima greitai rasti internete www.gmu.lt. Nuo šių kainų atmetus gamybos paslaugų kainą (apie 50-60 Lt) gautumėte nenukirsto miško kainas. Net ir jauno pušyno vieno kubo kaina neturėtų būti mažesnė 50 Lt., o vieno ha  8000 Lt. Sename miške medienos gali būti už dvigubai didesnę sumą ir dar daugiau. Nereikėtų pasikliauti pažadais atsodinti. Tai gali būti tik gudravimas norint 3-4 tūkstančiais mažiau mokėti. Už tokią sumą nesunkiai rasite rangovus ir nusipirksite sodinukus. Didesniam plotui atsodinti galima pasinaudoti ir ES parama.

Jei visas miškas išverstas, o iki tol naudojote jį tik sielos atgaivai, nesmerktinas sprendimas parduoti to sklypo nuosavybę. Teisingas pirkėjo siūlymas atsodinimo kainos dydžiu mažinti galutinę kainą, nes atsodinti mišką teks jam. Tačiau šiuo atveju miško daugiau nebeturėsite nei Jūs, nei Jūsų vaikai, nei anūkai.

Vidmantas Jusas
Lietuvos miško savininkų asociacija
2010-09-01